Mūsų metai – donelaitiškai

Pavasario linksmybės

Kaip kasmet „Sveiks, svieteli margs!“

Vėl pasveikina žemę saulė,

Tais pačiais Donelaičio keliais

 Atskubėjus į mūsų pasaulį.

Vėl atnešus  viltis ir džiaugsmus,

Vėl darbais apipylusi žmones,

Užrakinus žiemos vartus,

Palinkėjus sėkmingos kelionės

Varnoms, šarkoms, pelėdoms, gandrams,

Žiurkėms, kurmiams, pelėms ir musėms,

Ir gyvūnams, ir vabalams,

Netgi tiems, kas nespėjo pabusti.

Kai lakštingala vėl užgiedos

Savo giesmę „Kinkyk, Jurguti…“,

Pasidžiauksim linksmybėm gamtos

Ir suprasim : „Taip turi būti“.

Žmonės, paukščiai, žvėreliai, laukai

Pasiruošę pavasario sėjai.

Tik dabar mes – Europos vaikai,

O darbai mūsų tik prasidėję…

Vasaros darbai

Lietuvėlė mūsų maža

Skuba vytis Europos brolius.

Juk lemtinga ta atkarpa,

Per kurią mes nuo jų nutolom.

Kaip norėtume būti šalia

Prancūzijos ir Vokietijos,

Kad klastinga priešų galia

Negrąsintų. Mes jų nebijom.

Juk praėjo jau būrų laikai

Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi,

O gal mes atsilikę vaikai,

Atkeliavę į klestintį ūkį?

Kur tiek blizgesio, tiek šviesų,

Technologijos naujos vilioja.

Viskas sukas keistu ritmu,

Net nemąstant, nepamatuojant,

Kad nepertraukiamomis šaknimis

Tai su protėviais mūsų suaugę.

Miestus grindžiame akmenimis,

O medžius išgenėjam paslaugiai.

Upės, pievos, miškai, ežerai

Jau ne mano, ne tavo, ne mūsų

Donelaitiškas Pričkus tikrai

Nepaverstų tai savo būstu.

Bet juk jis – tolima praeitis

Ir pamokymai jo mums nesvarbūs.

Žemdirbiai ir be jo pasodins,

Gal paprašę Europos pagalbos.

Pamiršti jau seniai linai

Ir rugiagėlės nemėlynuoja.

Juk Europa – visų namai,

O lietuviai migruoja, migruoja…

Kai teisybės nerandam namuos,

Kur seniai jau savų nebegirdim,

Nors galėtume bent paguost

Ar priglaust, ar padėt, ar sušildyt.

Tik to skubančio laiko tėkmėj

Vis mažiau jau užuojautos lieka:

Abejingų tiek daug, o padėt

Nebemokam, jei Pričkus neliepia…

Rudens gėrybės

Dar Europoj tikrai ne ruduo

Ir darbai nebaigti Lietuvėlėj,

Bet jau galim gėrybes skaičiuot,

Pasigirti, kiek ūkį iškėlėm.

Kad ir miestai, ir pastatai

Ne prasčiau nei Europoj atrodo.

Artimi mums Rytai, Vakarai

Tik, kad viskas labai vienoda.

Teikia džiaugsmą keisti augalai,

Lietuvoj niekada neauginti.

Derlių siunčiam kitur, o čionai

Užsienietišku “importu” mintam.

Ir vestuvės dabar jau ne tos,

Kokias Krizas dukteriai kėlė:

Nuostabiausiuos kampeliuos gamtos

Pramogauja ne tik Lietuvėlė.

Maišos tautos ir papročiai.

Lietuvaitės kitatikėm tampa.

Įvairiausių kraštų “svečiai”

Čia suranda nuosavą kampą.

Renkas mokslą kitur vaikai.

Juos vilioja svetimos šalys.

Absolventų dabar šimtai,

Kurie darbo surasti negali.

Maisto daug. Ir jis įvairus.

Imk ir valgyki saldų ar riebų.

Būna valdo puikiausius dvarus

Ir vis tiek, kas atliekama, griebia.

Remia labdara bėdžius kitus.

(Vargšai būrai jos neturėjo).

Renka uoliai tautiečiai eurus,

Jei valdžia jiems “padėt” negalėjo…

Mes bendrijoj, ir mūsų valia,

Savo žmones į Briuselį siųsti.

Tik labai jau maža  mūs galia:

Spręst negalim. Tik pasiskųsti…

Žiemos rūpesčiai

Ką šiandieną pasakytų Donelaitis

Jau paaugusiems ir pasimetusiems vaikams?

Teisintų ar smerktų lietuvaičius,

Lietuvą palikusius visiems laikams?

Gal pamokytų lyg viežlybuosius būrus,

Kad valdžios ir ponų privalu klausyt.

Dievas mato. Jis visus prižiūri.

Ragina dora ir gerumu pasidalyt.

Ar pradžiugintų poetą, kad lietuviai

Už prancūzus, vokiečius nė kiek  neprastesni

Ir tremty skaudžioj, ir svetimuos kraštuos pabuvę,

Meilę Lietuvai išsaugojo širdy?

Gal nuliūdintų, kad Lietuva kasdien mažėja.

Greitai taps jau ne didžiąja, o mažąja Lietuva,

Kad savas tradicijas pas mus pasėja

Imigrantų vis gausėjanti karta?

Donelaitis puoselėjo savo kalbą,

O dabar mes griebiamės kalbų kitų.

Giriamės nesavanaudiška pagalba,

Ir nematome savųjų užmirštų…

Irenos Tamulynienės nuotrauka.