…Apie šią šalį ir jos apie garbingą praeitį, tapusią ištakomis visai dabartinės Europos civilizacijai, prirašyta kalnai knygų. Nuostabaus grožio šalis mus, lygumų gyventojus, žavi kalnais, visžaliais augalais, keri išlikusiais antikos pasaulio statiniais ir… šilta saule, kurios mes taip dažnai pasigendame ypač artėdami į metų pabaigą.
…Kiekviena kelionė palieka laviną įspūdžių, iš kurių, ko gero, objektyviai ir išsamiai perteikti matyto krašto neįmanoma. Taigi pasitenkinti teks tik keliais potėpiais mėgėjiškam portretui…
…Ši šalis gali būti vertinama labai paradoksiškai: rodos, nuo pat pirmųjų istorijos pamokų mokykloje Graikijos vardas buvo neatsiejamas nuo žinojimo apie civilizaciją, šiuolaikinio pasaulio sampratą, kita vertus, kalbant šiandieninio pasaulio kontekste, Graikija – Europos Sąjungos galvos sopulys dėl milžiniškų skolų, o statistinio graiko įvaizdis prilyginamas tinginio, neatsakingo asmens įvaizdžiui. Kad stereotipais vadovautis nereikia, parodė ši kelionė.
…Vis tik kalbėti apie Graikiją yra sunku vos keletą dienų praleidus po jos dangumi, tačiau kai kurie dalykai rėžte įsirėžia – jokiose knygose apie tai neperskaitysi, tai gali tik pajusti. Ypač jei tai pajutai vien iš nedidelės pažinties su Atėnais…
Atėnai – šiuolaikinio pasaulio dalis
Vos išlipus iš lėktuvo, dar negalima atspėti, kur esi: didžiulis šiuolaikiškas oro uostas labai panašus į kitų Europos miestų, tik užrašai ne vien angliškai – ir graikiškai – sako, kad esi Graikijos sostinėje. Keleivių čia laukia daugybė taksi (visi taksi – tik geltonos spalvos automobiliai), o aplink – didžiulis miestas, mirguliuojantis reklamomis. Tas pats jau palikus oro uostą, traukiant milijoninio didmiesčio gilumon.
Pramoniniai didžiulio miesto rajonai niekuo nesiskiria nuo kitų Europos miestų, netgi nuo Lietuvos miestų tokio pobūdžio rajonų: daugiaaukščiai plastiko – stiklo – betono – metalo pastatai, „papuošti“ milžiniškais garsiausių pasaulyje gamintojų reklamų stendais kalba ne apie vietą, o laiką: gal nelabai ir suvoki kur esi, bet esi tikras, jog XXI-ajame amžiuje (architektūriniai gigantiškų pastatų sprendimai apibūdintini viena sąvoka: moderniškai universalūs…)… Tik oleandrų gyvatvorės pakelėse bei kiti mūsų krašte neaugantys augalai, pasirodantys šen bei ten, išduoda, jog gamta nepripažįsta vienodų standartų ne tik visam pasauliui, bet ir Europos Sąjungai…
Nuo oro uosto iki pačių Atėnų – apie 30 km, tačiau šis atstumas – vieni niekai. Apskritai Atėnuose viešasis transportas labai patogus, taigi ir minėti kilometrai labai greitai sutirpsta įšokus į metro…
Deivės Atėnės miestas: nuo kalvos – ant kalvos
Graikijos sostinė nešioja deivės Atėnės vardą. Šiame mieste gimė pirmoji demokratija, olimpinės žaidynės, filosofija… Miesto centre ant Adriano vartų, esančių visai netoli Akropolio, užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas.
Nors Atėnai išsidėstę didžiausioje Graikijoje Atikos lygumoje su Ilysos ir Kefisos upėmis, jokiu būdu negalima teigti, kad tai plokščia vietovė. Toli gražu. Ir ne todėl, kad miestą iš trijų pusių supa kalnų grandinės (iš ketvirtosios pusės prieš miestą atsiveria jūra, Sarono įlanka): patys Atėnai – miestas ant uolotų kalvų. Jūra, kalnai – nepakeičiamas šio balto miesto fonas, kuriame gatvės staigiai kyla į kalną arba taip pat stačiai nyra nuokalnėn, o judėjimas Atėnų centro aikštėse ir gatvėse dažnai atrodo chaotiškas, bet pykčio tame chaotiškume visai nėra. Netgi didžiulis automobilių srautas, nuolat susidarantys kamščiai atrodo kaip lengvas nuotykis (aišku, nelabai skubančiam…): vairuotojai be jokių taisyklių vieni kitus, reikalui esant, praleidžia – užtenka tik gestų kalba paaiškinti, jog nori įsukti į siaurą senamiesčio gatvelę. O jei jau kas ir „nugrybauja“ gatvėje, graikas vairuotojas tik nustemba. „Vairuoja kaip viščiukas…“ – dažnai tokiu „komplimentu“ palydi „grybautoją“.
Šiek tiek istorijos
Atėnų istorija – Akropolio (apie tai – šiek tiek vėliau) istorija. Ant klintinio kalno (157 m virš jūros lygio) žmonės apsigyveno jau neolito laikotarpyje, maždaug 7000 m. pr. Kr. Vėlesni pėdsakai išlikę iš Mikėnų laikotarpio. 1400 m. pr. Kr. naujakuriai mikėniečiai pastatė pirmąjį miestą. Atėnų „aukso amžius“ prasidėjo 500–479 m. pr. Kr., kai miestiečiai atrėmė persų invaziją prie Maratono (490 m.), o paskui drauge su Sparta sustabdė eilinį persų žygį, kuriam vadovavo karalius Kserksas (480–479 m.). Atėnai tapo stipriausiu graikų miestu-valstybe ir ėmė valdyti Viduržemio jūros pakrantes. Valdant bizantiečiams po Romos imperijos padalijimo 395 m. Atėnai vis tiek liko filosofiniu ir intelektualiniu Viduržemio jūros regiono centru. Tik 529 m. uždarius filosofinę Platono akademiją miestas nusirito iki provincijos lygmens. Per kitus 900 metų Atėnus ištiko niūri lemtis: jį buvo užėmusios slavų, arabų, bulgarų, normanų gentys. Per IV kryžiaus žygį buvo sukurta Atėnų kunigaikštystė, kurią 1456 m. užkariavo turkai. Jiems valdant miestas smarkiai nusmuko, tuo laikotarpiu mieste gyveno tik 9000 gyventojų. Tik po nepriklausomybės karų 1821–1829 m. Atėnai atgavo savo garbę ir reikšmingumą. 1834 m. Atėnai tapo Graikijos sostine. 1830 m. Europos valstybės pripažino Graikijos nepriklausomybę, o 1832 m. buvo nustatytos jos sienos ir karaliumi paskelbtas bavarų kunigaikštis Otonas. Atvykęs į Atėnus, jis mieste rado apie 4000 žmonių.
Aštuoniolikmetis Liudviko I sūnus turėjo pasitenkinti mažučiu dviaukščiu nameliu, kol vokiečiai architektai miesto apylinkėse ieškojo rūmų. Prasidėjus statyboms, į miestą sugrįžo žmonės. 1921 m. įvyko žmonių pasikeitimas tarp Turkijos ir Graikijos. 1950 m. Atėnai išaugo ir peržengė senąsias ribas. 1960 m. miestas vėl tapo viena iš įdomiausių sostinių Europoje.
Syntagmos aikštė ir naktinė Plaka
Mūsų laikas šiame mieste labai ribotas (Atėnus pasiekiame tik po vidurdienio), o norisi pamatyti kuo daugiau. Vos įsikūrusios viešbutyje, nutariame, kad pirmiausiai „šturmuosime“ Likabetą. Bandome. Deja, po ilgų klaidžiojimų nevaikščiojamais takais pasiekiame tik pusiaukelę. Kas belieka? Sugrįžti rytoj, o dabar skubame į Syntagmos, arba Konstitucijos, aikštę. Tai centrinė šiuolaikinių Atėnų vieta, naujausios Graikijos istorijos simbolis. Aukštas pastatas rytinėje Sintagmos aikštės dalyje kažkada buvo statytas karaliams, o demokratijos laikais tapo parlamento rūmais. Jie stovi kiek aukščiau ir dominuoja aikštėje. Aikštės viduryje yra didelis fontanas, kurį puošia skulptūrų iš Neapolio muziejaus kopijos. Šalia plyti du žali skverai.
Prie paminklo Nežinomam kareiviui kas valandą keičiasi garbės sargyba. Įdomu stebėti žygiuojančius elitinio dalinio karius euzonus. Viskas – ir jų sudėtingi kostiumai, pasiūti pagal kleftų – nepriklausomybės karo kalniečių kareivių – drabužių modelį, ir jų žygiavimas – pribloškia. Kvapą gniaužia sudėtingi euzonų judesiai, panašesni į sudėtingą ritualinį šokį nei į iškilmingą žygiavimą, neįtikėtinas sinchronas ir net ore juntama patriotiškumo išraiška…
…Vakarėja. Tamsa mus užklumpa jau nardant Plakos gatvelėmis. Plakos rajonas – istorinis Atėnų senamiestis, pastatytas ant antikinio Atėnų gyvenamojo rajono, žavi neoklasikine architektūra, siauromis, vingiuotomis gatvelėmis ir netikėtai iš už kampo išnyrančiomis mažomis graikiškomis bažnytėlėmis. Plaka įžymi nesuskaičiuojamomis gatvių kavinėmis, suvenyrų parduotuvėlėmis, kuriose galima nusipirkti ne tik mažytį paprasčiausią magnetuką su Akropoliu vaizdu, bet ir didžiulę Antikos laikus menančią amforą.
Kai sutemos ima visiškai viešpatauti šiais laikais jau milijoniniame deivės Atėnės mieste, atsiveria nauji stebuklai, kurių dienos šviesa nelinkusi ryškinti. Meistriškai apšviesti antikinio pasaulio reliktai tamsiuoju paros metu ypač įspūdingi. Vaizdai užburiantys, o juos dar sustiprina ir kvapai: mums lankantis Atėnės mieste, žydi akacijos, kurių gaivus kvapas, susiliedamas su besiskleidžiančių apelsinmedžių kvapu, apsvaigina, užburia iki galo…
Likabeto kalva
200 metrų aukščio Likabeto (arba Vilkų) kalva su Šv. Jurgio koplyčia viršuje – mūsų naujos dienos Atėnuose iššūkis. Priimame jį. Neskubėdamos gyvenamosiomis gatvelėmis kylame aukštyn. Mūsų, dar nepriėjusių net Likabeto papėdės, dėmesį patraukia besibūriuojančios… katės. Ir ne karingai nusiteikusios, kai būna be galo įtemptas jų poravimosi metas, o taikiai ir neatsakingai besiglaustančios viena prie kitos! Kaip tai gali būti? Juk katė – viena iš didžiausių individualisčių (ne veltui sakoma – viena kaip katė!)! Priežastis, pasirodo, labai buitiška. Net nereikia įdėmiau įsižiūrėti, kad pastebėtum daugybę indelių, pripildytų kačių maisto. Visokio – tiek sauso, tiek šlapio. Atėniečiai – kačių mylėtojai? Akivaizdu!
Tad paliekame laimingas kates su laimingu jų gyvenimu ir kopiame į Likabetą. Šįkart – „tuo“ taku. Prakaitas žliaugia upeliais, bet nė minties nutraukti kelionę (apskritai Atėnuose pėsčiomis kiekvieną dieną įveikiame mažiausiai 14 kilometrų). Žingsnis po žingsnio, ir štai ji, viršūnė! O nuo jos atsiveria pasakiški vaizdai: matyti visa Graikijos sostinė – baltas didžiulis miestas, Pirėjo uostas, Egėjo jūra ir salos… Taip gražu, kad net graudu…
Akropolis – miesto širdis
Pagaliau atėjo laikas ir Akropoliui…
Akropolis – buvusi senovės Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis „akropolis“ reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą (akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose). Prie paties Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventyklos liekanos.
Atėnų Akropolis, ko gero, – viena iš labiausiai lankomų vietų. Senojo pasaulio architektūros ansamblis, didingai išaugęs ant akmens, žavi dvasia, kuri visiškai nepavaldi laikui: gėrėtis šia nepaprasta gamtos ir žmogaus rankų harmonija galima neskaičiuojant laiko…
…Vaikštant Akropoliu, jausmas žodžiais nenusakomas. Visur aplink – alyvmedžiai (būtent šis medis, kaip pasakojama legendoje, lėmė, kad miestas iki šiol vadinamas Atėnais: deivė Atėnė šį augalą, kaip skalsos garantą, padovanojusi miestui).
O kur dar senoji agora, kiti Antiką menantys objektai… Noro yra, bet laiko šįkart – ne… Tad ir Akropolio muziejus, ir antikinės Karameikos kapinės lieka ateičiai…
Antikos pasaulis dar iki galo neištyrinėtas
…Nors didžioji dauguma graikų yra krikščionys ortodoksai, nors sekmadienio rytais čia garsiausias garsas, nustelbiantis miesto triukšmą, – bažnyčių varpai, net patiems krikščionims ne paslaptis: Graikiją (beje, ir Bažnyčią, nors ne vienas kulto statinys iškilo panaudojus sugriautų antikinių šventovių akmenis…) „maitina“ senasis pasaulis arba tai, kas iš jo iki šių dienų likę. O likę daug… Kiekviena pėda ne tik Atėnuose – visoje Graikijoje – mina ant didingos civilizacijos griuvėsių… Štai Atėnų centre šalia modernaus banko pastato – nedidelė salelė… Antikos: iškasti senojo miesto griuvėsiai buvo užkonservuoti ir tapo šiuolaikinio pastato puošmena… Netgi Atėnų metro, tviskantis marmuru, niekur nuo Antikos nepabėgęs: kai kuriose metro stotelėse stikliniuose stenduose – senosios vazos, skulptūros (visi eksponatai buvo rasti būtent šiose vietose, kasant ir rengiant metro. Įdomu tai, kad tiesiant metro tunelį prie Syntagmos aikštės statybininkai aptiko net senovinį akveduką!).
O didžiuliame pasaulinio garso Archeologijos muziejuje – ne tik visas graikų dievų panteonas, žinomas mums jau nuo mokyklinių laikų iš istorijos vadovėlių. Nuostabą sukėlė viena metalo skulptūra, beje, rasta jūros dugne tik 2004 m. (porą metų truko jos restauravimo darbai). Tai ne klasikinio grožio etalonas, amžiams įkūnytas materijoje. Toli gražu… Ši skulptūra vaizduoja ne tobulų formų dievaitę, o paprastą pusamžę matroniško kūno sudėjimo valstietę. Išraiškingas veidas, kuriame – visam laikui įspausta ramybė ir harmonija. Metalas praėjusių amžių meistrui, matyt, buvo lankstesnis už šilką: kiekviena klostė, kiekvienas kūno išlinkimas toks laisvas, toks natūralus…
„Kalbančio“ akmens karalija
Įspūdingai atrodo akmens statiniai – ne tie „trafaretiniai“, o derantys su visu šiuo peizažu – ant uolotų kalvų. Pačios akmens kalvos – mėgstama vieta pasivaikščioti, pasigėrėti didmiesčio panorama. Akmuo čia kalbantis… Ne gausiai žydinčiais ciklamenais ar milžiniškais alavijais, kaktusais, o senąja dvasia, skaičiuojama tūkstančiais metų… Dar vienas akcentas – marmuras visur, kur tik įmanoma ir, rodos, neįmanoma. Ne tik antikinės skulptūros, likusių šventovių kolonos baltuoja marmuru – netgi kai kurios aikštės yra grįstos marmuro plytelėmis ir senamiesčio šaligatvių atbrailos – taip pat marmurinės… Marmurinės lauko palangės, netgi kriauklės patalpose – marmurinės…
Čia netgi žemė derinasi prie akmens. Dominuoja rusvi, rausvi, pilkšvi tonai, kurių žaluma niekaip nenustelbia visžaliai medžiai.
O pavakare užlipus ant Filopapo kalvos (pasak legendos, ant Filopapo kalvos graikų tautos didvyris Tesėjas kovėsi su amazonėmis) paties aukščiausio taško ir atsisėdus ant akmens, ne tik atsivėrė nuostabi panorama: Partenonas, Atikos pusiasalis, Sarono įlanka ir baltas baltas milžiniškas miestas, nyrantis į sutemas. Apėmė ir ramybė, akimirkos pilnatvės pojūtis, kai visa siela ir visu kūnu esi ten, kur esi, kai palaimingos būsenos netrikdo jokios pašalinės mintys…
Aktyvus gyvenimas prasideda vėlai vakare
Prieš kelis mėnesius planavusios kelionę į Atėnus, nežinojome, jog susipažinsime ir su graikiškomis Velykų tradicijomis. O jos kitokios nei pas mus. Didįjį šeštadienį čia, Graikijoje, kepamas tradicinis ėriukas. Atvirai, tiesiog prie tavernos, ir šis vaizdas neslepiamas nuo praeivių akių. Bažnyčios jau nuo Didžiojo penktadienio apgultos, o kulminacija – vidurnaktis, žymintis šeštadienio perėjimą į sekmadienį. Šios akimirkos graikai ortodoksai laukia būriuodamiesi bažnyčiose ar prie bažnyčių su degančiomis žvakėmis rankose. Kai laikrodis išmuša vidurnaktį, dvasininkai paskelbia Gerąją naujieną – Kristus prisikėlė. Šis žinia sutinkama triukšmingai – fejerverkais, petardų pokšėjimu. Džiugi šventė prasideda…
Apskritai graikų gyvenimo būdas gerokai skiriasi nuo mūsiškio. Šioje šalyje žmonės nelinkę skubėti, o pats aktyviausias jų metas – pavakarė, nusitęsianti į gūdžią naktį. Štai tuomet išeina jie iš namų, susitinka su bičiuliais, draugais ir tavernoje ar kavinėje bendrauja ištisas valandas. Tavernos Graikijoje labai populiarios: čia tiekiami dažniausiai tradiciniai graikų patiekalai, kuriuos palydi vyno taurė, anyžių degtinės (ūzo) ar rakės šlakelis. Ši šalis neturi tokių opių problemų dėl alkoholizmo kaip mūsų, mat ten geriama ne tam, kad apkvaistum. Alkoholis čia dažniausiai labai saikingai vartojamas kaip apetitą žadinanti priemonė. Vienos vyno taurės ar alaus bokalo čia dažnai užtenka valandų valandas besitęsiančiam bendravimui…
Linos Jankauskienė ir autorės nuotraukos. Linos Jankauskienės vaizdo įrašai.
