Minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-tį, aplankiau Suvalkijos Vasario 16-osios Akto signatarų tėviškes. Nors buvo suplanuota gražiausių idėjų, bet viskas liko tuščiais pažadais. Suvalkijos regione populiarinant kultūrinį turizmą ir puoselėjant regiono istorinį indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą, planuota parengti turistinį maršrutą po signatarų tėviškes, sutvarkyti privažiavimus, pastatyti informacinius stendus, išleisti lankstinukus.
Prieš dvejus metus rinkdamas medžiagą istorinių apybraižų knygai apie Vilkaviškio ir Sūduvos (Suvalkijos) regiono indėlį gaivinant lietuvybę ir atkuriant valstybę, aplankiau Vasario 16-osios signatarų tėviškes.
Vaizdelis buvo nekoks. Petro Klimo tėviškė skendo lapūgų jūroje ir šabakštyne, į Prano Dovydaičio tėviškę vedė išdaužyto asfalto kelias, trūko rodyklių. Jono Vailokaičio tėviškę supo kukurūzų laukas, o gimtinėje styrojo dar nuo Atgimimo laikų pastatytas apipuvęs ženklas ir sulūžusi medinė tvorelė (Šakių savivaldybė).
Į Saliamono Banaičio tėviškę teko klampoti molingu, traktorių išmaltu lauko keleliu. Matyt, giminaičių rūpesčiu skoningai sutvarkyta pasitiko J. Staugaičio tėviškė.
Prabėgo dveji metai. Minime Steigiamojo Seimo 100-tį ir atkurtos Lietuvos valstybės Nepriklausomybės 30-tį. Dar kartą aplankiau šių garsių Lietuvos istorinių asmenybių tėviškes, tikėdamasis išvysti pakitusį vaizdą. Kazlų Rūdos miškų slepiama Pr. Dovydaičio tėviškė vėl pasitiko duobėtu, išdaužyto asfalto keliu. Nors papildoma rodyklė pastatyta, tačiau miško kelelis be papildomos rodyklės, signataro tėviškę paslepia nuo pavienio lankytojo.
Skambinu Kazlų Rūdos merui. Atsiliepė mero patarėja. Paklausiau, ar ji lankėsi signataro tėviškėje. Deja, neaplankiusi. Patikino, kad aplankys ir apie situaciją supažindins merą. Gaila, kad laidos ,,Neatpažintas meras“ kūrėjai nenuvežė mero į signataro tėviškę. Po pasikratymo išdaužytu keliu gal meras labiau istorinę atmintį imtų gaivinti.
Ženklesni pokyčiai signataro J. Vailokaičio tėviškėje. Visuomenės ir rėmėjų lėšomis pastatytas gražus paminklas dviem broliams Vailokaičiams atminti. Suformuotas ir plyname lauke įrengtas lauko kelelis.
Tačiau nustebino abejingumas paminklo broliams aplinkai. Paminklą ,,puošė“ sudžiūvusios pernykštės gėlės, paramstytos vaikiškais bateliais (žr. nuotrauką). Pagalvojau, gal tai kažkokios signatarų vaikystės metus menančios instaliacijos pėdsakai. Tikiu, kad kūrybingasis Šakių meras skaitytojams atskleis šios instaliacijos paskirtį.
Prieš dvejus metus spaudoje rašiau: ,,Per klampynę … į Banaitynę. Susiruošusiems į Vasario 16-osios Akto Signataro tėviškę Vaitiekupių kaime (Šakių rajonas) rekomenduoju pasirūpinti patikimu apavu, derlinga, molinga Zanavykų žemė po lietaus virsta slidžia čiuožykla. Ekstremalių pojūčių mėgėjams tai puiki jėgų, vikrumo išbandymo trasa“.
Tuomet, svirduliuodamas lyg pašautas paukštelis, beveik vieną kilometrą iki S. Banaičio tėviškės avėdamas auliniais batais įveikiau per pusvalandį.
Signataro žemėje ūkininkaujantis ir S. Banaičio tėviškę globojantis Antanas Matijošaitis tuomet patikino, kad savo jėgomis įrengsiąs lauko kelelį, jeigu to nesugebės Šakių savivaldybė.
Po dvejų metų iš tiesų radau lauko kelelį, ir manoji ,,Nissan Neto“ laimingai pasiekė signataro tėviškę. Neiškentęs paskambinau ūkininkui A. Matijošaičiui. Atskubėjęs Antanas patikino, kad lauko kelelį suformavo savo iniciatyva. Pradėjo lynoti, ir mano pašnekovas paskubino išvykti iš tėviškės, nes palijus galėjau nuplaniruoti į pakelę. Dabar, kai dažnai lyja, kviečiu Šakių savivaldybės tarybos narius pasirūpinti auliniais batais ir surengti išvažiuojamąjį tarybos posėdį S. Banaičio tėviškėje.
Atleiskite už sarkazmą, pats esu Vilkaviškio savivaldybės tarybos narys ir suprantu, kad gerais nariais ir pažadais visi esame „griešni“. Tačiau, mieli merai, ar daug lėšų reikia, kad aplinka prie istorinio paminklo būtų tvarkinga. Priminsiu, kiek jūs turite galimybių. Kviečiate savivaldybės skyrių vedėjų ir seniūnų pasitarimus. Tereikia tik užklausti: ,,Kaip ta aplinka signatarų tėviškėse?“ Ir visas jūsų darbas. O kiek pagalbininkų turite. Įvardinsiu, kad skaitytojas geriau įsivaizduotų mero galimybes. Taigi, vardinu: mero pavaduotojas, patarėjas, skyrių vedėjai, paveldosaugininkas, tuzinas seniūnų ir seniūnaičių, o kur dar tarybos nariai su padėjėjais. Taigi yra kam sužiūrėti, ar broliai Vailokaičiai avi vaikiškus batelius, ar Banaitynėje žolė peraugusi. Turite merą bičiulį Vincą Plikaitį Kalvarijoje. Pasižvalgykite P. Klimo tėviškėje. Galiu galvą kirsti, jūs ten nesilankėte. Prieš porą metų rašiau, kad P. Klimo gimtinėje valstybinė vėliava plazda lapūgų jūroje, o prie gimtojo namo pamatų teko skverbtis per šabakštynus. Paežerių dvarą lankę turistai iš Vilniaus rodė nuotraukas iš apleistos signataro gimtinės.
Gegužės viduryje aplankiau Kušliškių kaime signataro tėviškę. Nustebau. Vėliava plevėsuoja gėlyne, gimtojo namo pamatai išryškinti. Stovi paminklinis ženklas ir informatyvi lenta su P. Klimo nuopelnu Lietuvai aprašu, nuotraukomis. Kalvarijos skvere pastatytas P. Klimui paminklas.
Norėjau padėkoti Kalvarijos savivaldybei už P. Klimo tėviškės priežiūrą. Tačiau savivaldybės administracijos direktorius Valdas Aleknavičius patikino, kad savivaldybė čia niekuo dėta. P. Klimo tėviškę sutvarkė ir prižiūri Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas ,,Arka“, vadovas Robertas Degutis.
Man peršasi liūdna išvada. Ką tuomet kultūros srityje atlieka savivaldybės su gausiu tarnautojų pulku. Kazlų Rūdoje Pr. Dovydaičiui paminklą pastatė partizanų šeimos palikuonis Lelešius, broliams Vailokaičiams susibūrę visuomenės ir verslo atstovai, J. Staugaičio tėviškę papuošė giminės, S. Banaičio tėviškę prižiūri ūkininkas A. Matijošaitis, P. Klimo gimtinę išgrąžino Kalvarijos savanoriai, vadovaujami Roberto Degučio.
Šiuo rašiniu savo pilietinę poziciją atlieku, garsindamas problemas kultūros paveldo apsaugos ir globos srityje.
Autoriaus nuotraukos.
Daugiau: batai vaikams
