Rokas, Cezaris. Vincas Žaliaduonis (ištrauka iš knygos „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“)

Tampriai susijęs su Ignalinos kraštu suvalkietis Vincas Žaliaduonis gimė 1910 m. lapkričio 2 d.  pietų Lietuvoje – Lazdijų vls. Kučiūnų kaime. Baigęs Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, 1935-1938 m. jis mokėsi A. Smetonos karo mokykloje Kaune, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Jauną karininką paskyrė tarnauti į Ukmergę. Kuomet 1939 m. spalį sovietų valdžia grąžino Vilnių Lietuvai, V. Žaliaduonis su savo pulku atvyko į senąją sostinę.  1943 m. liepos  16 d. jis susituokė su Jadvyga Basyte. Šeima po metų  susilaukė sūnaus Roberto, o vėliau ir dukters Nijolės.  Artėjant frontui iš Rytų, V. Žaliaduonis pasitraukė į žmonos tėviškę Švenčionių apskrityje ir 1944 m. rugpjūčio mėn. įsiliejo į laisvės kovotojų gretas. Apskrities vyrai tuo metu masiškai traukėsi į miškus, nes nenorėjo eiti į okupantų kariuomenę ir tapti patrankų mėsa. 1944 m. liepą Lietuvoje buvo pradėta mobilizacija į Raudonąją armiją. Švenčionių krašte ji žlugo. Nuo liepos 27 iki rugpjūčio 10 dienos į Švenčionių karinį komisariatą „privalėjo“ atvykti 5000 vyrų. Atvyko tik 685: 439 lenkai, 90 lietuvių (jų tarpe buvo ir mano dėdė Vytautas Cicėnas, kuris nors ir grįžo iš fronto nesužeistas, tačiau greit susirgo šizofrenija) ir 156 kitų tautybių atstovai.

Dar 1941 m. įkurta Lietuvos Laisvės Armija (LLA) koordinavo pasirengimą sutikti bolševikus ir jiems priešintis ginklu. Tačiau 1944 m. pabaigoje žuvus LLA įkūrėjui Kaziui Veverskiui, o 1945 m. suėmus didelę dalį šios karinės organizacijos vadų, koordinatoriaus vaidmuo teko 1943 m. įkurtai Kęstutėnų organizacijai. Švenčionių apskrityje Kęstutėnų kuopos ėmė kurtis 1944 m. rudenį.  Šios organizacijos narys Leonas Vilutis-Arūnas buvo Tigro rinktinės įkūrėjas ir pirmas jos vadas.  Tuo tarpu pirmąjį partizanų būrį 1944 m. liepą V. Žaliaduonis-Rokas sutelkė Daugėliškio valsčiaus Paringio apylinkėse kartu su žmonos Jadvygos broliais Klemensu ir Kazimieru Basiais. 1944 m. spalio 22 d.  Derviniškės kaime (į pietus nuo Kirdeikių) įvyko partizanų junginių vadų pasitarimas, kurio dalyviai nutarė visus Švenčionių, Sveirių, Utenos ir Zarasų partizanus sutelkti į LLA veikiančiojo sektoriaus Vilniaus apygardos Tigro rinktinę.  1944 m. rugsėjo 28 d. Tigro rinktinė buvo suskirstyta į 8 rajonus. Tą pačią dieną Rokas kiekvieno rajono vadą įpareigojo suformuoti rajono štabą. Į jo sudėtį turėjo įeiti Operatyvinio, Organizacinio, Žvalgybos ir Ūkio skyriai. 1944 m. lapkričio 18 d. prie Ginučių piliakalnio įvyko pirmasis rinktinės, kurią sudarė apie 100 kovotojų, mūšis su 300 NKVD kareivių.  Patyrę didelių nuostolių enkavedistai buvo priversti atsitraukti. Partizanų tarpe nuostolių nebuvo. Vienas iš žinomiausių ir didžiausių mūšių su okupantų kariuomene, kur vadovavo ir V. Žaliaduonis, buvo Kiauneliškių mūšis. 1945 m. kovo 11-12 d. 500 NKVD kareivių apsupo gerai įrengtą ir įtvirtintą dviejų kuopų žiemos stovyklavitę Labanoro girioje (Labanoras-Saldutiškis-Linkmenys) trikampio centre. Čia priešas tikėjosi rasti 400 partizanų, todėl sutelkė tokias gausias pajėgas. Tuo tarpu čia buvo Antano Krinicko-Romelio kuopa – apie 120 kovotojų. Jie sugebėjo išsilaikyti iki vakaro nukaudami daug priešų, kol atvyko pastiprinimas iš kitų Tigro r. būrių. Sutemus partizanai pradėjo kontrataką. Rusai sutriko, o tai leido kovotojams atsitraukti. Iš Utenos ir Švenčionių okupantams į pagalbą atvyko 2000 kareivių pastiprinimas. Jie buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir prieštankinėmis minomis. Kovo 12 d. bunkerius susprogdino. „Kronikoje,“ kurią V. Žaliaduonis rašė keletą metų, jis pamini ir šį mūšį: „Šiose kautynėse mūsų nuostoliai buvo labai dideli: 46 vyrai Vytenio, 14 vyrų Romelio ir 3 mūsiškiai. Tačiau į Švenčionis buvo atvežta 73 lavonai. Tačiau, kaip matome, partizanų žuvo tik 63 vyrai. 10 buvo civilių gyventojų, nes žuvusiųjų tarpe buvo labai seno amžiaus ir su vyžomis. Yra žinoma, kad šituose bunkeriuose nebuvo nei labai senų, nei vyžotų <…> Koki gi buvo rusų nuostoliai?  Tikra yra, kad Švenčionyse buvo palaidoti 4 karininkai, jų tarpe pulkininkas.  Jeigu žuvo 4 karininkai, turėjo žūti gana daug eilinių, tačiau eiliniai buvo nugabenti į kitą vietą laidoti. Kiauneliškių siaurojo geležinkelio tarnautojai pasakojo, kad stoty stovėję vagonai, užrakinti. Tačiau po kuriais ant bėgių buvę daug kraujo.  Iš to jie sprendė, kad rusai kažkur nuvežė laidoti eilinius kareivius.“ Iš kur tie 10 civilių gyventojų lavonų? Vietiniai žmonės pasakojo, jog civiliai buvo varomi puolančių rusų priešakyje. Kitaip sakant,  okupantai prisidengė niekuo dėtais civiliais žmonėmis. Jie galvojo, kad tokiu atveju partizanai nedrįs šaudyti. Okupantų žuvo kur kas daugiau nei partizanų, kurie buvo apkasuose, tačiau tikslaus skaičiaus niekas nežino.

Po šio mūšio Tigro r. štabas persikėlė į Adutiškio miškus. V. Žaliaduonis po kautynių grįžo į Daugėliškio valsčių ir ten suformavo Roko kuopą. Tačiau prasidėjus  okupantų kariuomenės siautimams, kuopa (apie 50 kovotojų) pasitraukė į Adutiškio girią.  Ten jie susijungė su Puščios kuopa ir suformavo LLA Rytinę grupę. V. Žaliaduonis ir jo vadovaujama grupės dalis įsikūrė Baltarusijoje Kazėnų miške. Čia jie palaikė gerus ryšius su vietos gyventojais.

1944 metų pabaigoje į Linkmenų apylinkės miškus nuleista dvylikos desantininkų grupė labai sustiprino Tigro rinktinę. Šie vyrai buvo baigę Gdansko Abvero žvalgybos  mokyklą „FAK-204.“ Jie atsigabeno ryšių įrangos, ginklų ir kitų partizaniniam karui reikalingų reikmenų. Vokiečių karinė vadovybė, apmokydama ir siųsdama į fronto užnugarį šią grupę, turėjo savo tikslų, kurie nesutapo su desantininkų ir kitų laisvės kovotojų tikslais. Pagrindinis lietuvių tikslas buvo įgyti žinių ir būtinos karinės įrangos. Tuo tarpu vokiečių vadovybei rūpėjo komunikacijų (tiltų, kelių) minavimas. Lietuviams tai buvo nepriimtina. 1945 metų pradžioje didžioji desantininkų dalis įsijungė į Tigro rinktinę. V. Žaliaduonis-Rokas 1945 m. vasario-kovo mėn. buvo Tigro r. štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas. Vėliau (1945 m. rugsėjo-1949 m. liepos mėn.)  jis ėjo Vytauto apygardos štabo Agitacinio skyriaus viršininko pareigas. 1945 m. rugsėjo mėn. LLA Vytauto apygarda vienijo tris rinktines: Šarūno (Utenos aps. ir Švenčionių aps. Saldutiškio vals.), Tigro (Švenčionių aps.) ir Lokio (Zarasų-Sveirių aps.). 1946 m. spalio 1 d. V. Žaliaduonis-Rokas buvo paskirtas Tigro rinktinės, kuri tuo metu veikė Ignalinos-Švenčionų rajonuose ir Baltarusijos teritorijoje, vadu.  Tačiau apie šį paskyrimą jis nieko nežinojo net iki 1947 m. balandžio mėn., nes  buvo išvykęs į Baltarusijoje esančius Kazėnų  miškus. Faktiškai nuo 1946 metų jis vadovavo Rytų laisvės kovotojų grupei, o Tigro r. vado pareigas perėmė tik 1948 m. rugpjūčio 5 d.

Per visą partizanavimo laikotarpį (8 metus) V. Žaliaduonis buvo daugelio karinių operacijų iniciatorius, organizatorius ir vykdytojas. Jis pats tiesiogiai dalyvavo daugiau nei 30-yje įvairių susirėmimų su okupantų kariuomene ir stribais. Apygardos vadovybė jį labai vertino už tai, kad jis diplomatiškai elgdamasis sugebėjo normalizuoti santykius su lenkų Armijos Krajovos (AK) junginiais ir su gudų partizanais. Pradžioje šie santykiai buvo labai įtempti. V. Žaliaduonis-Cezaris, Djakonas nuo 1949 metų liepos mėnesio greta savo kitų pareigų dar buvo ir Vytauto partizanų apygardos štabo viršininkas. 1948 m. rugsėjo pradžioje įvyko Tigro r. vadų pasitarimas. Rinktinė tada buvo suskirstyta į Švenčionių, Švenčionėlių, Adutiškio, Tverečiaus, Mielagėnų, Daugėliškio, Ignalinos, Kaltanėnų, Svierių, Joniškio ir Pabradės rajonus. Tačiau paskutiniai du rajonai egzistavo tik formaliai, nes ten lietuvių partizanų nebuvo. Po metų (1949 m. rugsėjo 28 d.) Tigro r. jau buvo suskirstyta tik į 8 rajonus, nes labai sumažėjo partizanų skaičius.  Kiekvieno rajono vadą V. Žaliaduonis-Djakonas įpareigojo suformuoti rajono štabą sudarytą iš Operatyvinio., Organizacinio, Žvalgybos ir Ūkio skyrių.

1950 m. Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris V. Žaliaduonį paskyrė Vytauto apygardos Organizacinio skyriaus viršininku. Vėliau V. Žaliaduonis tapo srities vado pavaduotoju ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo nariu.  1949-1950 m. jam ne kartą buvo siūlyta tapti Vytauto apygardos ar net Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadu. Jis tų pareigų atsisakydavo, nes nenorėjo išvykti iš Vilniaus krašto. Jis rūpinosi šio krašto reikalais, nors pats buvo suvalkietis. V. Žaliaduonis nuolat rėmė čia lietuvybę, o Tigro rinktinės veiklą stengėsi išplėsti kuo toliau į rytus, tikėdamasis užtikrinti 1920 m. Rusijos Lietuvai pripažintos teritorijos reintegravimą į Lietuvos valstybę jos nepriklausomybės atkūrimo metu. Gaila, tačiau šie geri ketinimai, matyt, jau nebus niekada įgyvendinti.Tenka pabrėžti, kad panašiai kaip ir Dzūkijoje, partizaninis pasipriešinimas okupantams Rytų Lietuvoje buvo labai aktyvus. Objektyvumo dėlei verta pažymėti, jog šiame krtašte pasitaikė nemažai pavienių drausmės pažeidimo ir partizanų savivaliavimo atvejų. Su tokiais pažeidėjais V. Žaliaduonis negailestingai kovojo. 1947 m. balandžio mėn. jo įsakymu buvo sušaudyti trys maištą sukėlę partizanai-broliai Bukauskai ir J. Dubaka. Vėliau panašus likimas ištiko ir rinktinėje buvusius vokiečius – Jupą ir Artileristą.  Buvęs laisvės kovotojas Jonas Cicėnas, g. 1931 m., pasakojo, kad V. Žaliaduonio įsakymu buvo nuteistas ir sušaudytas Kostas Malikėnas-Erelis. Vokiečių laikais šis žmogus tarnavo policijoje ir dalyvavao šaudant žydus. Vėliau jis buvo V. Žaliaduonio rinktinėje, tačiau po kurio laiko nuo jos atsiskyrė ir ėmė plėšikauti partizanų vardu. Deja, į medaus statinę buvo įpiltas ne vienas šaukštas ir deguto. Kaip pasakojo Ceikinių k. gyventoja Anastazija Krikštulienė-Zaleckaitė, Tigro r. kovotojas Adolfas Matuliauskas-Valdemaras daužė nėščią moterį šautuvo buože, tačiau rinktinės vadas V. Žaliaduonis-Rokas jo nenubaudė. Gal būt dėl to, kad jie buvo susigiminiavę (Matuliauskas buvo vedęs V. Žaliaduonio žmonos Jadvygos seserį Teklę. Tos apylinkės yra mano gimtinė, todėl galiu patvirtinti, kad panašių atvejų buvo ir daugiau. Reikalas tame, kad Rytų Lietuva beveik du dešimtmečius buvo okupuota lenkų. Čia buvo naikinamos lietuviškos mokyklos, draudžiamos tautinės draugijos, tad nenuostabu, kad patriotizmas, dorovė ir kiti kilnūs jausmai jaunimui čia nebuvo diegiami.

1945 m. pradžioje Vytauto apygardoje buvo daugiau kaip 600 laisvės kovotojų. Tačiau nemažiau aktyviai veikė ir okupantų represinės struktūros, todėl 1951 metų pabaigoje jau buvo likę tik 15 kovotojų. 1952 m. MGB Švenčionių rajono skyrius vien tik V. Žaliaduonio būrio paieškai ir likvidavimi surengė 8 karines operacijas. Tam jie skyrė specilią stribų grupę ir mobilizavo daug slaptų agentų. 1952 m. kovo 27 d. V. Žaliaduonis-Cezaris su adjutantu Mykolu Cicėnu-Erškėčiu užėjo į Mykolo Vaiškūno sodybą Bijutiškės vienkiemyje, Švenčionių r. (į pietus nuo Ceikinių). Šiose vietose jie turėjo susitikti su Vytauto ap. vadu neva aptarti srities štabo formavimo reikalų. V. Žaliaduonis ilgai dvejojo. Matyt nujautė kažką negero. Galiausiai sutiko. Jis nežinojo, kad  apygardos vadas B. Kalytis 1951 m. lapkričio 11 d. buvo MGB suimtas ir užverbuotas.

Kas tą kartą atsitiko M. Vaiškūno sodyboje, prieš keletą metų  Leonui Bagdonui  papasakojo buvęs stribas. Įdomumo dėlėi skaitytojams pateikiame neįvardyto stribo „Meno kūrinį:“

Tada partizanainė kova ėjo į pabaigą. Šiaurės Rytų Lietuvoje buvo likę du  svarbūs partizanų vadai – Bronius Kalytis-Siaubas ir Vincas Žaliaduonis-Rokas. B. Kalytis Molėtų rajone prie Stirnių ežero buvo sulaikytas ir užverbuotas…Dirbo kaip agentas-smogikas. Jam ir buvo pavesta likviduoti Roką. B. Kalytis kelis kartus kvietė V. Žaliaduonį neva į pasitarimą, bet šis neskubėjo. Kažką įtarė ar jautė.  Nepavykus pakviesti ir suimti V. Žaliaduonio, saugumas pasiuntė būrį stribukų. Reikėjo vykti į Ceikinių valsčiaus Bijutiškės kaimą, kur Vlado Vaškūno namuose buvo apsistoję Rokas ir jo adjutantas Mykolas Cicėnas-Viešpats. Ceikiniuose stribų jau nebuvo, tad pasiuntė Mielagėnų būrį, kartu vyko NKVD Ignalinos skyriaus viršininko pavaduotojas Kazadojevas ir stribukas Ivanovas. Pagal parengtą planą mus kiekvieną pastatė į apsupimo žiedą aplink namus. Keturi užėjo į namus. Įgiję patirties kovoti su partizanais, apsupimo operaciją atliko staigiai, netikėtai. Partizanai nespėjo nei pasislėpti, nei pasitraukti iš namų. Jie abu pasislėpė tik ant rusiškos krosnies su plačiu koptūru, kuriuo ėjo dūmai į kaminą. Stribukai pasisveikino. Šeimininkas pakvietė prie stalo. Vaškūnienė atnešė užkandos. Vienas iš „svečių“ pastebėjo, kad nešant maistą Vaiškūnienės rankos labai dreba. Tada vienas iš ten buvusių stribukų V. Vaiškūną nusivedė į ūkinio pastato patalpą, vadinamą dienyku. – Kur jie? – Pas mus nieko nėra, – atsakė Vaiškūnas. – Nesakai – šausiu…Ir nušovė. Tada ten nusivedė dukterį. Jos likimas buvo toks pats: nieko nepasakius, stribukas nušovė ir ją. Partizanai suprato, kad atėjo lemiamas momentas.  Nuo krosnies kambaryje  buvusių stribukų jie nematė. Virš koptūro iki lubų buvo užkalta lentutėmis.  Rokas įsakė M. Cicėnui šaudyti į stribukus per lentutes, o pats ėmėsi deginti dokumentus. Taip jis gelbėjo daugelį žmonių nuo tremties į Sibirą. Paleidus M. Cicėnui automato seriją į stribukus, ,šie suvirto – kas kur spėjo. Vienas pariedėjo po lova, antras atsigulė ant grindų palei koptūro mūrą, kad iš viršaus negalėtų į jį pataikyti. Trečias, keisdamas padėtį, slėpėsi už spintos, stalo, suolų. Šaudėsi trumpomis serijomis, po tris-penkis šovinius. Vieni kitų nematė.  Šaudymas truko gana ilgai. Virš koptūro lentutės buvo taip sušaudytos, kad M. Cicėnas jau galėjo matyti padėtį, bet vis tiek šaudė apgraibomis, nes kyštelėjęs galvą, galėjai gauti kulką. Nuo dūmų visi kosėjo, čiaudėjo, ašarojo, keikėsi…Po lova kalenęs automatas nutilo. To stribuko, kuris gulėjo ant grindų palei mūrą, akys užbyrėjo koptūro smėliu. Negalėjo nė atsimerkti. M. Cicėnas pritrūko šovinių. – Na, broleli, gaudyk mano automatą, o aš baigiu deginti dokumentus, – riktelėjo Rokas. Vėl prasidėjo dvikova su tuo stribuku, kuris šaudė nuolat keisdamas padėtį. Durys priemenėn buvo atviros. Pasinaudojęs nedidele pertrauka, iš lauko į vidų įslinko Kazadojevas. – Leiskite, aš mesiu granatą, – saviems šuktelėjo. – Leidžiam…Pritūpęs Kazadojevas su granata dešine puse, prisiglaudęs prie koptūro, slinko užpečkio link. V. Žaliaduonis jau buvo baigęs deginti dokumentus ir su pistoletu stovėjo už koptūro kampo. Tik tas kampas ir skyrė juos, vienas kitą jau galėjo ranka pasiekti. Kazadojevas granatą laikė dešinėje rankoje. Metant ją į dešinę, tektų mesti atbulai. Todėl granatą paėmė į kairę ranką. Spragtelėjo ištraukiamas žiedas. Tuo pačiu metu, kai Kazadojevas išmetė granatą, Rokas iš už kampo kyštelėjo ranką su pistoletu ir nematydamas iššovė. Kazadojevui pataikė į kaklą. Peršovė svarbias kraujagysles. Bet sprogo ir užpečkin numesta granata, kuri nukovė abu partizanus.  V. Žaliaduonio veidas granatos buvo sudarkytas, kad net atpažinti jį buvo sunku. Buvę apsuptyje stribukai įlėkė į kambarį, kaip į pragarą. Čia tvyrojo kraujo ir dūmų tvaikas. Į lauką ištempė negyvus du partizanus ir stribuką Ivanovą. Kazadojevas peršautas dar pats išėjo į lauką, suklupęs šliaužė ir galiausiai, netekęs daug kraujo, mirė kieme. Namas sudegė. Ant sniego gulėjo du partizanai, du stribukai ir  Vladas Vaiškūnas su savo dukterim.“

Žuvusių kovotojų kūnai buvo išniekinti Ceikiniuose, o vėliau juos užkasė Ignalinos apylinkėse. Koks buvo šio stribo tikslas kuriant tokią pasaką,  nežinau. Kaip ten bebūtų, jo pasakojimas prasilenkia su tiesa. Buvo kalbama, kad susitikimas su smogikais buvo numatytas kitoje vietoje, tačiau atsargus V. Žaliaduonis ten nėjo, o iš Vaiškūno sodybos stebėjo tą vietą, kurioje turėjo įvykti susitikimas. Tuo tarpu stribai į Vaiškūno sodybą užsuko atsitiktinai arba kam nors įskundus. Įtariama, kad tai padarė kažkoks Girdziušas. Apie tai V. Žaliaduonio sūnui pasakojo jo motina. Šį faktą patvirtina ir išrašas iš Ignalinos MGB skyriaus 1952 m. sausio mėn. pažymos: „Voldemaro būriui (vieno V. Žaliaduonio padalinio vadas) likviduoti užverbuotas ag. Bojevikas (SG) Lunev-Girdziušas Roman Feliksovič, g. 1925 m. Meliancų k.  Ignalinos r., lietuvis, išsilavinimas 2 kl.“

Pora momentų buvusio stribo pasakojime išduoda aiškią netiesą. Jeigu stribai vyko į planuotą operaciją ir apsupo sodybą, tuomet jie negalėjo sėsti prie stalo, o turėjo iš karto ieškoti partizanų ir juos suimti arba likviduoti.  Kad jie čia užklydo atsitiktinai tik pasivaišinti, liudija dar vienas stribo paminėtas faktas: „Pastebėjo, kad nešant maistą, Vaiškūnienės rankos drebėjo…“ Tokiu būdu, jie tik dabar įtarė, kad sodyboje gal būt slepiasi partizanai. Paskutinis argumentas, kuris liudija, kad stribas sako netiesą – jis net nepaminėjo smogikų, kuriems vadovavo B. Kalytis. Jiems buvo duota užduotis susitikti su V. Žaliaduoniu numatytoje vietoje ir jį likviduoti. Jie turėjo susitikti su partizanais, o ne stribai. Ir ne čia, o kažkur kitur.

Kaip teigia V.Žaliaduonio sūnus Robertas, kuomet partizanai pamatė atvažiuojančius stribus, pasitraukti jau nebuvo galimybių. Jie uždarė kamino sklendę, kad į trobą prieitų dūmų, o šeimininkams liepė eiti į kiemą ir palikti praviras duris. Manoma, kad V. Žaliaduonis nedegino jokių dokumentų. Kaip patyręs laisvės kovotojas jis niekada su savim nesinešiojo  dokumentų.

Kuomet Vaiškūnas stribus užtikrino, kad sodyboje partizanų nėra, ltn. Ivanovas ir kpt. Kazadojevas neryžtingai žengė į vidų. Ten juos pasitiko kulkų kruša, todėl abu jie žuvo. Supratę, kad jų vadai jau negyvi, stribai ėmė šaudyti į namą. Jie taip pat nušovė ar sunkiai sužeidė Vaiškūną. Vadas ir jo adjutantas ilgai atsišaudė. Matyt tol, kol turėjo šaudmenų. Tikriausia jie spėjo pasinaudoti ir kritusių enkavedistų ginklais. Kuomet šūviai nutilo ir stribai išdrįso įsėlinti į vidų, vienas iš jų dar paleido automato seriją į V. Žaliaduonio kūną ir į veidą. Tačiau liudininkai, kurie matė negyvus kovotojus, teigė, jog abiejų partizanų bruožai buvo mažai sudarkyti. Tai paneigia stribo fantazijas apie neva Kazadojevo mestą granatą.

Po Roko žūties apie 10 Tigro rinktinės kovotojų Adutiškio girioje išsilaikė iki 1952 m. vasaros. Du paskutiniai žuvo 1953 m. balandžio ir rugsėjo mėnesį. 1999 m. liepos 15 d. Adutiškio girioje, netoli nuo sienos su Baltarusija, tiesiant kelią buvo išverstas bidonas su Tigro rinktinės partizanų dokumentais. Iš čia rastų dokumentų buvo suformuota 120 bylų Vytauto apygardos apyrašas Nr. 5 (1945-1950 m.). Dokumentų tarpe buvo rinktinės vado V. Žaliaduonio-Roko vesta kronika ir kiti dokumentai.

1950 m. rugsėjo mėn. buvo suimta V. Žaliaduonio žmona Jadvyga. Ją nuteisė ir išvežė į Kizillagą (Permės sr.). Apie vyro žūtį jai pranešė eilėraščio posmu jos motina: „Paskutinė gėlytė nuvyto / Rokas mirtį sutiko narsiai / krito priešai ir …vadas / Apkabino žemelę meiliai.“ V. Žaliaduonio sūnų Robertą ir dukrą Nijolę ilgai slapstė juos prižiūrinti  šio posmelio autorė močiutė, kuri mirė 1968 metais, sulaukusi solidaus amžiaus. Vėliau svetimomis Jakubėnų pavardėmis jie buvo apgyvendinti Vilniaus vaikų namuose. Kaip rašo V. Žaliaduonio sūnus Robertas Žaliaduonis, jo motina Jadvyga mirė po 2000 metų. Pats Robertas dabar gyvena Londone su savo vaikais.

1999 m.vasario 7 d. V. Žaliaduoniui buvo pripažintas kario savanorio statusas. LR Prezidento dekretu  1999 m. gegužės 19 d. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-čio laipsnio ordinu, o 1999 m. vasario 24 d. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties).