Be pozityvumo ir grožio daigų negalima žmogui išeiti iš vaikystės į gyvenimą, be pozityvumo ir grožio daigų negalima išleisti kartos į kelią. Ir kiek besikeistų vyriausybės,partijos, prezidentai, visada išlieka žmonės, perduodantys tarsi liepsnojantį fakelą kitiems amžinas stabilias vertybes: sąžiningumą, teisingumą, pagaliau ne tik žinias, bet ir žinojimą, ką su jomis veikti. Teisingai sako sena kinų patarlė, kad mokytojas atveria duris, bet įeiti jūs turite patys, todėl aišku, kad geras mokytojas savo auklėtinį įkvepia visam gyvenimui. Kiekvienas mūsų darbas, kiekviena profesija duoda vaisių, bet mokytojo pasėta sėkla vaiko širdyje išauga tokiu augalu, ant kurio bręsta žinojimo, gerumo, atjautos ir išminties vaisiai. Net po daugelio metų mes kiekvienas prisimename žodžius, kuriuos mums kažkada mokykloje pasakė tas mokytojas, iš kurio pamokų nebėgdavome, kurio priesakai ir šiandien dar mums svarbūs. Juk pati sunkiausia profesija –išmokyti jauną būtybę būti žmogumi, nes juo negimstama, bet tampama. Pedagogu galime pavadinti kiekvieną žmogų mokantį, vaikus, suteikiantį žinių įvairiose srityse, bet ar galime kiekvieną pavadinti Mokytoju, žodžiu, kuris savyje talpina daug daugiau nei dėstomieji dalykai. Kuris, kaip sako Marijampolės Sūduvos gimnazijos direktorius fizikas Alvydas ZDANYS, nemainytų savo darbo į jokį kitą. Taigi šįkart „Mūsų savaitė“ ir kalbina šį gerbiamą pedagogą.
– Mokytojo darbas sunkus, atsakingas ir ne visai dėkingas. Juk, jei vaikas nesimoko, blogai elgiasi, kažkodėl dažniausiai kaltinama mokykla, šeima tarsi „nusiplauna rankas“.
– Kažkas yra teisingai pasakęs, jog blogas vaiko elgesys – tai pagalbos šauksmas. Lengviausia yra bausti, o juk visi darbai reikalauja atsidavimo, niekada nereikia priimti skubotų sprendimų, nes ne visada pirmas įspūdis teisingas. Ši profesija ne tokia, kad parėjai namo, uždarei duris ir gali visus rūpesčius pamiršti. Ne, vis tiek tu gyveni savos bendruomenės bėdomis ir džiaugsmais, džiugu, kai tu gali padėti, patarti ir kad pas tave ateina to patarimo. Tuo labiau, kai pats esi už visus atsakingas. Tačiau esi laimingas, kai ir po daugelio metų pamatai savo darbo rezultatus, pamatai, kokiomis asmenybėmis tapo buvę mokiniai, kad jie prisimena tavo žodžius, pasakytus jiems mokykloje, ir tai nubraukia visus vargus ir rūpesčius, žinai, kad ne veltui dirbai.
– Kodėl rinkotės fiziką. Juk tai nėra populiariausia disciplina tarp moksleivių, nedaugeliui ji „įkandama“.
– Daug ką nulemia atsitiktinumas. Būdamas moksleivis, daug sportavau, dalyvaudavau įvairiose varžybose, ypač daug užsiiminėjau sportiniu ėjimu. Todėl, kai baigiau Sangrūdos vidurinę mokyklą, svajonėse buvo sportas, stojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti kūno kultūros. Lietuvių kalbos ir istorijos egzaminus išlaikiau penketais, tuometinėje balų sistemoje tai reiškė puikiai, o štai sporto šakų, kurių reikėjo laikyti nemažai, neįveikiau. Tai yra išlaikiau, bet pažymys buvo per mažas, kad įveikčiau didžiulį konkursą. Jau norėjau atsiimti dokumentus ir važiuoti namo, bet mane pakalbino stoti studijuoti fiziką, nes tiksliųjų mokslų katedros nesurinkdavo reikiamo studentų skaičiaus. Taip ir pasilikau. Ir niekada dėl to nesigailėjau. Aišku, nebūčiu rinkęsis fizikos, jeigu ji man nebūtų patikusi. Man visada patiko, kad fizikos moksle pagrindinis klausimas yra „kodėl“. Kodėl elektra šviečia, kodėl vanduo verda ir taip toliau, visada reikia ieškoti priežasties. Šis mąstymas man liko ne tik moksle, bet ir gyvenime, ypač darbe: visada ieškau reiškinio ar įvykio priežasties.
– Kokios permainos mokykloje įvyko jums vadovaujant?
– Dirbu nuo 1989 metų. Gal svarbu tai, kad nebuvau paskirtas direktorius, o išrinktas, reikėjo pateisinti kolektyvo pasitikėjimą. Pokyčiai per Nepriklausomybės metus milžiniški, pirmieji Marijampolėje technizavome mokyklą, kad ji būtų šiuolaikiška. Įsteigėme kompiuterių klasę. Jau nekalbu apie sudėtus plastikinius langus, pastato renovaciją. Išsprendėme pamainingumo problemą, dabar moksleiviai mokosi tik prieš pietus. Stengiamės neatsilikti nuo gyvenimo, pateikti moksleiviams tai, kas geriausia. Su marijampoliečių brolių Gintaro ir Kęstučio Vilučių pagalba įrengta biotechnologijų laboratorija.G. Vilučio vadovaujama įmonė „Statybos ritmas“ skyrė pinigus įrangai įsigyti, o technologijos mokslų daktaras Kęstutis Vilutis buvo šio projekto iniciatorius. Lietuvoje tokias laboratorijas turi tik trys mokymo įstaigos: Vilniaus licėjus, Kretingos pranciškonų gimnazija ir mes. Biotechnologijos turi didžiulę perspektyvą, leidžia sukurti labai didelę vertę mažuose produkto kiekiuose.
Naujai pertvarkėmegimnazijos stadioną, kuriame įvairiomis sporto šakomis gali užsiimti ne tik gimnazistai, bet ir miesto jaunimas. Čia įrengta dirbtinės dangos futbolo aikštė, krepšinio aikštelė, kurią galima transformuoti į tinklinio ir pan., šuolio į tolį, rutulio stūmimo sektoriai, bėgimo takai, modernus lauko apšvietimas ir kt.
– Bet ar neliūdina tai, kad kasmet mažėja mokinių?
– Mes čia nieko negalime pakeisti. Lemia ir sumažėjęs gimstamumas, ir emigracija. Per dešimtį metų sumažėjo 10 tūkstančių moksleivių, kasmet jų būna vis 400-500 mažiau. Be to, moksleiviai gali rinktis, kur paslauga geresnė, ar jaučiasi saugiau, lemia ir bendravimo kokybė. Didelė konkurencija ir tarp švietimo įstaigų, ypač mūsų savivaldybėje. Šiuo metu mūsų gimnazijoje mokosi 930 moksleivių, tarp kurių yra ir labai gabių. O 1990 metais turėjome net 2000 moksleivių, iš jų 700 mokėsi antroje pamainoje.
– Ar tiesa, kad šiais laikais mokytojas praradęs autoritetą?
– Čia vėlgi negalima vienareikšmiškai atsakyti, daug kas priklauso nuo paties mokytojo asmenybės. Džiaugiuosi savo mokyklos pedagogais, kurie kelia savo kvalifikaciją ir svarbiausia – randa bendrą kalbą su moksleiviais.
– Daugeliui pedagogų nepatinka nuolat vykdomos reformos. Ar tai neatsiliepia moksleivių pažangumui bei mokytojų darbui?
– Bet juk gyvenimas nestovi vietoje ir negalime dirbti taip, kaip dirbome prieš kelis dešimtmečius. Kiekviena vyriausybė inicijuoja naujas reformas, būna, žinoma, ir klaidų, niekas nuo jų neapsaugotas, bet iš jų mes ir mokomės. Nebloga iš esmės ir moksleivio krepšelio idėja, bet metodiką dar reikėtų tobulinti, nes dabar tie krepšeliai pas vienus pilnesni, pas kitus – tuštesni. Bet užtat baigėsi problemos su mokytojų atlyginimų vėlavimu. Krepšelis – tai instrumentas, padedantis panaudoti valstybės skiriamas lėšas.
– Jeigu būtumėte Seime, ką pirmiausia pasistengtumėte padaryti švietimo labui?
– Siekčiau, kad mokytojo autoritetas būtų keliamas ne tik žodžiais. Be to,pedagogas už savo darbą turėtų gauti ir atitinkamą piniginį atlyginimą. Mokyklų kolektyvai moteriškėja, geri specialistai išsibėgioja, nes gabūs vaikinai, baigę mokslus, nenori dirbti už menką atlyginimą.
– Kokie yra pagrindiniai jūsų gyvenimo principai?
– Visuomet į gyvenimą reikia žiūrėti optimistiškai, juk Lietuvoje tiek daug gero ir pozityvaus. O ypač mokyklos vadovas turi mąstyti pozityviai. Juk gerų žmonių daug daugiau, negu blogų. Žinoma, visi norėtų būti geri, tik, deja, ne visiems tai leista.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės jums.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Irenos TAMULYNIENĖS nuotraukos.
Nr. 38 (42), 2013 m. rugsėjo 21–27 d.
Alvydas Zdanys.
Alvydas Zdanys.
Džiaugiuosi Alvydai dėl tavo sėkmės