Pirmadienį, rugsėjo 21 d., Marijampolės Poezijos parke, prie pat Šešupės, vyko įspūdinga Rudens lygės (Lygiadienio) šventė. Metas, kai diena susilygino su naktimis, buvo paminėtas senųjų lietuvių tradicijų atobalsiais, folkloro atlikėjų pasirodymais, o tamsai visiškai išvijus dienos šviesą – ugnimi. Tai trečius metus Marijampolės kultūros centro įgyvendinamo projekto „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ renginys.
„Diena vejasi naktį, o naktis dieną, kol susitinka vienas kitam lygūs, tik saulei ir žemei pavaldūs…“ – aiškino viena iš šventės vedėjų Rugilė Navickaitė, o jai atitarė Dovydas Stralkus, kitas vedėjas: „Rudens lygė – saulė pateka tiksliai rytuose, leidžiasi tiksliai vakaruose“, taip pat akcentuodamas, kad rugsėjo 22-oji – ne tik Rudens lygiadienio, bet ir Baltų vienybės diena.
Ėjimo iš Gajos (gyvybės) į Maros (mirties) meto reginį pradėjo mažieji Ievutė ir Benukas daina „O ant kalno“. Žiūrovų laukė ir sutartinių giedotojų grupės KADUJO performansas „Linamynis“, kuriame pagal senuosius papročius, aidint sutartinėms, buvo pademonstruotos linų mynimo tradicijos. Dambrelio (senųjų kultūrų vienu iš pagrindinių muzikos instrumentų, kurį prispaudi prie lūpų ir imi virpinti metalinį liežuvėlį) muzika klausytojus džiugino dambrelininkas Egidijus Darulis ir Laima Lenčickienė. Taip pat koncertavo Marijampolės kultūros centro modernaus folkloro grupė „Balti vėjai“, indie folk stiliaus grupė „Kamanių šilelis“. Būtent šios grupės muzikos fone ugnimi sužibo trys įspūdingos rankomis sukurtos šiaudų skulptūros SAULĖ, OŽYS, OBELIS (renginio vedėjai dėkojo šiaudų skulptūrų edukatorei Eglei Valentei ir kitiems skulptūrų kūrėjams), pastatytos prie pat Šešupės.
Liepsnojant skulptūroms, renginio vedėjai aiškino jų simboliką. SAULĖ – neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo, diktuojanti gyvenimo ritmą ir net vidinę būseną. Senovės žmonės dėkodavo deivei Gabijai už ugnį, parsinešę lygiadienį ją saugodavo, žarijas kurstydavo, o saulę kaip gęstantį šviesulį nulydėdavo. Kad kitais metais vėl geras derlius užaugtų, seniau per Rudens lygiadienį būtinai aukodavo OŽĮ – vaisingumo, derlingumo simbolį. Taigi šiaudinis ožys degė, kad nestokotume to, ko mums labiausiai trūksta. Medis (OBELIS) – ypatinga gyvybės jėga. Senovės baltų pasaulėvaizdyje Pasaulio medis stovi pasaulio centre, Jo trys dalys – šaknys, kamienas, šakos – atitinka tris pasaulio sferas: žemutinioji – požemio, vidurinioji – žemės, viršutinioji – dangaus. Viršus susijęs su ugnimi, vidurys – su žeme, apačia – su vandeniu.
Iš Rudens lygiadienio šventės kiekvienas jos dalyvis išsinešė bent dalelę tos ugnies ir šilumos, kad širdis kasdienybėje būtų nors kiek šiltesnė.
Autorės nuotraukos.
