– Godotinas broli Jonai! Ko tokis susimąstęs sėdi, nematau nei žmonių, nei fontanų aikštėje. Sakau, kiba kokia pavietrė (maras, epidemija) Lietuvėlėn užklydo?
– Taigi, kadgi pavietrė užėjo. Agi neveizėji, miestas tuščias kaip po Didžiojo karo, tuščia, nyku, tik balandžiai lesinėja ir antys Šeimenoje krykštauja. Jeigu koks špokas (varnėnas) mą ant galvos užtupia, tai būna džiaugsmo.
– Varėjotas (šposininkas) tu Jonai. Ko čia dyvytis (stebėtis), juk tu daktaras, istorikas, senus raštus skaitei, apie visas kvarabas (ligas), geriau už mane žinai.
– Čėšai (laikai) kiti buvo. Tikras baderis (vargas) žmoneliams būdavo, kai marai kildavo. Bene pirmą rozą (kartą) maras in Europą atėjo, berods, 551 metais. Paplito iš Egipto ir apėmė tuometinį civilizuotą pasaulį. Nuo tuomet vadinamos ,,Justiniano“ ligos mirė per 100 milijonų žmonių, kas ketvirtas planetos gyventojas. Maras siautė 30 metų, pasaulis atsigavo tik po 200 metų. Antras protrūkis pasiglemžė 25 milijonus vien 1348 metais. Ši ,,Juodoji mirtis” į Europą atkeliavo XIV amžiuje iš Rytų Kinijos. Tik 1894 m. prancūzų mokslininkas A. Jersenas atrado maro sukėlėją.
Viduramžiais epidemijos buvo miestų pabaisos. Nešvara, paplavos, naktipuodžio turinį gyventojai dažnai išpildavo pro langus, praeiviams ant galvų akurat (tikrai) irgi kliūdavo.
– Ką mačija (gali būti), šitepos i turė būt. Padabnai (panašiai) buvo ir mūsų Vilkaviškyje. Dar 1898 metais ,,Varpe“ aprašiau Vilkaviškio ir Pilviškių miestelius. Trobos medinės, susigūžusios, nešvara net žydų kvartaluose. Ligonbučio (ligoninės) nebuvo. Rašiau, kad Vilkaviškio dvaro savininkė skyrė testamentu pinigų ligonbučio Vilkaviškyje statybai. Padabnu (panašu), kad marai neaplenkė Lietuvos, nesidyvinu (nesistebiu) ir mūsų miesto. Parokuok (papasakok) plačiau.
– Taip, Vinculi, tas čėsas (laikas) buvo XIII a. iki XVIII a. Per tą čėsą praūžė net 22 epidemijos. Daugiausia aukų nusinešė Didysis 1710–1716 m. maras. Išmirė trečdalis Lietuvos. Tuomet Lietuvos miestuose irgi buvo įvestas karantinas. Susirgusiųjų maru namai buvo izoliuojami. Prie jų buvo statomi juodi ar balti kryžiai, į juos buvo draudžiama įžengti. Tokių namų gyventojai buvo iškeliami į pamiškes, pakrūmius, jiems statomi laikini būstai, palapinės. O namai sudeginami. Čiudni (keisti) buvo žmoneliai, dažni imdavosi čėravoti (burti). Namus smilkydavo verbų sudegintų kvapu, smilkydavo kačių šakutėmis, gitaromis.
Valdžia imdavosi ir griežtesnių priemonių. Karantinui užtikrinti kareiviams būdavo leista šauti į spačyruojančius (vaikščiojančius), o nepranešusiems apie susirgusius, atimdavo piliečio teises.
– O kaip kavodavo (laidodavo), ar argi degindavo?
– Laidoti velydavo (laidodavo) kuo greičiau. Kapus apibarstydavo storu kalkių sluoksniu. O ant kapų buvo statomi trys raudoni kryžiai, teritorija aptveriama. Nesidyvyk (nesistebėk), žmoneliai ir tuomet buvo ne kvaili. Matė, kas gali mačyti (gelbėti) nuo tos nesgados (nelaimės). Draudė turgus, susirinkimus. Buvo net įsakas išleistas, kuris draudė karčiamose imti pinigus iš nepažįstamų, o paimtus nuplauti.
– Jonuli, o gal ką žinai apie 1710 marą Vilkaviškyje?
– Nepavierysi (nepatikėsi), apie tai man parokavo (papasakojo) senas išmintingas vilkaviškietis Br. Dženkaitis.
– Tas zdotnas (geras) žmogus mane nusivedė į Vilkaviškio apylinkes už buvusio zagaskoto (gyvulių supirkimo punkto, rusiškai) ir parodė Osijos miškelio prieigų pievas, vadinamas Vigaines. Šis senolis išsaugojo gal dar iš prosenelių girdėtą istoriją apie maro kapelius vigainėse (ganyklose). Pabodnu (panašu), kad jis kalbėjo apie XVIII a. pradžios marą, atėjusį iš Prūsijos. Tas maras išmarino veik visus K. Donelaičio žemių lietuvninkus, būrus. Tai iš to krašto traukė žmogeliai į mūsų apylinkes. Didelė grupė iš prūsų atkakusių (atvykusių) žydų apsistojo Orijos miškelyje ir iš ten pasiuntė pasiuntinius pas Vilkaviškio kahalo (bendruomenės) rabiną, prašydami juos priglausti. Ogi Vilkaviškyje prie visų kelių buvo pastatytos sargybos, į miestą nieko neįleisdavo ir neišleisdavo. Vilkaviškio žydai savo gentainių dėl karantino išsižadėjo. Taip ir išmirė maro apkrėsti žydeliai Osijos miškelyje. Išrankiojo juos vargšelius ir sulaidojo vigainių pakraštyje. Tuomet visą Lietuvą nusėjo vadinami maro kapeliais.
– Sakyk, prieteliau, o kaip atsigavo Lietuvėlė?
– Todėl atsigavo, kad karalius Augustas III pasirašė daug privilegijų miesteliams ir kaimams apgyvendinti. Po maro į ištuštėjusius miestelius atvyko daug žydų, rytų slavų (gudų). Pastarieji greitai sulietuvėjo, atsirado naujų vietovardžių vietoj senųjų, kaip tavo Paežerių krašte, Žiūriai – Gudeliai, Vištyčio apylinkėse pratarpo lenkų mozūrų, vokiečių ir, aišku, žydų.
– Lietuviai keikdavosi ,,kad tavo cholera sutrauktų“. Ką žinai apie ją, jos paplitimo ištakas.
– Vinculi, pats esi daktaras ir žinai, kad šią ligą platina nešvara, įvairūs parazitai, pelės, žiurkės. Žymiausios choleros priepuolis Lietuvą ištiko po 1831 m. sukilimo. Šią kvarabą (ligą) atnešė sukilimą malšinę rusų kareiviai. Ypač daug išmirė žydų, mat jie gyveno gana ankštai.
– O kokia epidemija sudrebino jau XX amžių?
– Ispaniškasis gripas, kilęs po Pirmojo (Didžiojo) pasaulinio karo. Tuomet Europoje ir Amerikoje išmirė 100 milijonų žmonelių.
– Baisu, kai pradedi domėtis (aiškintis), tai tos kvarabos ir mus gali paliesti. Va, aš sirgau XIX a. siaubu, tuberkulioze. Ji, padla, ir tavo likimą įtakojo.
– Taigi, Vinculi, gydžiau aš bulgarus su žmonele Bulgarijoje, spėkų (jėgų) negailėjau. Ta zaraza ir pasiglemžė mano meilę Gabrielę. I tau gyvastį suėdė.
– Ką gi, brolau, praėjo visos tos nelaimės, ir ši praeis. Tik nemanau, kad greitai, da pakankins žmonelius, jeigu šie iš praeities klaidų nepasimokys.
– O kaipgi marų metais iš ko žmoneliai stiprybės semdavosi?
– Kap ir dabar. Dabojosi (saugosi) ir meldėsi. Tais čėsais, kaip per Didįjį marą, Vilniuje išmirė per 20 tūkstančių, vienas dalininkas nutapė paveikslą ,,Maras Vilniuje 1710 m. ir Švč. Mergelė Marija Palaimingoji gina žmones nuo maro.“ Jis kabo Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.
– Ką gi, palinkėkime Vilkaviškio žmonėms vilties ir stiprybės išgyvenant šį neįprastą laiką.
Pokalbį nugirdo istorikas Antanas Žilinskas
