Ar oru eiti į labdaros organizacijas „lėkštės sriubos“?

Kuo toliau, tuo daugiau žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Taip skelbia statistikai ir socialiniai darbuotojai. Užtat vis netrūksta įvairių akcijų, skirtų vargšams paremti. Bet net ir tie, kurie aktyviai pritaria tokioms akcijoms, vis tiek neretai paburbuliuoja atverdami piniginę: „Kiek galima duoti ir duoti?!“ Daug kam nemalonu jaustis kaltam, kad duodamas jis padeda prašančiajam „sirgti“ toliau – tai yra numoti ranka į KITOKIO gyvenimo paieškas, nors ir leidžia sveikata bei protas, nes apsiprasti ir priprasti – lengva. O ir patogu taip be rūpesčių gyventi.

Pasak Marijampolėje esančių Samarijos gailestingumo namų savanorės Linutės Lomovskienės, iš arti kasdien matančios žmones, kurie be kitų pagalbos neišsiverčia ir nebemoka gyventi savarankiškai, didžioji dauguma prašančiųjų paramos – be jokio diskomforto. Jie – savi savo gyvenamajame rajone, gerai pažįstami, nesijaučia nei nusižeminę, nei besigėdijantys. Tai – įprastas jų gyvenimo būdas. Tokių nelaimėlių minėtų gailestingumo namų sąraše įregistruota apie 230. Bene visi – priklausomybės nuo alkoholio aukos. Asocialūs, parazituojantys. Dienomis, kai gauna pašalpas arba „užgeria“, tos vadinamosios lėkštės sriubos jie nebeateina. Anot L. Lomovskienės, būna pikta, jeigu toks žmogus ateina tik dėl maisto davinio, norėdamas patenkinti tik savo alkano kūno poreikį, nes tuomet ši „atkišta“ labdara – tai tik jo ligos palaikymas. Visai kitaip savanorė linkusi vertinti tokius pagalbos prašančiuosius, kurie kartu dalyvauja vadinamojoje savipagalbos programoje – ne tik maisto davinį atsiima, bet ir siekia pakeisti savo kasdienybę, dalyvauja priemonių komplekse, kad atgautų savo orumą.

O ką apie „lėkštę sriubos“ už dyką gaunančiuosius mano kiti, nesusiję su vargetų maitinimu, šelpimu?

Ona MAČIULIENĖ (Marijampolė):

– Man atrodo, niekada negalėčiau prašyti išmaldos ar eiti į labdaros valgyklą valgyti tos aukojamos sriubos. Sakyčiau, turiu tapti „dugno žmogumi“ ar proto invalide, kad taip išdrįsčiau. Na, nebent badas visiškai suriestų. Betgi yra užauginti vaikai, giminės, bičiuliai, kaimynai, kurie, manau, turėtų padėti. Visiškų vienišių, man atrodo, yra nedaug. Arba jie patys dėl to kalti. Daugelį iki to „dugno“ parklupdo degtinė. Tada pasidaro lengviau „dirbti“ ištiesus ranką ar kokį butą apvogti. Neįsivaizduoju, kaip turi jaustis save gerbiantis žmogus, pirmą kartą peržengęs labdaros valgyklos slenkstį… O juk ir vaikai ten eina – jie nuo mažens ruošiami būti prašinėtojais. Jeigu tos „lėkštės sriubos“ eina darbingas žmogus, tai jis tikrai neturi savigarbos. Tokius reikia gerai botagu nušniūruoti! Butelaičiui tai sukrapšto pinigų, o duonai – ne?!

Gintaras ČEKANAVIČIUS (Kalvarija):

– Kiek žinau, Kalvarijoje nėra tokių „taškų“, kur vargetoms dalytų karštą sriubą. Ir gerai! Manau, kad tikrų vargšų pas mus nėra. Yra prašančiųjų „kapeikėlių“, bet jie visi – tarsi etatiniai, gerai žinomi. Kokie šeši yra. Jie prasigėrę, nusivalkioję, praradę kilnius jausmus, darbingo amžiaus. Tokius maitinti – nusikaltimas! Bet jie maisto ir nenori – tik pinigų! Vargšas žmogus, kuris stengiasi ką nors turėti, išmaldos neina – eina tik įžūlūs, girti. Gavę skuba į parduotuvę alkoholio… Šalyje nėra tam tikro mechanizmo, kuris nustatytų tikrąją žmogaus skurdo padėtį ir priežastis, o valstybės politika irgi palanki apgavikams, tinginiams. Pamatyčiau su ištiesta ranka senuką – nupirkčiau jam valgyti, o darbingų „ubagų“ aš nelinkęs užtarti.

Elena KEREVIČIENĖ (Marijampolė):

– Aš palankiai žiūriu į tai, kad vargšams organizuojama galimybė kasdien (ar kiek rečiau) gauti karštos sriubos lėkštę. Taip yra visame pasaulyje. Juk kiekvienas žmogus – atskira istorija, skirtingas likimas. Gal iš namų kadaise išvarytas, gal iš šeimos išspirtas, gal pasą pametęs, dokumentų nesusitvarkęs… Kita vertus, galimybė nueiti tos karštos sriubos – tai galimybė tokiam žmogui pabendrauti, susitikti. Ne mums teisti prašančiuosius paramos. Juolab kai dabar klesti nedarbas, smaugia kainos, išgyventi sunku. Kai dirbau su varganai gyvenančių šeimų vaikais, ne pamokslus tėvams skaitydavau, o batoną nuveždavau. Aš – už tą dovanojamą karštos sriubos lėkštę!

Liudas BIELSKUS (Kazlų Rūda):

– Aš normaliai žiūriu į žmones, ieškančius, prašančius labdaros ir ją priimančius. Kas iš mūsų dabar galime garantuoti, kad kada nors ir mums patiems taip nenutiks. Štai likčiau vienas, be žmonos, tai gal ir nueičiau paprašyti tos karštos sriubos už dyką. O ką – ten švaru, šilta, jauku. Tik gal pasikalbėti nebūtų su kuo – manau, kad ten renkasi tam tikras kontingentas… Matau, kokie žmonės mūsų mieste stoviniuoja su ištiesta ranka… Jeigu girti ar ankstesnio girtavimo jau aiškiai paženklinti, į juos nereaguoju. O blaiviam prašytojui, žvilgsniu įvertinęs jį, įdedu į delną. Juk visokių likimų yra – o likimas nenuspėjamas.

Jūratė AUSTREVIČIENĖ (Marijampolė):

– Negalima vienu matu visko matuoti ir matyti tik dvi spalvas – arba juodą, arba tik baltą. Yra ir nelaimės ištiktų žmonių, ir palūžusių, ir į depresiją puolusių, kuriems parama – būtinybė. Yra visiškai vienišų, neturinčiųjų vaikų ar namų, galbūt – tiesiog užmirštų… Arba be pinigų – galbūt net su skolomis… Žinoma, jeigu nelaimių žlugdomas žmogus dar turi pakankamai sveikatos ir jėgų, jis gal ir neina ieškoti „lėkštės sriubos“, o nusenusiam, ligotam žmogui ta lėkštė galbūt reikalinga kaip oras. Taip pat yra kategorija žmonių, kurie, manau, net ne tos sriubos vaikšto pavalgyti, o pasikalbėti, paieškoti bendraminčių, sužinoti – pajausti, kad ir jie dar gyvena. Pasmerkti – lengviausia. Bet taip negalima. O galinčiųjų misija – padėti. Tad ir paklauskime savęs: ar prie tos paramos vargšams prisidėjome nors viena lėkšte sriubos?..

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Autorės ir asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 3 (7), 2013 m. sausio 19–25 d.