Vasaros darbai (pagal Donelaitį)
Lietuvėlė mūsų maža
Skuba vytis Europos brolius,
Juk lemtinga ta atkarpa,
Per kurią mes nuo jų nutolom.
Kaip norėtume būti šalia
Prancūzijos ir Vokietijos,
Kad klastinga priešų galia
Negrasintų. Mes jų nebijom.
Juk praėjo jau būrų laikai
Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi,
O gal mes atsilikę vaikai,
Atkeliavę į klestintį ūkį?
Kur tiek blizgesio, tiek šviesų!
Technologijos naujos vilioja…
Viskas sukas keistu ritmu,
Net nemąstant, nepamatuojant,
Kad nepertraukiamomis šaknimis
Tai su protėviais mūsų suaugę.
Miestus grindžiame akmenimis,
O medžius išgenėjam paslaugiai.
Upės, pievos, miškai, ežerai
Jau ne mano, ne tavo, ne mūsų.
Donelaitiškas Pričkus tikrai
Nepaverstų jų savo būstu.
Bet juk jis – tolima praeitis
Ir pamokymai jo mums nesvarbūs.
Žemdirbiai ir be jo pasodins,
Gal paprašę Europos pagalbos.
Pamiršti jau seniai linai
Ir rugiagėlės nemėlynuoja.
Juk Europa – visų namai,
O lietuviai migruoja, migruoja…
Kai teisybės nerandam namuos,
Kur seniai jau savų negirdim,
Nors galėtume bent paguost.
Ar priglaust, ar padėt, ar sušildyt.
Tik to skubančio laiko tėkmėj
Vis mažiau jau užuojautos lieka:
Abejingų tiek daug, o padėt
Nebemokam, jei Pričkus neliepia…
Tėvo dienai
Nuskubėjo tas laikas. Nubiro.
Lyg nebuvo tada gyventa.
Tai kodėl atminimai pažiro,
Tarsi kojos palietė krantą?
Tai kodėl lyg vaikystės gėlės,
Tarsi sapnas iš miegi išnyra.
Praeities nuostabus šešėlis,
Šitoks artimas. Šitoks tyras?
Tėčio rankos. Sudiržusios, sunkios
Ir tie žodžiai… Nesumeluoti.
Dar prisimena. Dar aplanko.
Tik jau skuba juos Laikas nušluoti.
Jis lyg vėjas dienas išnešioja.
Tarsi duoną metus atriekia.
Tai, kas buvo, nesikartoja,
Tik širdy tarsi deimantai lieka…
Vaikystė
Vaikystės dienos. Jos nesikartos.
Ir jau nebesugrįžti į tą laiką,
Nors grįžtame kasmet prie suartos dirvos,
Kasmet takais lapus smarkuolis vėjas vaikos.
Vis tiek smagu nors retkarčiais mums prisimint:
Vaikystės pievas ir slėpynių džiaugsmą.
Taip gera būdavo gėlių vainiką pint
Ir laukti, laukti, kada mes užaugsim.
Pasaulis vėrėsi visais garsais, visom spalvom.
Jis stebino, jis džiugino, žavėjo.
Keliavome šios pasakos žaliom kalvom,
Lyg paukščiai skriejom su vaikystės vėju.
Norėjosi paskęsti žydinčioj lankoj,
Pagaut balandį ir paliest gražuolį drugį
Ir viską gaut čia pat, šiandien ir tuoj.
Argi svarbu, kokį dievulis davė ūgį?
Vaikystės gėlės nužydėjo ir, deja,
Spalvų ir kvapo jau nepakartosi.
Tik sapnuose išliks žalia veja,
Tik atminimais ją ir beužklosi…
