Kamilė Zaveckaitė: „Gyvenimas prasideda tada, kai išeini iš savo komforto zonos“

…Būdama vos trejų metukų, ji – jau „Dainų dainelės“ laureatė. Bet dainininkės karjera – ne jai. Jai žvaigždės skiria kitą dalią, tiesa, taip pat neatsiejamą nuo muzikos. Šiandien ji – jau plačiai pripažinta pianistė, kuriai klausytojai ploję ne vienoje garsioje pasaulio scenoje.

Susipažinkite: dar tik studentė, šiuo metu muzikos mokslus kremtanti užsieniuose, Kamilė ZAVECKAITĖ (g. 1996 m. Marijampolėje), daugybės prestižinių konkursų nugalėtoja bei diplomantė, mergina, į muzikos pasaulio aukštumas kopianti nuo pat mažens ir net neketinanti sustoti!

Nors gimtajame mieste Kamilė – retas svečias, jau greitai ji žada marijampoliečius nudžiuginti koncertu: Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje birželio 13 d. 17 val. vyks jaunų muzikančių – kroatų soprano Josipos Bilić ir jos, lietuvių pianistės Kamilės Zaveckaitės, koncertas, kurio metu skambės kroatų ir lietuvių autorių kūriniai.

 „Mūsų savaitė“ šįkart kalbina Kamilę apie jos dar neilgą, tačiau kupiną svaiginančių aukštumų muzikos kelią…

 – Papasakok apie savo vaikystę. Ar tuomet, tais nerūpestingais laikais, jautei, jog tavo kelias bus susietas su muzika?

– Taip jau nutiko, kad būdama dvejų metukų su puse, lankydama vaikų darželį, jau pradėjau dainuoti ir ruoštis ,,Dainų dainelės“ atrankoms su dainavimo mokytoja Virginija Grigaitiene. Laimėjau šį konkursą būdama trejų metų, tad visiems tarsi aišku buvo, kad dainuosiu ir toliau. Nors būdama visai maža lankiau ir sportinius šokius, ir vaidinau, mano akis vis krypdavo į tą pianiną, kuriuo mokytojai skambindavo ar šokio, ar dainavimo pamokose. Pamenu, vis prašydavau mokytojos, kad leistų kažką pabarškinti pianino klaviatūra. Būdama visai vaikas, dar nesuvokiau, kad norėsiu būti pianiste, tačiau šimtu procentų žinojau, kad be scenos negyvensiu. Taip anksti ,,paragavusi“ scenos adrenalino bei publikos gaunamos energijos po pasirodymų, jau taip niekada ir nenustojau tuo mėgautis.

  O pati vaikystė buvo labai kitokia nei kitų vaikų, tarkime, tų, kurie neužsiiminėjo muzika. Būdama septynerių, pradėjau lankyti fortepijono pamokas ir tais pačiais metais jau atlikau savo pirmąjį valandos trukmės rečitalį. Visąlaik tekdavo keliauti po įvairius Lietuvos miestus su koncertais ar konkursais, jau nekalbant apie tai, kiek valandų praleisdavau prie pianino, o ne kieme su draugais. Tačiau galų gale tik dabar suvokiu, kad visgi laiko užteko viskam, nes vis dar puikiai ir su didele nostalgija prisimenu tas nerūpestingas dienas bei kiemo draugus, dėl to visiškai nejaučiu, kad dėl muzikos būčiau praradusi dalį vaikystės.

– Kaip „prisijaukinai“ fortepijoną? Kas tau šiame kelyje labiausiai padėjo? Kam labiausiai norėtum padėkoti?

– Kad šiandien esu pianistė, turiu labiausiai padėkoti savo pačiai pirmajai fortepijono mokytojai Angelei Radzevičienei, kuri mane pastūmėjo pasirinkti būtent šį instrumentą. Tiksliai pamenu, kad, atėjusi į tuometinės Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškos kultūros centro mokyklos (dabar Šv. Cecilijos gimnazijos) stojamąją atranką, norėjau tiesiog užsiimti muzika. Nesvarbu, kokia forma. Tėtis, pamenu, norėjo, kad griežčiau smuiku, dėl to mano mama tos atrankos metu jau lyg ir pradėjo bendrauti su viena smuiko mokytoja, tačiau A. Radzevičienė, pastebėjusi mano išskirtinį muzikalumą, norėjo, kad mokyčiausi jos klasėje. Ir taip prasidėjo mano ilgas fortepijono ,,jaukinimo‘‘ procesas, į kurį be galo daug energijos ir laiko įdėjo mano pirmoji ir nepailstanti mokytoja. Ji pati muziką jausdavo visu kūnu, dėl to greičiausiai ir aš toli nuo to jausmo nepabėgau. Tačiau ne ką mažiau dėkinga jaučiuosi savo trečiajai mokytojai, jau M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Eglei Jurkevičiūtei- Navickienei. Iki šiol jaučiu jos nuostabiai profesionalų indėlį mano atliekamos muzikos interpretacijose, kūrinių pasirinkimo skonyje ir svarbiausia – meilėje muzikai. Ši mokytoja buvo ir yra pagrindinė ir neatsiejama dalis mano mylimo ir taip labai išsiilgto gyvenimo laikotarpio, kai mokinausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

  Iš tikro yra labai sunku kažkam dėkoti daugiau ar mažiau. Esu dėkinga kiekvienai savo buvusiai mokytojai ir abiems dabartiniams savo profesoriams Vokietijoje bei Kroatijoje. Kiekvienas iš jų yra unikalus ir aš jais labai didžiuojuosi bei džiaugiuosi, kad man teko garbė su jais dirbti. Tačiau nuoširdžiausiai dėkoju už galimybę žengti šiuo muzikantės keliu savo šeimai, tėvams. Be jų nuolatinio palaikymo ir meilės būtų viskas buvę žymiai sunkiau, o galbūt ir neįmanoma būti tuo, kuo esu šiandien.

– Tavo mokytoja Angelė Radzevičienė tave apibūdino labai poetiškai: „Muziką jaučianti visu kūnu“. Ar tikrai taip yra? Ką reiškia jausti muziką visu kūnu?

– Galbūt ,,muziką jaučianti visa siela“? Tikrai taip yra. Ši frazė greičiausiai galėtų atitikti kiekvieno muzikanto/menininko būseną, kai esi to meno dabarty. Pavyzdžiui, kai esu ant scenos, stengiuosi pamiršti absoliučiai viską ir visiškai atsiduoti muzikai. Leidžiu jai paimti mane ,,į rankas‘‘ ir mėgautis tik tuo momentu. Pasirodymo metu net ir daug kartų atlikti kūriniai man pačiai nuskamba naujomis spalvomis, nes žinau, kad publika mano interpretacijos ir idėjos klausosi pirmą kartą. Dėl to, kai dalinuosi muzika su žiūrovu, tikrai ją jaučiu visu kūnu ir siela.

Aš, kaip muzikantė, meną randu kiekvieną dieną net mažiausiose paprasto gyvenimo detalėse, gamtoje, žmonių santykiuose. Tikrai kartais atrodo, kad visas kūnas ir tai siela yra pilni meno magijos ar to ,,kitokio‘‘ žvilgsnio į gyvenimą. O muzika yra ,,išgryninta“ meno forma, be kurios nepraeina mano nė viena diena. Muzika yra mano mylima kasdieninė duona, dėl to natūralu, kad muziką ir jaučiu visu kūnų, nes ji daugiau ar mažiau nuolatos mano mintyse.

– Sakoma, jog genialumas – 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Ar sutinki su šia mintimi? Papasakok apie savo dienotvarkę. Kiek laiko kasdien skiri muzikai?

– Pritariu šiam pasisakymui. Tik esu girdėjusi šią genialumo ,,skalę“ kaip 90% darbo, 10% talento. Tačiau genialumas slypi dar ir tame, kad reikia labai mokėti atrasti save. Ši procentinė teorija puikiai pasitvirtina su žmonėmis, kurie tikrai yra ,,savo rogėse“. Tačiau aš visiškai nepalaikau savo kai kurių kolegų, kurie užsidarę kambaryje prie instrumento praleidžia dvylika valandų per dieną.  Muzika yra meno šaka, o menas reikalauja gyvenimiškos patirties, žmogaus ryšio su žmogumi. Aš pati skiriu praktikavimuisi fortepijonu nuo trijų iki šešių valandų per dieną, priklausomai nuo sąlygų ir artėjančių projektų skaičiaus, intensyvumo. Tai čia yra toks tiesioginis laiko skyrimas muzikai. Likusį laiką skiriu knygoms, paskaitoms, kartais užsiimu joga, kad išlaisvinčiau neretai įsitempusį nuo praktikavimosi kūną, bendrauju su draugais. Tačiau apskritai muzikai skiriu visus savo gyvenimo momentus. Kiekviena knyga, kiekviena kelionė, sutikti nauji žmonės yra investicija į muziką.  Dėl to stengiuosi ,,kvėpuoti“ gyvenimu pilnai, nes žinau, kad kiekviena maža ar didelė patirtis yra indėlis į mano muzikos supratimą, o svarbiausia – mano individualią muzikos kūrinių interpretaciją.

– Kokiose salėse teko koncertuoti?

– Dar neteko koncertuoti savo išsvajotose salėse, tokiose kaip Carnegie Hall New York‘e ar Elbės filharmonijoje Hamburge, tačiau esu koncertavusi daugelyje Europos šalių: Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Kroatijoje, visose Baltijos šalyse, Danijoje, Švedijoje, Islandijoje ir net Grenlandijoje. Taip pat be galo džiaugiuosi savo artėjančiu debiutu Anglijoje, kur kartu su lietuviu dirigentu Marium Reklaičiu, taip pat marijampoliečiu, ir jo vadovaujamu Kento filharmonijos orkestru atliksime M. Ravelio koncertą fortepijonui ir orkestrui.

– Dar vienas sparnuotas pastebėjimas: kiekvienas atlikėjas savaip atlieka kad ir garsiausią kūrinį, savaip interpretuoja kiekvieną natą. Ar sutinki su tuo? Ką jauti savaip perteikdama garsiausius visų laikų kompozitorių kūrinius?

– Labai svarbus pastebėjimas, visiškai sutinku su šia mintimi. Būtent dėl to kiekvienas koncertas ir kiekvienas atlikėjas, net ir reprezentuojantis tuos pačius, jau be galo daug kartų girdėtus kūrinius, yra vis tiek įdomus. Vienas iš žaviausių klasikinės muzikos dalykų yra tai, kad tas pats kūrinys niekada nesuskambės taip pat. Vis kito muzikanto rankose ir širdyje jis įgaus visai kitas spalvas. Tačiau šiandien interpretacija yra susidūrusi su šokia tokia krize.  Visi mūsų legendiniai pianistai, tokie kaip Martha Argerich, Sviatoslav Richter, Vladimir Horowitz ir daugelis kitų, legendomis išliko tik dėl to, kad buvo be galo individualūs dėl jų atliekamų programų idėjų, garso intelektualumo. Šiandien jauni atlikėjai negali pabėgti nuo kopijavimo sindromo… Mes tiesiog dieviname tuos pasaulinio garso sulaukusius muzikantus, galime atpažinti jų interpretacijas vien tik iš audio ir dėl to tuos pačius kūrinius nesąmoningai interpretuojame per jų prizmę. Ta interpretacijos krizė pasireiškia tuo, kad labai mažai kas geba apskritai ją turėti. Daugiausiai tai yra mišinys vieno ar tai kito įrašo kopijos. Kita vertus, tai nebūtinai visada yra blogai. Mat kiekvienas turi užaugti iki to savo, vienintelio ir išskirtinio skonio, dėl to būtina praeiti tas ieškojimo fazes. Tačiau dėl šios priežasties mes liekame su vis mažesniu skaičiumi tikrų ir stiprių asmenybių interpretacijos atžvilgiu.

   Aš esu nesibaigiančiame ieškojime. Mano muzikos kūrinių atlikimas keičiasi kasmet. Tačiau dėl to visiškai nestresuoju ir leidžiu sau atrasti savitą skonį, savitą save, nes greičiausiai tam tos jaunos menininko dienos ir yra skirtos. Na, o galimybė prisiliesti taip intymiai prie žymiausių visų laikų kompozitorių yra vienas iš didžiausių malonumų. Juk jie buvo ir yra visiški gigantai ir nieko negali būti artimesnio kaip atlikti jų kadaise sukurtus šedevrus. Manau, kad daugelio menininkų pagrindinė motyvacija ir yra būtent ši nuolatinė prabanga būti taip arti genialumo. Perskaityti jų muziką, ,,perfiltruoti‘‘ per savąjį „aš“ ir atiduoti tą kompozitoriaus žinutę su dalele savęs publikai yra didžiausio garbė, kokią muzikantas gali patirti.

– Ar skambini savo malonumui? Jei taip, ką?

– Iš tikrųjų man daugiausiai malonumo suteikia klasikinės muzikos kūriniai, tai net ir atlikus laikui skaitau iš lapo kažkokius naujus, dar negrotus kūrinius. Labai mėgstu džiazo muziką, bet pati negebu, o gal tiesiog nepakankamai turiu laiko užsiimti improvizacija. Todėl mano vienintelė ,,egzotika“, kai norisi paieškoti įkvėpimo, tampa džiazo ar ispaniško/lotynų Amerikos prieskonio turintys kūriniai. Juos mielai visąlaik įterpiu į savo repertuarą ar skambinu savo malonumui.

– Kaip išsiplėtė tavo pasaulis palikus Marijampolę? Ar gimtasis miestas sumažėjo iki bereikšmio kaimo dydžio, o gal, atvirkščiai, patyrusi didžiųjų miestų kurtinantį aidą, pajutai gimtosios šalies bei gimtojo miesto tikrąjį jaukumą? Ar dažnai grįžti į Marijampolę? Ko labiausiai pasiilgsti būdama toli nuo gimtųjų namų?

– Palikusi Marijampolę ir įstojusi į M .K .Čiurlionio menų mokyklą, užtikrintai atėjo suvokimas, kad esu profesionali pianistė. Kad nuo šiol tai tikrai bus mano gyvenimas. Visa prestižinės mokyklos „virtuvė“, nauji, menininkus palaikantys dėstytojai,  motyvuoti, ta pačia idėja gyvenantys draugai, kolegos tikrai atvėrė duris į naują gyvenimą, nepalyginamą su Marijampolės laikotarpiu. Tačiau dar gyvendama Vilniuje, gana dažnai grįždavau į namus. Aplankydavau tėvus kas mėnesį ar du. Dėl to taip labai neišsiilgdavau nei namų, nei miesto, mat, nepaisant tėvų, mano išsvajotas naujas gyvenimas virė Vilniuje. Savo namais daugiau vadinu apskritai Lietuvą, kaip šalį. Marijampolė man visada liks kaip jaukus prisiminimas, asocijuosis su vaikyste, mylima šeima bei tais pirmaisiais muzikiniais žingsniais, kurie privedė prie to, kur esu šiandien. Bereikšmiu kaimu šio nuostabaus miesto niekada neišdrįsčiau pavadinti. Ypač dabar, kai ji taip sparčiai auga ir stiprėja. Jau nekalbant apie visus išorinius miesto pasikeitimus bei gražinimus, Marijampolėje su kiekvienais metais, naujų, aukštos kokybės projektų dėka, kaip „Music Park“, auga kultūros pasiūla, tai mane be galo žavi, ,,patyliukais“ stebint šį miestą iš šalies.

Mano žingeidžios menininkės dvasia, pragyvenus Lietuvoje beveik devyniolika metų, liepė išvykti ir ieškoti dar kažko nepatirto. Labai troškau išstumti save iš komforto zonos ir pradėti naują gyvenimą visiškai kitame muzikiniame kontekste. Tačiau jau ketvirti metai kaip gyvenu užsienyje: treji metai Vokietijoje, vieneri – Kroatijoje, ir jaučiu kaip vis labiau ir labiau pasiilgstu tėvynės, lietuviškumo. Tarsi tas išvykimas ir ,,palikimas‘‘ savą kraštą, suteikė galimybę vėl iš naujo jį pamilti ir šįkart žymiai stipriau ir brandžiau. Tiesiog įvyko paprastoji gyvenimo tiesa: praradusi atradau. Atradau lietuviškumą savyje, meilę ir pagarbą šiai unikaliai kalbai, žmonėms, mentalitetui, tradicijoms. Kas, kartu su nostalgija ir emigrantišku liūdesiu (grįžusi į Lietuvą nesuvokiu ar esu namuose ar svečiuose), suteikia labai daug džiaugsmo. Nesu tikra, kad tėvynės svarba ir jos vertinimas būtų taip greitai ir ar apskritai atėjęs, jeigu būčiau visąlaik ten gyvenusi.

– Kas tau padeda gyventi be muzikos?

– Sudėtingas klausimas… Galbūt pats gyvenimas? Jo neišsenkančios galimybės žmogui būti tuo ir daryti tai, ką tik nori. Gyventi padeda idėja, kad šioj žemėj esam tik tam, jog būtumėm laimingi. O laimės sąvoka gana plati, kas leidžia suvokti gyvenimo įvairumą ir tą žavųjį nepastovumą.

– Jauna, graži, talentinga mergina, rodos, negalėtų būti be meilės. Ar atskleistum, kokie vėjai pučia šiame fronte?

– Ne tik kad kaip jauna mergina, bet ir kaip menininkė be meilės tikrai neapsieičiau. Visos tos meilės dramos, euforijos visais laikais buvo ir bus pagrindinis meno varikliukas. Gerbėjų tikrai netrūksta, bet aš pati jais nelabai domiuosi, nes turiu širdies draugą.

– Tavo credo.

–  Iš tikrųjų turiu ne vieną tą gyvenimo tiesą, kuria vadovaujuosi. Tačiau jaunam menininkui svarbiausias credo turėtų būti suvokimas, kad gyvenimas prasideda tada, kai išeini iš savo komforto zonos. Aš pati save nuolat stengiuosi pastūmėti į sunkesnes situacijas, visada stengiuosi, bent žingsneliu aprėpti daugiau, negu kartais atrodo, kad galiu. Dažnai keičiu gyvenamąsias šalis,  kultūras, kalbas. Vien tik tam, kad dabar, kol dar galiu sau tau leisti, kuo daugiau plėstųsi akiratis, pažiūros; tam, kad geriau suvokčiau mus supantį klasikinės muzikos kontekstą. Leidžiu sau vis iš naujo atgimti naujose vietose su skirtingomis fortepijono meno tradicijomis. Tačiau net ir užsibūnant vienoje vietoje ir toje pačioje aplinkoje, niekada negalima nustoti judėti į priekį ir reikia kelti vis naujus reikalavimus sau tam, kad muzika netaptų rutina. Rutina skatina naujų įkvėpimų stygį, o tai galų gale priveda prie menininko žlugimo.

– Kokią save matai po, tarkime, dešimties metų?

– Labai mielai norėčiau sakyti, kad matau save jau pasiekusią bent didesnę dalį mano didžiųjų svajonių solinės karjeros atžvilgiu. Tačiau faktas yra tas, kad per tuos ateinančius dešimt metų, prisikursiu sau dar naujų svajonių. Žinau, kad ištisai vysiuosi tą Geresniąją Save. Dėl to po dešimties metų norėčiau tiesiog matyti save jau atradus norimą gyvenamąją šalį, su savais ir pastoviais namais ir tiesiog toliau ,,ragaujanti‘‘ gyvenimą, keliaujanti po įvairias šalis muzikos dėka.

 – Ar turi svajonių, kuriomis galėtum pasidalinti su mūsų skaitytojais?

– Kaip ir kiekvienas žmogus svajonių turiu ne vieną ir ne dvi. Jos labai įvairios, daugiausiai susijusios su mano soline karjera (groti žymiausiuose pasaulio salėse, dirbti su legendiniais dirigentais, orkestrais ir taip toliau). Turiu ir vieną svajonę ne visai tiesiogiai susijusią su fortepijonu. Labai norėčiau kada nors turėti galimybę vaidinti. Pažinti kino meną iš vidaus. Tas darbas su kameromis, kaprizingais režisieriais bei aktorių gebėjimas profesionaliai ir meniškai perteikti, įsikūnyti į vis skirtingus personažus mane be galo žavi.

Tačiau, jeigu jau turiu platformą, kuri leidžia pasidalinti su skaitytojais kažkuo vertingu kiekvienam, tai manau, kad svarbiausia kiekvieno svajonė ir tikslas turėtų būti begalinis noras būti laimingam. Ir atsižvelgiant į kiekvieno individo laimės sąvoką, dirbti tik tam ir daryti tik tai, kas daro tave laimingu.

  – Dėkoju už pokalbį.

Tik faktai

 Nuo 2003 iki 2008 metų mokinosi fortepijono meno Šv. Cecilijos gimnazijoje (tuometinėje Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškos kultūros centro mokykloje) Marijampolėje mokytojos A. Radzevičienės klasėje. 2008 metais įstojo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, į mokytojos G. Kondrotaitės klasę. Nuo 2009 metų savo muzikos mokslus tęsė pas mokytoją E. Jurkevičiūtę- Navickienę. Pianistė 2015 metais su padėka už mokyklos vardo garsinimą baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir tais pačiais metais sėkmingai įstojo į aukštąją F. Liszto muzikos akademiją Veimare, Vokietijoje, kur studijuoja prof. Grigory Gruzman fortepijono specialybės klasėje. Nuo 2018 metų rudenio Kamilė yra Erasmus+ programos studentė Zagrebo muzikos akademijoje, kurioje studijuoja profesoriaus Ruben Dalibaltayan fortepijono specialybės klasėje.

 Kamilė yra laimėjusi daugelį respublikinių ir tarptautinių pianistų bei kamerinių ansamblių konkursų. Taip pat ji yra koncertavusi visose Baltijos šalyse, Danijoje, Švedijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje ir Kroatijoje. Taip pat yra grojusi su Jenaer Philharmonie simfoniniu orkestru kartu su belgų dirigentu Martijn Dendievel bei Klaipėdos kameriniu orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus. Net dukart Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės už nuopelnus Lietuvai apdovanota pianistė gali pasidžiaugti šiais laimėjimais:

– tarptautinio konkurso ,,Gradus ad Parnassum“ diplomantė (Lietuva, 2007);

– respublikinio Balio Dvariono pianistų konkurso laureatė bei apdovanota už geriausią

romantinės epochos kūrinio atlikimą (2008);

– tarptautinio ,,Olimpo Musicale‘‘ specialusis prizas ,,Olimpo viltis‘‘ (Lietuva, 2008);

– respublikinio J. S. Bacho pianistų konkurso laureatė (2009);

– respublikinio pianistų konkurso ,,Čekų muzika. XX amžius“ 1-os vietos nugalėtoja bei apdovanota už geriausią P. Ebeno kūrinio atlikimą (2011);

– tarptautinio kamerinių ansamblių konkurso ,,Muzikinė akvarelė“ nugalėtoja (partnerė obojininkė Monika Boreikaitė, Lietuva, 2012);

– tarptautinio B. Smetanos pianistų konkurso 1-os vietos nugalėtoja (Čekija, 2012);

– tarptautinio festivalio- konkurso ,,Su muzika per Europą“ 1-os vietos nugalėtoja (Lietuva, 2012);

– tarptautinio S.Rachmaninovo pianistų konkurso 2-os vietos laimėtoja (Vokietija, 2013);

– tarptautinio ,,Kaunas Sonorum‘‘ konkurso Grand Prix nugalėtoja (Lietuva, 2013)

– tarptautinio konkurso ,,Su muzika per Europą‘‘ 2-os vietos nugalėtoja (Lietuva, 2014)

– 2017 metais jaunoji studentė tapo ,,Gesellschaft der Freunde und Förderer der Hochschule für Musik F. Liszt“ stipendininke.

– 2018 m. Richardo Wagnerio Stipendijos nugalėtoja (Bairoito Bendrija)

– 2018 metais Stokholme vykusiame tarptautiniame visų instrumentalistų ,,Aurora Music“ konkurse pianistė gavo Pagarbos diplomą už geriausią pianistų kategorijos pasirodymą.

 Nuo 2014 metų Kamilė yra kasmetinis svečias garsiajame prancūzų festivalyje ,,Piano aux Jacobins‘‘ (Tulūza, Prancūzija).

Kamilė šiuo metu aktyviai koncertuoja daugelyje Europos šalių bei ruošiasi įvairiems tarptautiniams konkursams.

Nuotraukos iš asmeninio K. Zaveckaitės archyvo.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1