Senieji vestuvių papročiai iš Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimų

Ona Griniūtė-Bacevičienė (1884–1972), Prezidento Kazio Griniaus sesuo, knygnešė, gyvenusi Selemos Būdos kaime (Kazlų Rūdos sav.), priklausiusi Marijampolės „Artojų“ draugijai, paliko prisiminimus, kuriuose atgyja to meto gyvenamoji tikrovė, daug dėmesio skiriama etnografijai, papročiams, ypač vestuvių tradicijoms atskleisti.

O. Griniūtės-Bacevičienės artimųjų sutikimu, skaitytojas gali pažvelgti į senąsias lietuvių vestuvių tradicijas iš arti.  

Vestuvės trukdavo visą savaitę

Paprasto kaimo ūkininko (gaspadoriaus) dukters vestuvės, kaip seniau vadindavo veseilia, vykdavo griežta tvarka. Vestuves keldavo daugiausia spalio, lapkričio mėnesiais, po didžiųjų lauko darbų, kitas vestuvių etapas būdavo po Kalėdų iki Užgavėnių. Pavasarį, vasarą retai tuokdavosi.

Pati pradžia tokia būdavo. Rudenio vakarais merginų darbas – siuvimas. Duktė sėdi už stalo ir siuva baltinius, motina verda vakarienę, tėvas klumpes kur nors ant suolo dirba. Jeigu šeimoje yra daugiau dukterų, tos irgi siuva, jeigu vaikų yra, tie apie pečių susispietę.

Įeina du vyrai: vienas pabuvęs, kitas – jaunas (piršlys ir jaunikis). Kai tik įeina per duris, sako: „Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus!“ Tėvas, sėdėdamas arčiausiai, atsako: „Ant amžių amžinųjų“. Pasisveikina visus nuo didžiausio iki mažiausio. Maži vaikai senesniems ranką pabučiuoja sveikinantis – tokia mada buvo. Šeimininkai paprašo svečių sėstis. „Labą dieną“ arba „labą vakarą“ nesakydavo tada, tik garbindavo. Pašnekėdavo paprastai ir eidavo prie reikalo. Pasisako, ko atvažiavę. Piršlys priveda jaunikį, pasodina šalia merginos pasišnekėt, o pats užveda kalbą su tėvais: kiek tėvai žadės dalies bei pinigų, ar galės jaunikis išsimokėt skolas bei dalis broliams ir seserims. Jaunikis – taipgi ūkininkas. Jeigu jaunikiui nepuola mergina į akį, nepatinka, tai js neprašo merginos tėvų atvažiuot į jo namus pasižiūrėt ir atsisveikina, išvažiuoja, o jeigu patinka, tai užprašo. Jeigu jaunikis patinga merginai ir tėvams, tai sutartą dieną tėvai nuvažiuoja pas jį, apžiūri jo gyvenimą, turtą, ar bus jų dukteriai, kur gyvent. Dukters gyvenimą sprendžia tėvai. Susieina abeji tėvai – jaunikio ir merginos – aptaria vaikų gyvenimą. Jeigu atitinka abejų tėvų reikalavimai, tai vėl jaunikis su piršliu atvažiuoja pas mergą ir tariasi užsakus paduot. Užsakus paduoda pas parapijos kleboną. Užrašydamas klebonas klausinėja jaunuosius poterių, prisakymų. Jeigu nemokės, gali nepriimti užsakų. Skelbia per savaitę kiekvieną sekmadienį po pamokslo, kunigas sako: „Tokie ir tokie asmenys eina į moterystės stoną (luomą). Kas žinot kokias kliūtis, praneškit Bažnyčiai“, o po trijų savaičių, pasibaigus užsakams, jaunikis atvažiuoja su piršliu pas mergą. Vadinasi žiedavonės. Piršlys atsiveža truputį gėrimo, pasivaišina. Mergina jaunikiui ir piršliui duoda po abrūsą (rankšluostį) ir susitaria, kokiu laiku atvažiuot į bažnyčią į šliūbą. Prasideda vestuvių dienos.

Savaitę prieš vestuves užprašo svočią ir giminių arba kaimynų. Daugiausia pasirenka pasiturinčią svočią. Taip pat siunčia kvieslį – jauną žvalų vyrą. Jeigu yra, mergos brolį, o jei nėr, tai iš giminių ar iš kaimynų kokį žvalesnį vyrą. Įteikia merga kviesliui kvietką (gėlę), kaspinais apkaišytą. Pavyzdžiui, paima alyvos šakelę su trimis šakutėm, aplenkia baltu šilkiniu kaspinu, palieka kotą rankai paimt, ant to balto kaspino uždeda mažytį rūtų vainikutį, prisiuva jį, prikabina įvairiausių kaspinų: baltų, žalių, raudonų, geltonų, mėlynų, po kaspinais prikabina žiedų, prie kaspinų, artyn koto, pririša juostą. Ta kvietka graži būna, rūtos kvepia, žiedai skamba. Tą kvietką suvynioja į gražią skepetą, suvynioja ir į kišenę įkiša. Kvieslys joja raitas ant arklio nebalnoto. Arklys būna apkaišytas raudonais ir baltais kaspinais bei rūtų šakutėmis. Arklys turi būti gražus, o jeigu žiemą sniegas, važiuoja su rogutėmis, prie arklio pririštas skambalas, arklys taipgi apkaišytas. Į vestuves kviečia gimines ir kaimynus, paprastai visą kaimą.

Kvieslys, į kiekvieną stubą įžengęs, per slenksnį, pas duris, išsiėmęs kvietką iš kišenės, už koto paėmęs, krato, žiedai skamba, o jis tam skirtą vestuvių prakalbą sako. Tos parkalbos tik pradžią šiek tiek žinau: „Įsiklausykit manęs, jauno bernelio, kalbančio, šilkų kaspinėlių plazdančių, aukso žiedelių skambančių, rūtų vainikėlio žaliuojančio; aš esu passiuntinys, siųstas nuo Bartuškos ir Bartuškienės ir nuo tos jaunos panelės Magdutės, kuri anksti rytą kėlė, į darželį ėjo, šaltą rasą krėtė, žalią rūtą skynė, vainikėlį ant galvelės dėjo… Prašau ne visai dienai – visai nedėliai – ant šarkos karkos, ant zylės pečenkos, ant žvirblio riebių dešrų. Visi žino nuo seno, kad Bartuškai gerai gyvena, kad jų galvijai priėdę tvartuose stena. Trys jaučiai penimi už uodegų keliami, tokių jaučių bus ir patrakų nebrokas, košelienos bus privirtas pilnas kropas. Vienas jautis bus po balkiu pakabintas, peilis į užpakalį įstatytas, kas norės, atsipjaus, kas nenorės, nuspjaus. Jeigu kas to neužteks, gulbės pieno pamelš, o tie vaikeliai kaip žiogeliai kukarkos šakalėlius padavinės – ką gaus, negaus, samčiu per kaktą vie tiek gaus. Kurios mergelės mane gražiai apdovanos, tos bus už balto stalo pasodintos, žaliu vynu pagirdytos, gražiai pašokdintos, o kurios neapdovanos, tos bus už pečiaus pasodintos rąžu pašokdintos. Jos ožio mašną tąsys, tas ožys rėks, bliaus, mislys, kad jam mašną nutrauks…“ Ta prakalba ilga, joje išsirokuoja visa vestuvių apeiga. Prakalbą pasakęs, kvieslys paduoda kvietką merginoms, jei nėra merginų, tai šeimininkei. Merginos pririša juostą dovanų prie kvietkos.

Į šliūbą važiuoja visada utarnyką (antradienį). Prieš antradienį, paskutinį sekmadienį, su viena drauge likusi mergina pasirėdo tais pačiais drabužiais, kuriais eis į šliūbą. Paskutinis jaunystės dienų šventadienis. Šeštadienio vakare susirenka draugės pas merginą, ateina puošt nuotakos. Nuo šeštadienio vakaro iki vestuvių pabaigos merginą vadina visi nuotaka. Draugės pina rūtų vainiką, sagsto ant raiščių rūtų šakutes. Parėdai: andarokas daugiausiai tamsiai mėlynas, rankomis austas, žiurstas šilkinis juodas ar šiaip kokia jopkė juoda, rudenį pusžiponis, apie kaklą platus, baltas megztinis, ant galvos rūtų vainikas, per pečius du balti šilkiniai raiščiai, rūtomis nusagstyti. Taip pasirėdžiusi eina į bažnyčią su viena drauge, vadinama pamerge. Po mišių su pamerge, išėjusios iš bažnyčios, pasivaikščioja po šventorių, sueina drauges, pasišneka. Nuotaka būna visą laiką liūdnai nusiteikusi.

Pirmadienio vakare parveža muzikantus, sueina kaimynų jaunimas pašokt. Nuotaka ir kiti šeimos nariai prašo, kalbina, renka pulką važiuot į šliūbą. Pulko reikia nors penkios poros sudaryt. Mergina ir vyras turi būt. Pulkaunykams reikia pasirūpinti arkliais, vežimais, bričkomis.

Antradienio rytą renkasi kaimynai ir giminės, ir seni, ir jauni, ir vidutiniai, ženoti ir neženoti, išleisti į šliūbą. Kiekvieną iš ateinančių pasitinka muzikantai tarpdury su maršu. Muzikantams svečiai duoda pinigų. Svečius pasitinka šeimininkai ir nuotaka, vedasi, sodina už stalo ir vaišina arielka, pyragiu, mėsa ir alumi. Kiek triukšmo, kai pamato svočią su svočiolu (svotu) atvažiuojant. Svočiolas – tai svočios vyras. Bobos užsėda stalą, neleidžia jų už stalo, kol jie jo neišsiperka. Dainuoja visokias svotines dainas. Svočia pastato ant stalo bonką šnapso ir padeda bandą pyrago. Bobos pasiima savo išdainuotas lauktuves, apleidžia stalą, svočia ir svočiolas sėda su kitais svečiais už stalo. Pulkas bobų dainuodamos nueina ant kito stalo vaišintis lauktuvėmis. Jaunimas visą laiką šoka, muzika groja, netrukus rengiasi važiuot į bažnyčią, į šliūbą. Merginos sega po baltą kaspinėlį ir rūtų šakutę prie krūtinės kiekviena savo pulkaunykui (pabroliu). Svočia taipgi pasirėdžius su pabriuviais. Skepeta apsirišus į užpakalį, prie kaktos iš po skepetos matyt balti sustulpuoti mezginukai, vadinami pabriuviais. Visas pulkas, svočia su svočiolu, nuotaka, pasirėdžiusi šliūbiniais drabužiais, – visi, kurie važiuoja su vestuve, sėda valgyt. Nuotaka sėdi ties pat viduriu stalo, iš vienos pusės nuotakai sėdi vienas pabrolys, iš kitos pusės – kitas (pabroliai gali būti kaimynai ar giminės). Paskui svočia, paskui visas pulkas.

Nuotaka, sėdėdama už stalo, paskutinį kartą verkia savo jaunų dienų. Būna pastatytas kryželis ant stalo, nuotaka paima į rankas kryželį, pabučiuoja, ateina tėvai, pabroliai išveda nuotaką iš už stalo. Nuotaka atsiklaupia, pabučiuoja tėvams kojas ir rankas, tėvai susigraudina, susijaudina, paskui visus atsisveikina. Atsisveikinant muzikantai visą laiką groja. Pašaliniai, kurie lieka namie, dainuoja tam tikras dainas, pritaikytas vestuvių laikotarpiui. Išlydi iki pat vežimų su dainomis ir muzika. Du pabroliai – vienas iš vienos nuotakos pusės, kitas – iš kitos –  nuveda nuotaką, įsodina į vežimą šalia svočios, svočiolo į vieną bričką ar vežimą. Kiti pulkaunykai, pulkaunykės – į kitus vežimus. Susidaro kokie keturi-penki vežimai. Vežimas su nuotaka važiuoja pirmiausia.

Šliūbas būna nuotakos parapijoj. Jaunikį randa jau atvažiavusį. Nuotaką veda pabroliai į bažnyčią prie altoriaus. Iš bažnyčios parvažiuoja pas svočią su visu pulku. Pas svočią išbūna visą parą. Svočios būna pyragai, mėsa, žodžiu sakant, visos vaišės, o pulkaunykų – degtinė, alus. Tortų nebuvo tais laikais, tik svočia karavoją padėdavo vidury stalo – diktoką apvalią pyrago bandą papuoštą. Pasivaišinę, pašokę, padainavę parą, važiuoja namo pas nuotakos tėvus. Čia pasitinka laukiantieji svečiai su dainomis. Svočia duoda pyrago bandą, o pulkaunykai – degtinės bonką. Svočia, nuotaka, pulkas sėda už stalo, vieni šoka, kiti dainuoja, senesnieji taip sau  šnekučiuojasi.

Atvažiuoja jaunikio kraitininkai su kepurėmis, papuoštomis rugių šiaudais ir varpomis. Pavaišina šeimininkai juos ir eina šeimininkė atiduot kraičių. Klėty (svirne) būna sudėtas nuotakos kraitis: du kuparai ir lova paklota, keturios ar penkios pagalvės ilgos, per didelę lovą nutiesta plati paklodė, dvikartė, storesnio audeklo, balta, margi languoti platūs patalai ir pagalvės, languotos taip kaip patalai. Viskas namie siūta, paklodė balta. Atvažiavę keturi kraitininkai eina į klėtį, randa bobas, sėdinčias ant kuparų. Atvažiuoja jaunikis su pulku ir piršliu, Piršlį apdainuoja. Turi duoti jis degtinės, saldainių. Neduoda. Liepia išsipirkt. Kur bajavos būdavo bobos, kokį apsnūdusį kraitininką įkiša į dvikartę. Užraitoja dvikartę nematant ir užmauna ant galvos. Visos bobos supuola ir parmeta ant žemės. Dvikartė kaip čekolas, tik storesnio audeklo.

Po visų baikų sudeda patalynę į dvikartę, juosta užriša, šeimininkė kiekvienam kraitininkui uždeda po rankšluostį ant kaklo. Taip užsirišę rankšluosčius išvažiuoja susidėję kraitį į vežimus, taikosi kraitininkai, ką pavogt būsiančiai marčiai parvežti. Tokios baikos būdavo.

Trečiadienio vakaras. Užgėros. Už stalo sėdi nuotaka, pabroliai iš abiejų šonų, svočia ir pulkas. Lėkštė padėta ties nuotaka ant stalo. Pirmiausiai tėvai įmeta pinigų į lėkštę, paskui svočia, pabroliai ir t.t. – visa vestuvė. Vestuvių šita dalis vadinasi užgėros. Per visą užgėrų laiką pašaliniai veselnykai dainuoja, muzikantai pritaria su skripkom pagal natą. Dainuoja: „Susirinkit, giminėlės artimi, kaimynėliai, apdovanokit sesę aukseliu, sidabrėliu…“ Ant stalo stovi bonka su degtine ir stikleliu. Kas ateina mest į lėkštę pinigų, išgeria stiklelį, o merginos ir moterys pašaly apdainuoja tą, kuris įmeta pinigų. Jei vaikinas jaunas, dainuoja: „Mūsų brolelis vyną gers, vyną gers, ristum ristum ristumėlį, krištolinį stikliužėlį į dugną…“, jei mergina – „mūsų seselė“, jei iš senesnių, tai „mūs dėdulė, dėdienė, tetulė, tėvelis, močiutė“. Kai įmeta į lėkštę pinigų, kiekvienam nuotaka paduoda ranką, o su merginomis, moterimis pasibučiuoja.

Po užgertuvių nuotaka su jaunikiu, piršliu, jaunikio svočia išvažiuoja pas jaunikį. Piršlį apdainuoja laukiančios moterėlės. Jaunikio namuose – taipgi užgėros. Trečiadienio vakare ta pati ceremonija kaip ir pas mergą. Gėrimai, dainos. Parvažiavus tarp durų pasitinka jaunikio motina jaunuosius. Jaunoji marti pasisveikina, pabučiuoja ranką motinai (anytai) ir įteikia dovanų surištą gražią skepetaitę, bandą pyrago ir rankšluostį. Marti su jaunikio svočia eina į klėtį, atsineša glėbį dovanų jaunikio motinai, visą aprėdo jopke, sijonu, prijuoste, skarele. Jaunikio tėvui duoda marškinius, seserims po skarelę, broliams – po juostą. Visus tuose manuose esančius žmones – iki piemenuko – nuotaka apdovanoja. Jaunikio tolimesniems giminėms taipgi duoda dovanų: tetoms, dėdėms po rankšluostį arba audeklo trimastę (stuomenį).

Už stalo sėdi jaunoji, svočia. Jaunikio būna užgėros. Po užgėrų būna marčpiečiai. Jaunoji marti užtiesia savo drobulėm (staltiesėm) stalus, padeda ant stalų du kumpius ir dvi žąsis, dvi bandas gero pyrago su razinomis ir šnapso, pasaldyto medumi, keturias bonkas. Viskas atsivežta iš savo namų mamos. Jaunikio svočia viską supjausto. Jaunieji sėdi už stalo ir svočia su svočiolu. Žmonės abudu stalus užsėda: jaunikio giminės, kaimynai. Pasivaišię, pasilinksminę, padainavę skirstosi miegot kur kas patalpą suradę. Jaunieji nueina į klėtį (svirną).

Ketvirtadienio rytas – jaunųjų keltuvės. Prie klėties durų sueina vestuvininkai. Su muzika, kaip kas išmano, taip į duris barškina. Vieni pliaukši, kiti būbnija, kelia jaunuosius. Jaunieji atidaro, išeina, duoda šnapso bonką ir eina visi į kambarį – tuoj jaunoji prausis. Jaunoji paduoda rankšluostį, paskui eina visi. Pusryčių pavalgę, prisidainavę, pašokę, skirstosi giminės namo. Jei kokiems giminėms labai toli, tai lieka penktadieniui. Baigėsi vestuvė.