Prabėgs vienuolika dienų, ir Lietuva įžengs į ketvirtąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Švęsime. Džiūgausime. Šurmuliuosime. Kaip visada – Mišios, kariuomenės rikiuotė bei šventinis koncertas. Dar politikų padūmojimai bei palinkėjimai rinkėjams. Kaip antai: „Dėjau, dedu ir dėsiu visas pastangas dėl Jūsų, mieli rinkėjai“. Arba kitas: „Ateikite pas Mane į biurą ir Aš ką nors arba kaip nors išspręsiu. Bet apie ką aš čia norėjau pakalbėti?“
Taip, apie Marijampolės savivaldybės tarybos opoziciją, kuri nuo 2000 metų lindi ant galinės sėdynės ir labai gali būti, kad užsikonservavo dvigubai – laike ir laikysenoje. Įsivaizduojate, dvidešimt metų tarnystės marijampoliečiams ir be jokios galimybės ką nors keisti ar naudingo nuveikti. Fantastiška kantrybė, būti taryboje tik tam, kad turėtum nario pažymėjimą. Taip, kankintis ir kitus kankinti gali tik politikai, turintys krištolinio tyrumo sąžinę. Galbūt mūsiški konservatoriai tokie ir yra? Priešingu atveju, spjautų į viską ir užleistų vietas tiems, kurie sugebėtų atvesti dešiniuosius prie Marijampolės vairo.
Jau girdžiu murmėjimą ir kojelių trepsėjimą: ką galima padaryti, kai valdančioji dauguma kaip John Deer’as per kaimyno tvorą kiaurai eina!? Ką gi, vienas iš konservatorių lyderių Kęstutis Traškevičius tarybos opozicijoje lindi bene keturiolika metų ir keturiolika metų kartoja vieną ir tą pačią mantrą apie didžiulius, o gal net milžiniškus biudžeto įsiskolinimus. Atėjus metui tvirtinti biudžetą, visi konservatoriai kaip merginų gimnazijos auklėtinės susilaiko arba balsuoja prieš „tokį biudžetą“. Bet nors kartą, kad imtų ir paruoštų alternatyvų savivaldybės biudžetą, tam rankutės irgi nekyla. Atmes – neatmes dauguma šį projektą, ne taip svarbu, svarbu parodyti, kad atėjus valdžios metui nepaliksite biudžetą ruošti valdininkams, bet patys šį bei tą finansuose išmanote. Sunku, bet kas Jums sakė, kad turi būti lengva? Nors šiuo atveju turime puikų pavyzdį, kai vienas Kalvarijos savivaldybės narys, savaitę pasėdėjęs, tarybai pateikė alternatyvų biudžetą, tiesa, jis ne konservatorius. Kita galimybė yra teikti savo paruoštus tarybos sprendimų projektus, bet neteko girdėti, kad mūsų konservatoriai tuo užsiimtų. Taip ir gyvenama patogioje pozicijoje, t. y. opozicijoje, tuščiai kritikuojant poziciją. O norėtųsi, kad darbas virtų, nes kuo stipresnė opozicija, tuo sunkiau valdantiesiems nuklysti nedoros keliu – tokia aksioma.
Ir pabaigai apie Astravo AE. Žinoma, tai ne saldainis, bet mosuoti kumštukais po mūšio, atrodo šiek tiek juokingai. Prieš akis iškyla televizijoje matytas vaizdas, kai premjeras Andrius Kubilius, atostogų metu dviratuku atmynęs į Astravą ir elektrinės statybai ruošiamoje aikštelėje pasisukinėjęs, pareiškė, kad kaimynai jos niekada nepastatys. Suklydo ar patingėjo padirbėti, kad tas pavojus būtų mažiau pavojingas arba jo visai nebūtų. Tokia tai istorija.
