24.
Užslinkusi naktis atnešė ne poilsį, ne nusiraminimą, o tęsėsi be galo su košmarais, siaubu, iš atminties išplaukiančiais vaizdiniais, primenančiais patirtą siaubą. Rytė blaškėsi pusiaumiga, krūpčiojo, porą kartų net pašoko iš lovos drebančia širdimi. Jai vis rodėsi, kad kambario tamsoje slypi kažkas, kas tuoj tuoj stvers ją už gerklės ir pradės smaugti. Kaip tada miške… Sapne vis bėgo ir bėgo, vatinėmis linkstančiomis kojomis brido per klampią tamsą, kurioje, žinojo, jos tykoja kažkas baisaus. Pakirdusi dar su aušra tyliai pravirko iškamuota prisiminimų. „Už ką man visa tai?“ – galvoje kalė viena mintis. Gulėjo, nenorėdama prikelti tame pačiame kambaryje tyliai šnopuojančių pusseserių, ašaros riedėjo kaip lietaus lašai ir gėrėsi į pagalvę. Dar visiems miegant pakilusi ant pirštų galų nuslinko į virtuvę ir labai nustebo radusi ten Ancę, kuri vienmarškinė susimąsčiusi sėdėjo prie stalo, gėrė kavą. Greta stovėjo pustuštis degtinės butelis.
– Ne, ne, nepagalvok, – pašnibždomis pratarė Ancė, – aš tik vieną stiklelį…
– Nesimiega? – įsipylusi ir sau kavos prisėdo šalia Rytė.
– Vis galvoju, – Ancė gurkštelėjo kavos. – Mąstau, kaip čia padaryti, kad atsiimtum iš Zuzanos pinigus, galvoju, kaip pagauti tą niekšą, tą pusžmogį… O tai visą gyvenimą ir dairysiesi sau už nugaros. Girdėjau, kad nemiegojai, vis varteisi.
– Ką mes galime padaryti? – nuleido galvą Rytė. – Su Zuzana nepakovosi, o dėl to vyro… – nutilusi Rytė užsidengė veidą. – Aš nenoriu jo ieškoti, bijau. Bijau į gatvę išeiti, man atrodo, kad jis iš paskos seka ar kur už kampo tykoja. Bijau įeiti į laiptinę, eiti į parduotuvę.
– Na, ko tu, – Ancė, prisislinkusi arčiau, apkabino Rytę. – Pati pagalvok – jei mes nuleisime rankas, gal dar ne vieną merginą tas pabaisa pražudys. O Zuzaną palik man, aš dar jai parodysiu.
– Jūs nežinot, kokia jinai, – vėl vos nepravirko Rytė.
– Žinau, vaikeli, gerai žinau. Mes kartu augome, kartu į šokius vaikščiojom. Bjaurybė ji, bet aš žinau, kaip ją paveikti, turiu priemonių. Turi priežasčių manęs bijoti, – Ancė negražiai vyptelėjo. – Sutvarkysiu šitą lachudrą…
Sėdėjo abi virtuvėje gurkšnodamos kavą, Ancė pabaigė degtinės likučius, pašokusi iškepė kiaušinienę ir privertė Rytę pavalgyti.
– Sėdžiu ir galvoju, kaip tas gyvenimas greitai prabėgo, – susigraudino ir Ancė. – Nelabai ką gero mačiau ir aš. Vis bėgau ir bėgau, keliuose darbuose dirbdavau, kad tik vaikus išmaitinčiau. Bet niekada nenuleidau rankų, visada tikėjau, kad ateis ir šviesesnė diena. Žinau, kad mane smerkia dėl vaikų, mat betėviai, iš pašalių prisigaudyti. Kaimo bobos siusdavo, galvojo, kad jų vyrus vilioju. Labai mat jie man reikalingi.. Tik vaikų norėjau ir niekada nesigailėjau, kad turiu jų visą pulką. Neišmėčiau jų po pasaulį, pati išauginau. Geros tos mano mergos, nė viena šunų keliais nenuėjo, o kad ne visoms gyvenimas pavyko, ką padarysi. Ir sūnus geras, tik norėjau, kad kitą kelią pasirinktų, bet yra kaip yra.
– Kodėl neištekėjot, lengviau būtų buvę. Nejaugi nieko nemylėjot? – prisiglaudusi prie tetos Rytė girdėjo, kaip neramiai spurda šios širdis.
– O kam būtų buvę reikalingi mano vaikai? – liūdnai atsiduso Ancė. – Nenorėjau, kad koks svetimas diedas mano vaikus skriaustų. Ar mylėjau? Va, būtent, kad mylėjau, todėl ir nenorėjau bet ko. Manai, kad vaikų prisidirbau, tai niekad ir nemylėjau? Mylėjau ir dar kaip, kito tokio niekur neradau, deja, ne mano jis buvo.
– Ar tai ne… – Rytė nusigandusi savo klausimo nutilo.
– Žinau, ko norėjai paklausti, taip, tavo tėvą mylėjau, – atsiduso. – Mes metus laiko jau draugavome, kai iš Kauno grįžo Regina, buvo pas giminaitę išvažiavusi, mokytis įstojusi. Gabi buvo, gražiai dainavo, tik kad mokslai labai greitai jai nusibodo. Teta Aldona nepajėgė su ja susitvarkyti ir parsiuntė namo. Ir viskas – nugvelbė nuo manęs tavo tėvą, vienu žodžiu, pakišo išgėrusiam savo grožybes, o paskui kur dingsi, turėjo ženytis, tavęs Regina jau laukėsi. Garbingas žmogus buvo, nors šiek tiek bevalis, niekaip nepajėgė su pačia susitvarkyti. Buvo laikas, kai norėjo palikti Reginą, klaupė ant kelių, kad priimčiau, bet aš ne ir ne…Vieną kartą, tik vieną, neatsilaikiau – ir štai Šarūnas, tavo brolis. Užtat Regina man visą gyvenimą negalėjo atleisti, nelaiminga ji buvo, vargšė. Ir aš kalta jaučiausi, visą gyvenimą sąžinė graužė.
– Kaip aš galiu smerkti? – ašarodama pratarė Rytė. – Visą laiką jaučiau, kad Šarūnas mano brolis, ir žmonės kaime šnekėjo. Aš tik džiaugiuosi, kad turiu jus visus, ką viena daryčiau, – Rytė beveik balsu įsiraudojo.
– Ša, ša, – ramino Ancė dukterėčią. – Gyvenime visko būna, bet laikas viską užglosto. Pati pamatysi, kaip skausmas susigulės, ir galvoti apie tai nenorėsi.
– Nežinau, man atrodo, kad niekada nepamiršiu tos baisios nakties.
– Aišku, nepamirši, tik gyvenimas pateiks kitokių išbandymų, – kreivai vyptelėjo Ancė.
Abi apsikabinusios braukė ašaras nuo veido. Viena apraudojo savo nelinksmą praeitį, kita – miglotą ateitį, pro kurią neprasiskverbė kol kas nė menkiausia žiburėlis.
– Gana čia mums aitrytis, pašinus iš širdies rankioti, – pakilo nuo kėdės Ancė. – Eik
nusiprausti, nereikia, kad čia mus apsiraudojusias matytų. O aš pusryčius pagaminsiu. Gal nusileistum į apačią, parduotuvė jau bus atidaryta, šviežios duonelės nupirktum.
Rytė linktelėjo galva, bet prausdamasi drebančia širdimi vis rideno galvoje vieną mintį: kaip išeiti į gatvę. Nors parduotuvė buvo gretimame name, iš baimės linko kojos. Net pati ant savęs supyko: „Visai jau lepšė pasidariau, teta teisingai sako, reikia gyventi, kad ir kaip sunku būtų. Reikia susidoroti su baime pačiai, be niekieno pagalbos, nevedžios gi manęs už rankos kažkas visą gyvenimą.“
Nusileidusi liftu Rytė atsargiai apsidairė, paskui iškišo galvą pro lauko duris į gatvę. Gatve skubėjo vienas kitas žmogelis – gal į darbą, gal savais reikalais – ir niekas nekreipė į ją dėmesio. Kiek pastovėjusi giliai įkvėpė ir nuėjo šaligatviu stengdamasi nesidairyti. Kai kažkur pokštelėjo uždaromos durys, Rytė vos nesuklupo, tačiau atkakliai yrėsi tolyn nutirpusiomis kojomis. Net kasininkė parduotuvėje atidžiai pažvelgė į ją, kai padavė pinigus už pirkinius. Išėjusi iš parduotuvės Rytė prisėdo šalia ant suolelio ir kelis kartus giliai įkvėpė, bandydama nurimti. Pylė prakaitas, pykino, svaigo galva. „Gal ir man, kaip mamai, vėžys?“ – lindo į galvą mintis. „Na, ir gerai, kas iš tokio gyvenimo? Kaip dūšia be vietos, niekam nereikalinga.“ Bet tuoj vėl susigriebė, kad turi tetos šeimą ir kad reikia kaip nors kapstytis, neskaudinti savo bėda visų kitų.
Namuose visi buvo sukilę, skambėjo juokas, buvo daug triukšmo, kuris palaipsniui rimo, merginoms skirstantis į darbus. Namuose pas mamą buvo belikusios tik dvi, trečioji tik paviešėti užsukusi.
– Atrodo, pavargstu nuo to triukšmo, – apsidairė Ancė, – bet kai tik visi išsiskirsto, taip tuščia namuose, taip tuščia. Gerai, kad tu arti būsi, vis viena pas kitą galėsime atbėgti. Šarūnas šiandien užimtas, negalės mus pavežti į parduotuves, bet galime ir pačios maršrutiniu autobusu pavažiuoti. O jei bus sunku, galėsime su taksi grįžti. Pavalgysime ir eisim.
Rytei vėl pradėjo širdis daužytis pagalvojus apie ėjimą į miestą, bet prisiversdama nusišypsojo:
– Gerai, teta, einu, ką nors užsimesiu, gali būti vėsoka.
Rytė su teta stovėjo autobuso stotelėje ir beveik drebėjo, visa išpilta šalto prakaito.
– Ar tau viskas gerai? – susirūpino Ancė.
– Ne, ne, viskas gerai, – per prievartą nusišypsojo Rytė ir pasistengė nutaisyti linksmesnį veidą, nesidairyti aplinkui. Autobuse buvo nedaug žmonių, ir ji lengviau atsikvėpė. Parduotuvėje buvo tarsi ir lengviau, nors krūpčiojo nuo kiekvieno garsesnio žodžio, tačiau teta išblaškė jos baimes, nuolat plepėdama, tarėsi, ką pirkti, rodė jai užuolaidų pavyzdžius. Po truputį Rytės širdis rimo, mergina, pagauta užkrečiamo pirkimo įkarščio, šiek tiek aprimo ir net galėjo pasiginčyti su teta dėl pirkinių.
– O gal paeiname iki gėlių parduotuvės, čia irgi netoli, beveik už kampo, – susigriebė Ancė, – bent pasidairysi. Gal nepatiks, ar ką ?
Rytė abejingai linktelėjo galva. Su nesunkiais krepšiais abi netruko pasiekti gėlių parduotuvę. Nedidelis stiklinis paviljonas buvo iš lauko apkabinėtas žydinčiomis gėlėmis. Viduje pasitiko maloni pardavėja, atsikišusį pilvą siaustydama siauru chalatėliu:
– Ar tik ne mane pavaduosi? – šypsojosi, – pažinau pagal Betos pasakojimą. Turbūt nė viena neturi tokių puošnių plaukų. Aš Marija.
Susidrovėjusi Rytė linktelėjo galvą.
– Vajetau, kaip gerai, pačiu laiku atėjai, – tarškėjo pardavėja, – jau tik pusantros savaitės beliko iki atostogų. O tai maniau, kad iki pat gimdymo reikės čia galuotis. Savininkė labai gera, išleidžia, kai tik reikia, pati padirba ir su užmokesčiu nesismulkina. Šventėms vis kokią nors dovanėlę pasuka…
– Bet turbūt pagimdžiusi grįši į darbą? – paklausė susirūpinusi Ancė.
– Tai kad ne, paauginsiu vaiką. Penkerius metus nepastojau, tai dabar norėsiu pasidžiaugti savo vaikeliu. Ir vyras neleis dirbti, – susidrovėjusi šyptelėjo.
Rytė dairėsi susidomėjusi. Jai parduotuvė patiko: švari, tvarkinga, puošni.
– Darbas nėra sunkus ir pasėdėti gali, aš megzti mėgstu, šeimininkė nedraudžia, kai žmonių nėra. Jei moki puokštes daryti, dar daugiau uždirbsi, žinoma, jei netingėsi.
– Netingi ji, netingi, – nepatenkinta sumurmėjo Ancė. – Darbo nebijo, švari, rūpestinga.
– Aš nieko ir nesakau, – užraudo Marija, – tokį darbą tik jaunoms ir dirbti. Pirkėjai mieliau renkasi, kur pardavėja jaunesnė, simpatiškesnė. Aš manau, kad gėles turėtų pardavinėti tik jaunos ir besišypsančios. Man čia labai patiko, bet kad dar didesnis džiaugsmas laukia. Pirkėjų netrūksta, parduotuvė pakeliui į kapines ir santuokų rūmai netoli, gauname daug užsakymų vestuvėms, įvairiems renginiams. Kai daug darbo prieš kokias nors šventes, pati šeimininkė su dukra įsitraukia į darbą. Na, tai kaip, ar norėsi čia dirbti? – susirūpinusi klausė.
– Patinka, – nusišypsojo Rytė.
Ji džiaugėsi, kad galės dirbti vienumoje, be to, labai mylėjo gėles, mokėjo jomis rūpintis ir, kaip sakė Ancė, „gerą ranką augalams turėjo“.
Namo sugrįžo tik po pietų, abi išalkusios ir ištroškusios. Rytė pati net nustebo, kad ir nerimas taip nekankino.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 22 (26), 2013 m. birželio 1–7 d.
