Amžiaus istorija: Dievo meilė pasirodė stipresnė už moters meilę

Žmogaus likimas – pati paslaptingiausia jėga, gebanti kurti tokias istorijas, kokių net nesusapnuotum pačiame neįtikėčiausiame sapne. O jeigu dar pats žmogus pasirenka savo likimą, jo sukurta istorija tampa išties kvapą gniaužianti.

Marijampoliečiai Irena ir Vidas Lietuvninkai prie tokios istorijos pirmą kartą prisilietė prieš gerą dešimtmetį, tačiau žmogaus, savo gyvenimu sukūrusiu tokią istoriją, asmenybės šviesa bei šiluma iki šiol šildo, o užsimezgęs ryšys iki šiol puoselėjamas.

Lietuvninkams ši pažintis buvusi „iš reikalo“: sutuoktiniai, daugelį metų gyvenę darnioje civilinėje santuokoje, ėmė mąstyti ir apie bažnytinę. Tik kaip jau čia: abiem – ne „…niolika“, taigi ir į kunigą tokiu reikalu kreiptis nelabai drąsu… Išeitis atsirado visai netikėtai: Vidas, išdėstęs savo nuogąstavimus buvusiai mokyklos auklėtojai, su kuria siejo gražus ilgametis ryšys, gavo pasiūlymą kreiptis į iš Marijampolės apskrities kilusį Vilkaviškio vyskupijos Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos (Kauno raj.) kleboną garbės kanauninką Vytautą VAIČIŪNĄ, dvasininką, kurio gyvenimas ir veikla išties buvo verta pačių geriausių įvertinimų. Vidas, pasitaręs su žmona, buvusios auklėtojos pasitarimu pasinaudojo. Ir – tikrai: pažintis su kunigu Vytautu ne tik atstatė sutuoktinių ryšį su Bažnyčia (gavo ir krikšto, ir santuokos sakramentus), bet ir liko kaip šviesos takas tolesniam gyvenimui.

 „Mūsų savaitės“ žurnalistė susitikti su kun. Vytautu Vaičiūnu vyko lydima Vido Lietuvninko. Kad įsitikintų, kokia vidinė jėga vedė kun. Vytautą per gyvenimą, pakako vos kelių faktų: nuo pat mažumės labai religingas, našlaitis, tremtinys, iš didelės meilės sukūręs laimingą šeimą, kurios atsisakęs vardan nuo gimimo glūdėjusio pašaukimo ir tapęs kunigu… Atrodo, nesuvokiama? Bet buvo taip. Taigi – kun. Vytautas Vaičiūnas, žmogus, kurio gyvenimo kelyje buvo visko: ir meilės moteriai, ir įsipareigojimų jai, tačiau nugalėjo aukštesnis pašaukimas, atvedęs jį į kunigų luomą ir liepęs jame pasilikti ir atlikti didžius darbus…

Išpuoselėta parapija – ilgamečio darbo rezultatas

Nuvykus į Šlienavą, akį iškart patraukia parapijos bažnyčia ir ypač – jos aplinka: nedidukas medinis jaukios bažnytėlės pastatas apsuptas gana didelės gražiai sutvarkytos erdvės. Šventoriuje – ne tik dailūs alpinariumai, visžalių augalų kompozicijos, bet ir priestatai, skirti tikinčiųjų bendruomenės susibūrimams, muziejų – sakralinio ir buities – eksponatams saugoti bei demonstruoti (čia taip pat veikia ir nuolatinė fotografo A. Sadeckio nuotraukų paroda apie lietuvių amžinojo poilsio vietas Sibire). Tuoj pat už šventoriaus – parapijos kapinės, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį čia atskiriančios stacijų (Kristaus kančios kelias per kryžių į prisikėlimą) įspūdinga eile, tarnaujančia kaip siena. O visame šventoriuje auga gausybė rožių (priskaičiuotum per 70 krūmų!), tarsi simbolizuojančių gyvenimo grožį ir… aštrius likimo dūrius. Vaikščiojant po taip išpuoselėtą bažnyčios teritoriją, sunku net įsivaizduoti, jog prieš beveik du dešimtmečius čia buvo tik šabakštynais apžėlusi vieta, visiškai nederanti gaubti bažnyčią, tiesa, apleistą, aptriušusią. O jos renesansas prasidėjęs tuomet, kai klebonauti čia buvo paskirtas kun. V. Vaičiūnas, neseniai išpuoselėtą parapiją palikęs kitam klebonui (pareigas perduoti kitam privertė amžius, sveikata…). Iki to laiko – didelė ir permaininga gyvenimo drama.

Širdį pavergė jaunos mergaitės akių spinduliai…

Vytautas Vaičiūnas gimė 1930 m. Šakių apskrityje, Žvirgždaičių valsčiuje, Tupikų kaime. Nelemtas sutapimas: vos jam baigus pradžios mokyklos keturis skyrius, mirė mama, palikdama našlaičiais tris sūnus ir dukrą. Meilę mamai, įskiepijusiai tvirtą tikėjimą, religingumą, vedusį per visą gyvenimą su troškimu tapti kunigu, V. Vaičiūnas jaus visada, o tuomet, netekties skausme, reikėjo galvoti apie paprasčiausią išlikimą – tėvas vaikais visiškai pasirūpinti negalėjo, tad našlaičiai išėjo kas sau duonos pelnytis. Vytautui teko piemenuko dalia, tarnavo pas svetimus žmones ir ūgtelėjęs…

1945 m. Vytautas įstojo į kunigų saleziečių išlaikomą Vytėnų gimnaziją, kurioje jau mokėsi jo brolis, tačiau spėjo baigti vos dvi klases, kai rusai gimnaziją uždarė, o visiems liepė per 8 valandas išsikraustyti. Po blaškymosi, bado atsidūrė Šlapaberžės žemės ūkio mokykloje, ten mokėsi gyvendamas bendrabutyje, o dirbo elektromechaniku, traktorininku.

1951 m. V. Vaičiūnas buvo pašauktas į kariuomenę, trejus metus tarnavo Rusijos gilumoje, Novosibirsko srityje. Po tarnybos Rusijoje pasiliko dar trejiems metams – uždarbiauti. Šįkart – Norilsko mieste – kasyklų ir metalurgijos pramonės centre. Į Lietuvą jaunas vyras parsivežė ne tik pinigų, kurių dalį, beje, skyrė knygų spausdinimui, bet ir lemtingo gyvenimo posūkio tuomet dar neaiškią nuojautą. Nuo pat vaikystės glūdėjęs troškimas būti dvasininku neapleido, tačiau tam, matyt, dar nebuvo atėjęs laikas. Norilske dirbdamas, susipažino su kaliniu Visockiu, kuris pasigyrė turįs labai gerą dukterį Lietuvoje ir pasiūlęs, kai Vytautas grįš į Lietuvą, ją aplankyti. Taigi kai grįžo, taip ir padarė – aplankė. Jaunos mergaitės akių spinduliai pavergė jauną širdį… Po neilgos draugystės, 1958 m., jis vedė Leonorą, arba, kaip visada švelniai vadino, Levutę.

Už ilgametę pogrindinę veiklą – lageris

Vaičiūnų santuoka, gyvavusi 30 metų, buvo išties labai harmoninga. Nors sutuoktiniai nesusilaukė vaikų, tarpusavio supratimas, bendras požiūris, vienas kito nuolatinis palaikymas buvo išties išskirtinis. Vytautas jau vedęs baigė Kauno statybos technikumą, po to (1972 m.) – Kauno politechnikos institutą. Šeima gyveno Kaune. Vytautas dirbo gamykloje „Metalas“, vėliau – Kauno Kapitalinės statybos valdyboje, dar vėliau – Kauno Vykdomajame komitete inžinieriumi.

1972 m. (o gal ir anksčiau) Vytautas įsitraukė į sovietmečiu pavojingą pogrindinę veiklą. Su bendraminčiais spausdino bei platino maldaknyges, katekizmus, kitokią religinę literatūrą, kurią daugino „Eros“ aparatu. Dirbdamas Kapitalinės statybos valdyboje ir būdamas atsakingas už dauginimo aparatus, vieną tokį – „Erą“ – , jau nurašytą, apsiėmė sunaikinti, tačiau nesunaikino, o aparatą atnaujinęs panaudojo jį religinės literatūros spausdinimui. Valdžia įtarė apie pavaldinio draudžiamą veiklą, bet ilgai nesiryžo su juo susidoroti. V. Vaičiūnas tapo KGB sekimo objektu. Priverstas palikti buvusią darbovietę, įsidarbino Statybos derinimo darbų valdyboje. Nors ir toliau persekiojamas, pogrindinę veiklą tęsė, bendradarbiavo su kun. Juozu Zdebskiu.

1980 m. V. Vaičiūnas dalyvavo maldininkų procesijoje iš Tytuvėnų į Šiluvą Šilinių atlaidų metu. Tai buvo puikus pretekstas ilgai sekamą pogrindžio veikėją oficialiai sulaikyti. Suimtasis iki teismo buvo laikomas Lukiškių kalėjime kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Po teismo – ištremtas į Rusijos gilumą, Čeliabinsko sritį, įkalintas Bakalo mieste. Beveik 7 metus jo laukė ištikimoji Levutė… Kalėjime būdamas, Vytautas sunkiai susirgo, net buvo netoli mirties atsidūręs. Tuomet prisiekė: sieks kunigystės, jei pasveiks…

Pašaukimo keliu

V. Vaičiūnas liko gyvas. Taigi beliko ir pažadą tesėti. Sulaukęs 53 – ejų m. amžiaus įstojo į pogrindinę Kauno kunigų seminariją, kurioje mokėsi 1983 – 1988 m. (į kunigus išminties tvarka jį rekomendavo popiežius Jonas Paulius II).

Sprendimas atsisakyti gražios šeimos buvo nepaprastai sunkus. Toji auka buvo ypač sunki Levutei, kuri vis dėlto suprato Vytauto pašaukimą ir su didele kančia jį palaikė (net ir šiandien, kalbėdamas apie savo buvusią žmoną, prisimindamas jos kilnumą, kun. V. Vaičiūnas negali sulaikyti ašarų). Moteris, paklusdama Aukščiausiajai valiai, priėmė skaistybės įžadus… Levutės gyvenimo kelias baigėsi 1997 m., ji mirė po ilgos ir sunkios ligos, o šv. Mišias už jos vėlę aukojo kunigas Vytautas Vaičiūnas…

„Įdomus mano gyvenimo kelias, – kalbės kun. V. Vaičiūnas, minėdamas savo tarnystės Dievui ir žmonėms 25 -metį. – Apie kunigystę svajojau nuo vaikystės dienų. O kad svajonės išsipildytų, Dievulis kaip kūdikį vedė mane per sudėtingas gyvenimo kryžkeles, per kančias, kalėjimus ir mano paties klaidas. Tik po gyvenimo vidudienio tarė: „Eik ir tu padirbėti Mano vynuogyne“. „Ar tai įmanoma?“ – paklausiau. „Man viskas įmanoma, – pasakė Jis. – Sek mane“.

Pirmąsias šv. Mišias kun. V. Vaičiūnas aukojo slaptai Kybartuose (čia tris mėnesius buvo vikaras), po to paskirtas į Lazdijų rajoną, Krikščionių Kristaus Karaliaus bažnyčio parapiją, vėliau kunigavo Vištytyje. Nuo 1993 m. paskirtas Šlienavos parapijos klebonu – čia šiemet jau ir baigė aktyvią „karjerą“. Nuo pat pirmųjų klebonavimo Šlienavoje dienų kun. V. Vaičiūnas griebėsi šventoriaus ir pačios bažnytėlės gražinimo darbų. Tam ne tik sugebėjo suburti parapijos žmones, bet ir pats dirbo visus darbus. Pirmiausiai buvo iškapoti išsikeroję krūmynai, išlygintas šventorius, imtasi ir bažnyčios restauravimo darbų. „Apie 40 metų medinė Švč. M. Marijos bažnyčia atrodė gana varganai, ir tik atvykus kun. Vytautui Vaičiūnui įvyko esminiai pasikeitimai. Per tą laiką bažnyčia ir jos aplinka pasikeitė neatpažįstamai. Gražiai sutvarkytas šventorius, varpinė, naujai pastatyta parapijos salė, bažnyčią juosianti daili lengvos konstrukcijos tvora“, – taip apie klebono nuveiktus darbus 2004 m. rašė laikraštis „XXI amžius“. Viską Šlienavos parapijoje projektavo, elektros instaliacijas vedžiojo pats klebonas, kuris pats dirbo ir visus kitus darbus, į parapiją investuodamas visas savo lėšas. Šlienavos klebonas pelnė ne vien parapijos žmonių pagarbą už pasiaukojantį darbą, išmintį, žmogišką šilumą, ištikimybę tautinėms vertybėms.

Kaip minėta pradžioje, šiemet kun. V. Vaičiūnas pasitraukė iš Šlienavos klebono pareigų. Pasitraukė dėl silpnėjančios sveikatos (KGB bandymai susidoroti, kalėjimas padarė savo…). Šlienavos parapijai ir jos žmonėms šis kunigas davė išties daug. Toliau – gyvenimas einant tuo pačiu pašaukimo keliu, tik gal su mažesniu fiziniu aktyvumu.

„Stengiausi, kiek sugebėjau“, – kalba kun. V. Vaičiūnas, apžvelgdamas savo nueitą gyvenimo kelią, tarnystės Dievui ir žmonėms metus. Buvusį Šlienavos kleboną liūdina tokią laisvė, dėl kurios jis gyvenime paaukojo labai daug. Tai laisvė, anot kunigo, ant kurios raitas joja šėtonas. „Baisiausia yra tai, kad mes susižavėjome materializmu, – sako kun. V. Vaičiūnas, – dėl to praradome moralinę pusiausvyrą, kurią atgausime tik per labai didelį sukrėtimą. Praradome ir kovos dvasią, tapome ištižę…“ Tokios išvados po viso gyvenimo atkaklios ir dramatiškos kovos? Tad ar buvo verta kovoti negailint savęs, aukojant visą asmeninį gyvenimą? Kun. V. Vaičiūnas tuo net neabejoja. Verta! Ypač kai veda jausmas, kuriam negali nepaklusti.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 30 (34), 2013 m. liepos 27–rugpjūčio 2 d.