Su Naujaisiais Metais
Mes nesirenkam savo gyvenimo
Jį visiems dovanoja Lemtis.
Tiktai metai lyg dūmai iš kamino
Kalba mums: „Praeitis. Dabartis“.
Tiktai metai nužydi kaip gėlės,
Patirties kaupia lobius brangius
Ir ištirpsta kaip lengvas šešėlis,
Nešdami per painius likimus.
Bet kartu tiek šviesos dovanoja,
Tiek gerumo ir žodžių švelnių.
Su žirgais baltakarčiais nujoja,
Tupia snaigėm ant mūsų delnų.
Mūsų metai. Tokie nevienodi.
Ir gerai – jie tokie saviti.
Jie sužydi lyg nuostabūs sodai.
Dovanoti mums. Paskirti.
Su Naujaisiais!
Vėl pradedam skaičiuot metus iš naujo:
Nuo sausio iki gruodžio. Įprastai.
Vėl minutes ir valandas barstysim saujom.
Kartosis metų spalvos ir garsai.
Tad, kas pasikeitė, vartus atvėrus?
Ką šie Naujieji mums padovanos?
Gal praeities ir vėl laikytis įsitvėrus?
O gal spalvotą ateitį planuot?
Juk Kiaulė irgi ne iš tų – spartuolių:
Ramybę mėgsta, nori pastovumo ir tvarkos.
Svarbu, kad niekas nesujauktų guolio,
To, kuriame gausi šeima miegos.
Kad nepritrūktų maisto ir pastogės,
Kad neužkluptų žmonės svetimi,
Kad būtų jai ir šilta, ir patogu,
Kad ji Kiaule išliktų! Savimi!
