– Godotinas broli, Jonai!
– Esame gydytojai, tu medicinos mokslus krimtai Varšuvoje, aš – Maskvoje. Gal prisiminkime, kaip Lietuvos valstybę atkūrus vystėsi medicinos mokslas. Kas buvo tie medikai pirmeiviai?
– Kuriantis Vytauto Didžiojo universitetui, steigėsi ir Medicinos fakultetas. Vienas iš kūrėjų – profesorius Jurgis Žilinskas, žymus anatomas ir antropologas.
– Ar jis kilęs iš Domeikų Žilinskų, kurie prie Šešupės greta Žiūrių–Gudelių kaimo gyveno?
– Apie šią Žilinskų giminę ir pedagogą Ferdinandą Žilinską dar pakalbėsime. Jurgis Žilinskas – aukštaitis nuo Baisogalos, gimęs ir augęs Januškonių sodžiuje. Jis buvo nepaprastas žmogus: karo chirurgas, pulkininkas, anatomijos profesorius, siekiąs aukštinti ne tik lietuvio sielą, bet ir kūną. Ano meto Lietuvoje nebuvo žmogaus, kuris būtų daugiau nuveikęs lietuvių antropologijai, etnogenezei, anatomijai. Tačiau šio žmogaus vardas sovietmečiu buvo ištrintas iš universitetų istorijos, enciklopedijų. Mirė emigracijoje visų pamirštas. O juk tai buvo žmogus, pilnas romantikos ir humanistinių idealų.
– Nepamirštas. Atkūrus nepriklausomybę, iš Marijampolės kilęs prof. Gintautas Česnys vienas iš pirmųjų paskelbia straipsnius apie įžymųjį anatomą ir antropologą. Jis rašo: ,,Įkūrus Medicinos fakultetą, visai nebuvo lietuviškų anatomijos vadovėlių, studentams reikėjo skaityti vokiečių arba rusų kalbomis. J. Žilinskas kūrė ir lietuvišką anatomijos vardyną. Jis buvo daugelio moderniosios lietuvių antropologijos krypčių pradininkas ir įkvėpėjas“.
– Jo gyvenimo moteris. Ką apie ją žinome?
– Tai Ksavera Frankaitė. Dar prieš Pirmąjį karą ją sutiko. Savo nuostabiu balsu ir grožiu mokytoja iš Sidabravo užkariavo daktaro širdį. Ta trapi mergina taps viena garbingiausių tarpukario moterų – prezidento A. Smetonos sūnaus krikštamote, visos Lietuvos skautų vade. Skautiją reprezentuos ir emigracijoje.
– O kokie prisiminimai apie jo darbą Pirmojo pasaulinio karo metais?
– Tuomet jis pilnas romantikos ir humanistinių idealų. Jo ligoninė – traukinys. Už mūšiuose sužeistų karių gelbėjimą apdovanojamas šv. Stanislovo ordinu. Ginant Lietuvos atsikūrusią valstybę, jis gydo karius Širvintų fronte. Atsiminimuose rašo, kad grįždamas į Kauną vežė sunkiai sužeistą L. Želigovskio vairuotoją. ,,Mes būtume paėmę į nelaisvę ir patį Želigovskį, tik jis spėjo perplaukti upę, o mums pritrūko šovinių.“ Už pilietiškumą Jurgis Žilinskas pagerbiamas kovotojo savanorio už Lietuvos nepriklausomybę medaliu, Gedimino III laipsnio, Vyčio ordinais.
– Mudu esame medikai. Mokėmės Maskvos, Varšuvos universitetuose, kur buvo puiki įranga. O kaip medicinos priemones kūrė Jurgis?
– Jis kūrė Aukštuosius medicinos kursus, kurie ruošė būsimus daktarus. Pirmininku išrinko daktarą M. Nasvytį. Atsiminimuose Jurgis Žilinskas rašo: ,,Nelengva skaityti anatomiją be objekto, be medžiagos, ypač be skeleto. Mirė vienas darbuotojas, Lietuvoje giminių jis neturėjo. Padariau jo kūno skrodimą, visus organus išėmiau, užkonservavau, o kaulų sistemą sudėjau į autoklavą. Paskui parsinešęs juos namo sudėjau į didelį katilą, užpyliau šarmo ir iš naujo išviriau. Mano duktė, kuriai jau buvo apie aštuonerius metus, juos visus nuvalė. Tą pačią dieną pas mane atėjo L. Žemaitis ir paklausė dukters, kur tėvelis. Ji atsakė, kad verda žmogaus kaulus“.
– Ar tiesa, kad Vasario 16-osios Akto signataras J. Vailokaitis nuviliojo Jurgio jaunystės simpatiją?
– Vilniuje, Prezidentūroje. jis susitiko su būreliu signatarų. Atsiminimuose skaitome: ,,Priėjo ir prekybininkas Vailokaitis, pakvietė užeiti pas jį. Šiandien bus ,,rautas“ – balius, turi būti apsivilkęs fraku arba vizitiniu kostiumu. Nuėjau pas Vailokaitį. Jis jau buvo vedęs mano buvusią simpatiją. Vailokaitis apvilko mane vakariniais rūbais, davė batus. Baliuje visi reiškė pagarbą prezidentui A. Smetonai ir prezidentienei, taip pat panelei Jadzei Chodakauskaitei-Tūbelienei. Visi buvo vadinami ekscelencijomis…“
– Jis dėkojo likimui, kad jam buvo patikėta ištirti lakūnų Dariaus ir Girėno žūties aplinkybes. Ar tiesa, kad J. Žilinskas buvo įsitikinęs, jog lakūnai buvo vokiečių pašauti?
– Pavartykime jo atsiminimus (Amerikos lietuviai skelbė, kad lakūnai buvo pašauti ar užmušti kosminiais spinduliais): ,,Vokiečių valdžia atsiuntė ultimatumą su reikalavimu paneigti tuos gandus. Iš pokalbio supratau, kad nepatogu ir pavojinga nutraukti gerus santykius su galingu kaimynu. Vadinasi, reikia neigti, kad lakūnai pašauti, net jeigu taip ir buvo. Abiejų žuvusiųjų kūnai buvo padengti žaizdomis. Su laborantu ir respiratoriumi ieškojome šovinio žaizdų. Vieno lavono kelio sąnario srityje radome įtartinų žaizdų – iš apačios į visų ir viršų. Tokios žaizdos būna šaunant iš nugaros ar priešakio. Atrodė, kad ta žaizda padaryta šovinio, nes medžio šaka ar metalo trosas būtų išplėšęs audinius. Visą laiką buvau tikras, kad lakūnai pašauti.“
– Ką Jurgis rašo apie Lietuvos dvi okupacijas, kaip jas sutiko lietuviai?
– 1940 metais sovietiniams tankams riedant per Kauną, dalis gyventojų, valdininkų, metė tarnybas, skubiai pasišalino iš Lietuvos, slapstėsi kaimuose. ,,Atvykstančius sovietų tankus dalis gyventojų pasitiko su gėlėmis. O kai 1941 m. įžengė vokiečiai, vėl sutiko iškilmingai“, – teigiama. Jurgis prisimena: ,,Nuėjome į Katedros aikštę. Kalne plevėsavo Lietuvos vėliava. Gedimino gatvėje – daug žmonių, moterys apsirengusios tautiniais rūbais. Prie staliukų, ant šaligatvių laukė su gėlėmis, rūkalais, alumi. Taip buvo sutikti pirmieji vokiečių kariai – išlaisvintojai…“
– Jonuli, o ar kas būtų kitaip, jeigu vėl Lietuva patirtų rusų invaziją? Man baisu pagalvoti.
– Trisdešimt metų esame nepriklausomi. Užaugo naujoji lietuvių karta, jau be komunistinio nuodo. O išsigimėlių visada buvo. Ir prie caro, ir prie kaizerio, ir prie vokiečio ar prie rusų. Štai nesenai į mano pamėgtą tėviškės Kušliakalnį sugužėjo tiek gražaus jaunimo. Gėrėjosi mano gimtinės kalvomis ir pievomis, mane gražiai minavojo. Brolau! Kita dabar Lietuva! Ir mums, senoliams, linksmiau čia, Vilkaviškyje, rymoti
Nuotraukoje – daktaras Jurgis Žilinskas su žmona Ksavera Frankaite.
Puikus intervių, kuris sutraukia daktaro Žilinsko autobiografijos knygą . Žinoma jo knyga nuodugniau viską aprašo.