Čia Lietuva, čia lietūs lyja, anot poeto. Mes džiaugiamės turėdami krepšinį, tapusį beveik antrąja religija, turėdami Baltiją su jos dovanojamu gintaru, turime nuostabų ežerų ir upių kraštą su puikiais kūrybingais žmonėmis. Bet, kaip bebūtų liūdna, yra ir kitokia Lietuva: su vagimis, sukčiais, žudikais, su visokia bjaurastimi, darkančia mūsų gyvenimus. Turime ir savo „angelus sargus“, kurių priedermė mus ginti, saugoti, padėti. Tik kuo toliau, tuo dažniau lekia akmenys į mūsų lietuviškos policijos daržą, nors ne visada piktžolės vien iš jo lenda. Vidaus reikalų ministras iš televizijos ekrano pareiškė, kad kas trys valandos šalyje įvyksta koks nors nusikaltimas, tačiau juk prie kiekvieno nusikaltėlio policininko nepastatysi, be to, mes – ne policinė valstybė. Be abejo, negalime apsistatyti policininkais, nes jų beviltiškai trūksta; „mizerni“ atlyginimai, senos nepatogios patalpos su aplūžusiais stalais, automobiliai, kuriems dažnai pritrūksta kuro, bet užtat netrūksta tų, kurie sėdi sau patogiai įsitaisę Seime, ministerijų kabinetuose, kuriems nė motais, kad kažkur kažką žudo, plėšia, degina. Ir nereikia, kaip jaunimas sako, „važiuoti“ vien ant policijos, jie tokie patys žmonės, kaip ir visi: vieni savo darbą dirba atmestinai, kiti jam atiduoda visą širdį. Vilija DANILEVIČĖ, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus miesto policijos nuovados viršininkė, kurios kabinetas nukrautas iš namų suneštomis gėlėmis, jau ne vienerius metus dirbanti pareigūne, nesigaili, kad pasirinko tokią specialybę. Angelų sargų dienos proga – pokalbis su ja.
– Dar neseniai jūsų darbas buvo su vaikais, su jaunimu. Ar nebuvo sunku imtis naujų pareigų, juk dauguma jūsų pavaldinių yra vyrai, o jiems ne visada patinka, kai vadovauja moteris? Be to, visi pažįstami, todėl gal nelengva įgyti autoritetą…
– Patiko darbas su vaikais , ilgiuosi „Temidės“ konkursų, bet patinka ir šis. Be abejo, padaugėjo atsakomybės, pradžioje užgriuvo didžiulis darbinės informacijos srautas, krūvis, su kuriuo reikėjo operatyviai susidoroti. Sunku net pasakyti, kas lengviau ar sunkiau. Viena vertus, gal lengviau būtų dirbti su nepažįstamu kolektyvu, kai viskas nauja, kai tavęs nepažįsta, bet, kita vertus, – tu visus pažįsti, žinai, kuo kas kvėpuoja, ką sugeba jie, ką gali tu pats. Pas mus dirba ne vien vyrai, yra aštuonios pareigūnės moterys. Mikroklimatas pas mus geras, kolektyvas susigyvenęs, dirba drausmingi žmonės, kurie žino, jog darbą reikia padaryti kokybiškai ir laiku. Be to, ir aš ne naujokė, atėjusi iš kažkur, todėl turbūt ir nebuvo svarbu, kas vadovauja 21 žmonių kolektyvui. Žinau tik viena, kad ir sunkią minutę turiu į ką atsiremti. Kai staiga mirė mano tėtis, man padėjo ir palaikė visas kolektyvas.
– Esate demokratiška vadovė? O gal labai reikli ir valdinga? Kokios jūsų savybės pastūmėjo į šį atsakingą postą?
– Manau, kad demokratiška, nors čia jau reikėtų pavaldinių klausti. Bet esu reikli, mūsų darbe kitaip neįmanoma. Viršininkas turi ne tik girti, bet ir klaidas nurodyti. Tačiau niekada dėl to nekyla problemų, kiekvienas žino savo pareigas, savo darbą ir tiesiog dirbame. Galbūt buvo pastebėti mano gebėjimai organizuoti, vadovauti, todėl ir buvau išrinkta šiam darbui. Sugebu rasti kompromisą, įsigilinti į problemą, neprimesti savo nuomonės. Jei kas skundžiasi, visada išklausau abi puses, nes tik tokiu atveju galima rasti teisingą sprendimą.
– Su kuo lengviau dirbti: su vyrais ar moterimis?
– Tegul neįsižeidžia moterys, bet dirbti su vyrais yra lengviau. Gal emocijų mažiau, turbūt dėl to.
– Bet iš kur toks didelis noras būti policininke? Ar neatrodo, jog šiame darbe prapuola moteriškumas: visą laiką su uniforma, negali sau leisti jokių madingų drabužių, papuošalų? Uniforma juk labai įpareigoja!
– Dar būdama septintoje klasėje panorau būti policininke. Iš pradžių tai lėmė vaikiškas susižavėjimas nauja laisvos Lietuvos policininkų uniforma, kuri man pasirodė labai graži. Bet palaipsniui atsirado kita motyvacija: didelis noras padėti žmonėms, juos gelbėti. Juk mūsų devizas – ginti, saugoti, padėti. Man visada pirmoje vietoje yra žmogus. Kai 2001 m baigiau teisės ir policinės veiklos bakalaurą, Marijampolės komisariate darbo, apie kurį svajojau, nebuvo, įsidarbinau Kazlų Rūdoje, buvau nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūne. Šitą darbą teko dirbti ir Marijampolėje, kartu su vyru. Tada buvo nelengva, nes ir vaiku reikėjo rūpintis, bendras darbas šeimai pliusų neprideda. Esu kilusi iš šešeto vaikų šeimos, todėl nesu išlepusi, žinau darbo kainą, suprantu žmogaus vertę. O kas dėl uniformos, jei tik nori, ir su ja gali atrodyti ir gražiai, ir moteriškai.
– Ar būna namuose durų trankymai, nekalbadieniai, juk jūsų su vyru abiejų darbas – pastovi įtampa. Kaip jos atsikratote?
– Tokių problemų mūsų namuose nėra. Niekada nešaukiame ir durimis netrankome. Bet tiesa ta, kad esi pareigūnas visas 24 valandas per parą, net ir namuose nepalieka tas jausmas. Tiesiog gyveni ir elgiesi pagal etiką, moralę, dorovę. Manyčiau, kad pats geriausias būdas atsikratyti įtampos – sportas. Aš labai mėgstu bėgimą, jis išvalo smegenis, praskaidrina protą. Tai savotiška meditacija. Mūsų visa šeima labai sportiška. Ne tik mes su vyru, bet ir mūsų dešimtmetė dukra važinėja dviračiais, bėgioja. Visa šeima aktyviai dalyvaujame įvairiose sportinėse šventėse, sąskrydžiuose. Vyras daug metų lanko savigynos imtynes (kiokušin), jo pėdomis seka ir dukra.
– O kaip laisvalaikis? Mezgate, siuvinėjate, auginate gėles ar ką nors tokio „neįprasto“ veikiate?
– Sportas dažniausiai ir yra mūsų laisvalaikis. Na, kai turiu laiko, paskaitau, mezgu, bet kad pastaruoju metu jo visai nelieka. Labai myliu jūrą, todėl kiekvieną vasarą važiuojame į Šventąją, bet ir ten nedrybsome ant smėlio, išsinuomojame dviračius ir – pirmyn. Žaidžiame pliažo tinklinį, visi trys mėgstame judrų aktyvų gyvenimo būdą. O gėles myliu, ypač orchidėjas, kurių nemažai turiu.
– Grįžkime prie jūsų darbo. Reformos, nauji įstatymai, įsakymai… Ar tai duoda kokios nors apčiuopiamos naudos, ar tai tik politikų viražai, renkant sau sėkmės bonusus?
– Reformos neduoda jokios naudos, tik išderina žmones. Po vienos reformos buvo atleisti vyresni pensinio amžiaus pareigūnai. Bet džiaugiuosi, kad ne visi, liko dar ir senų darbuotojų, kurie gali pamokyti jaunus, naujai atėjusius žmones, pasidalyti patirtimi. Negaliu peikti ir jaunimo, daug gerų, iniciatyvių darbuotojų tarp jų. Viskas priklauso nuo noro, kai nori, išmoksta ir dirba. Norinčių įsigyti šią specialybę yra, bet dauguma nepatenka dėl sveikatos.
– Dabar pastoviai žiniasklaidoje eskaluojama policijos tema. Vis užkliūva tai vienas, tai kitas policininkas ar tiesiog visa sistema. Kad ir paskutinis įvykis Panevėžyje, kai mergaitė neprisišaukė pagalbos. O gal tas pagalbos centras visai nereikalingas, nors iššvaistyti milijonai jam sukurti?
– Čia policijos kaltė mažiausia. Kaip veikia bendrasis pagalbos centras, patyrėme patys, mirštant artimam žmogui.. BPS nepasiekia vyresnio amžiaus žmonių, senukai nežino, kokiu numeriu prisišaukti greitąją pagalbą, gaisrinę, policiją. Panevėžio atveju kalti ir mobiliojo ryšio operatoriai, o policija padarė viską, ką galėjo, pagal signalą išsiuntė keturis ekipažus. Sutinku, kad šis centras reikalingas, bet tik ne toks, koks jis yra dabar.
– Tai kas gi yra pagrindinis trukdis sėkmingam policijos darbui?
– Pagrindinis – darbuotojų stoka. Vėl grįžtu prie to, kad jaunimas išvažinėja į užsienį, nuteka mūsų geriausieji protai, daugelio stojimui sutrukdo sveikatos problemos, dėl kurių gana griežti reikalavimai, socialinių garantijų sumažinimas, menki atlyginimai. Be gal svarbiausia, kad pareigūnams pritrūksta motyvacijos.
– Ar eitumėte į politiką?
– Tikrai neičiau, nemėgstu nešvarių žaidimų. Jau geriau kurčiau verslą.
– Belieka artėjančios Angelų sargų dienos proga palinkėti jums ne tik sėkmės, bet ir išlaikyti tikėjimą, kad jūsų darbas ir reikalingas, ir svarbus.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Irenos TAMULYNIENĖS nuotrauka.
Nr. 39 (43), 2013 m. rugsėjo 28–spalio 4 d.
Vilija Danilevičė.
