Mielieji,
šiemet Velykas švenčiame kitaip – be didžiojo Tridienio liturgijos Dievo namuose, be choro giedamo skambaus Aleliuja, nuaidinčio bažnyčių skliautuose, be iškilmingos eucharistinės procesijos šventą Prisikėlimo rytą. Bet ar dėl to netekome Velykų?
Kas Velykų šventime svarbiausia? Be abejo, Kristaus Prisikėlimas. O jis juk nepriklauso nuo virusų plitimo ar nenumatytų aplinkybių poveikio. Šie dalykai iš mūsų negali atimti Prisikėlimo dovanos.
Mus nelauktai užklupęs negandos laikas dar labiau išryškina tai, kad svarbiausias Velykų įvykio asmuo yra mūsų Atpirkėjas Jėzus Kristus. Be jo apskritai nebūtų Prisikėlimo ir žmonijos atpirkimo. Maža to, evangelistas Jonas sako: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“(Jn 1,3). Taigi be Kristaus nebūtų nei mūsų, nei pasaulio. Tad Jis yra svarbiausia mūsų atrama sunkumuose, negandose.
Žiniasklaidoje sekdami su pandemija susijusių įvykių raidą kol kas girdime mažai gerų naujienų. Šiame fone Velykos pas mus ateina kaip ypatinga geroji žinia, skelbianti pergalingą Kristaus Prisikėlimą ir tai, jog mes visi galime tapti jo teikiamų atpirkimo malonių dalininkais.
Kita gera žinia – Prisikėlimo rytą nesame vieni. Dievas pasilieka su mumis visada ir visur, visomis aplinkybėmis: šventiškai nusiteikusios šeimos rate, nelengvoje tarnyboje teikiant pagalbą kitiems, vienumoje ar ligos patale. Būtent išbandymų ir sunkumų metu Dievas mus apdovanoja ypatingu artumu, leidžia tapti jautresniems, atpažinti Jo malonės veikimą.
Dėl šiuo metu paplitusio viruso žmonės priversti vieni nuo kitų atsiskirti. Gyvename karantino sąlygomis, atsiribodami vieni nuo kitų. Didėjant grėsmei užsikrėsti ar užkrėsti kitus, ribojamas ligonių lankymas, artimieji negali jų paguosti, padrąsinti. Net su mirusiais, ypač labiausiai šio viruso paliestuose kraštuose, negalima pagarbiai atsisveikinti. Suvaržymai, žmonių bendravimo bei judėjimo ribojimai paliečia daugelį gyvenimo sričių.
Šioje situacijoje geriausias mūsų atsakas – solidarumas, vienybė, vieni kitų palaikymas. Šią stiprinančią vienybę galime išgyventi bendraudami šeimose, pokalbiais telefonu, žinutėmis, laiškais, naudodamiesi įvairiomis naujųjų technologijų galimybėmis.
Mus ypač suvienija, drąsina ir stiprina vienas tikėjimas, solidari malda. Ne be reikalo apaštalas Jokūbas drąsina: „Daug gali karšta teisiojo malda“(Jok 5, 16). Būtent malda, dvasinė bendrystė šiuo laiku yra ypač svarbi stiprybės versmė.
Šią vienybę liudija ir mūsų švenčiama Velykų pergalė. Juk vienaip ar kitaip Velykų šventes vieningai išgyvename visi drauge, nors ir būdami namie. Kristaus Prisikėlimo šventės mus suvienija, neleidžia pasiduoti sumaišties ar baimės nuotaikoms, skatina viltį, apdovanoja džiaugsmu, gydo nusiminimo ir liūdesio žaizdas. Visa tai kyla iš Dievo gerumo ir teikiama dovanai. Tai nenuskurdina, bet praturtina.
Šv. Velykos tampa ypatinga dovana, leidžiančia vienybėje su prisikėlusiu Kristumi pakilti virš visų sunkumų, drauge geriau atsirenkant, kas mums gyvenime svarbiausia. Nuo mūsų pačių daugiausia priklauso, ar šios malonės dovanos mus pasieks, ar jų nepagrobs išorinės negandos. Dievas pasilieka su mumis ir sunkiausiais momentais. Atraskime tai iš naujo.
O Viešpats, matydamas mūsų tikėjimo vienybę, maldos nuoširdumą, apdovanos mus dar gausiau. Artima vienybė su Viešpačiu galiausiai išsipildys amžinoje Dangaus tėvynėje, kur nebus liūdesio, nerimo, pasimetimo, nevilties. Ten amžinai išliks tai, kas mus sutelkia dvasinėje vienybėje, kas skatina dalintis gerumu, meile.
Melsdamasis už Jus visus šiuo išbandymų metu drauge linkiu palaimingų, vienybėje su Kristumi išgyvenamų šventų Velykų. Jų proga visus Jus nuoširdžiausiai sveikinu.
