Trumpiausios nakties šventė kulminacija Kalvarijos Karališkajame parke buvo premjera – misterija ,,Uždegta žibėki“ (scenarijaus, muzikos autorė bei režisierė Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė). Rodos, Joninių šventė, proginis renginys, kurį vietos kolektyvai puošia tuo, ką jau turi (ir tai, be abejo, puiku!), tačiau Kalvarijos kultūros centro folkloro kolektyvas „Diemedis“ bei jo talentingoji vadovė žiūrovui pateikė neįkainojamą dovaną – būtent šiai šventei sukurtą didingą misteriją, kuri atliko ir edukacinę (supažindino su mūsų senaisiais dievais), ir meninę (senasis mūsų paveldas buvo perteiktas originaliai, skoningai, įtaigiai), ir dvasinę (vien misterijos pavadinimas „Uždega žibėki“ skamba kaip dvasinė programa kiekvienam žmogui, siekiančiam geresnės savo gyvenimo kokybės) funkcijas. O tai, kad šis didingas reginys, stulbinęs ir dalyvių masiškumu, – nedidelio miestelio kūrybingų ir darbščių žmonių rezultatas, kalba apie begalinę jėgą, glūdinčią kūrybingame žmoguje…
Misterijos ,,Uždegta žibėki“ svarbiausias akcentas – gėrio ir blogio kova, įvilkta į scenos judesio, dainos, šokio, muzikos rūbą. Čia viešpatavo ir deivės naikintojos, pranašaujančios mirtinas ligas, karą, nelaimes, mirtį, ir šviesos meto dievybės, iš kurių ryškiausia – Saulė, teigiančios, kad po tamsos visada ateina šviesa…
…Įtaigus užkadrinis balsas pasakoja, kas vyksta meistriškai apšviestoje scenoje ir jos prieigose. Šokio ritmu pasirodo deivės naikintojos, pamėklės – Baltosios mergelės . „Jos sunešdavo visokius daiktus, ragus, nagus, plaukus, kaukoles ir uždegdavusios laužą. Į kurią pusę eidavo dūmai, ten įvykdavo nelaimė…“ – sužino žiūrovas.
Toliau – maro deivė Marė, jos palydovė ligos deivė Kolera. Deivių palyda – ligų demonai. Įžengia ir deivė Karė, Giltinės pagalbininkė, naikinanti žmones kalaviju, ugnimi ir kitais būdais. Pagaliau mirties deivė Giltinė, kurios pagrindinė funkcija – stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti. (Jei deivė Laima, Giltinės sesuo, lemia gyvenimo pradžią ir pabaigą, tai Giltinė vykdo to gyvenimo užbaigimą). „Prieš žmogaus mirtį Giltinė pasireiškia įvairiais pavidalais ir būdais, – pasakojama po sceną siaučiant „Giltinei“. – Jos buvimą jaučia balti šunys, kurie buvo laikomi Giltinės gyvūnais.“ Pasirodo su vėlėmis, pomirtiniu pasauliu siejama Vėtra, vėjų būtybė, pranašaujanti mirtį ar karą, kraujo praliejimą. Pagaliau – Vėlinas, požemių dievas, protėvių globėjas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų, vykdantis teisingumą. „Už tai, kaip gyveno žmogus, po mirties atsako jo vėlė“, – sužino žiūrovas.
Misterijoje gražiai atskleidžiama nuo seno gyvavusi tradicija dėkoti dievams, teikti jiems dovanas: nelaimes pranašaujantiems – kad nelaimės žmogų aplenktų, šviesos dievybėms – kad nenustotų globojusios…
Scenoje – lūžio metas: ugnis apvalo pasaulį nuo blogio ir išveja lauk deives naikintojas. Ateina šviesos metas, į kurį veda sutemų ir ankstyvo ryto deivė, sapnų dievybė Brėkšta, tarpininkė tarp blogio ir gėrio. Ir – deivė Saulė, dangaus šeimininkė, gyvybės ir šviesos tiekėja, visiems lygiai šviečianti. Saulei šviečiant, retai pasirodančios blogio dvasios, demonai. Kaip ir dera Rasų (Joninių) proga, šalia Saulės eina viena seniausių deivių Kupolė (Kaupolė), susieta su augmenijos suklestėjimu ir vegetacijos jėgų suaktyvėjimu. Laimingam žmogaus gyvenimui būtina ir deivė Gabija – ugnies globėja, šeimos gerovės, santarvės sergėtoja.
Šviesos dievybės pasitinkamos su džiaugsmu, o viltimi uždegtas pasaulis žiba ne tik šviesiausios metų nakties burtais…
„Baltų dievai – mūsų protėvių palikimas, – sako Ž. Mankauskaitė-Zenevičienė. – Mokėkime iš jo pasisemti išminties, grožio. Visas gyvenimas, visa sąmonė buvo ir bus suvokiamos kaip Šviesa… Pasaulis nuolatos kuriamas dieviškųjų jėgų – šviesos ir tamsos. Ugnis ir Saulė – tai šviesa ir gyvybė, tai pasaulis ir gyvenimas. Visa tai reikia saugoti, mylėti ir tausoti. Nepamirškime to…“
„Gyvenimas žemėje – tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų, tamsos ir šviesos. Mirties ir blogio jėgos – paslaptingos galios, labiausia jaučiamos įvairių anomalijų nederliaus, nevaisingumo, netikėtos mirties atvejais. Svarbiausias tikslas buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų deivių bei dvasių. Pagrindinė baltiška idėja kova dėl gyvybės ir gėrio. O visą blogį apvalo šventoji ugnis. Gimimo ir mirties momentai neišvengiami , jie būtini kosminės tvarkos dėsniai. Tamsos ir šviesos kova yra amžina…“ – filosofiniais misterijos pagrindimais dalijasi kūrėja.
…Jau nereikia ir pristatinėti jos, kūrybingosios Kalvarijos kultūros centro folkloro ansamblio „Diemedis“ vadovės Ž. Mankauskaitės-Zenevičienės – jos darbais žavisi visa Lietuva! Ypač kūrėja žinoma savo pastatytais teatralizuotais koncertais, misterijomis. „Perkūno sakmės“, „Saulės ratu“ – tai jau scenose matytos misterijos, savo turiniu bei dvasia besiremiančios senųjų baltų mitologija, kurių žiūrovas iki šiol nepamiršta. Rodos, natūraliai po tokių grandiozinių darbų kyla klausimas, ką dar buvo galima pasakyti? Pasirodo, galima!
R. Tyro, U. Padvelskytės, J. Šerkšno nuotraukos.
