– Kad aš bjaurasties gyvenime turbūt daugiau ir už tave mačiau. Nesu tokia naivi, kaip tau atrodo, – pareiškė Rytė. – Tik man tavo teorijos nepriimtinos.
– Bet ar tu pati nematai, kokia Alvina yra, – teisinosi Aras. – Pasileidusi kalė…
– Tai nieko nereiškia, – Rytė atsistojo. – Svarbu, koks tu pats esi. O jei ji tau reikalinga tokia, kokia yra, vadinasi, ir tu pats ne kitoks.
– Pamanykit, kokia išmintinga, – nusivaipė Aras ir nustvėręs patraukė už rankos. – Kur skubi? Prisėsk.
Patraukta už rankos Rytė beveik užkrito ant jo. Iš už krūmų triukšmingai išvirto pulkelis svečių ir apsidžiaugė pamatę, kad yra vandens telkinys.
– Na, va, saldžioji porelė, – sušuko kažkuris iš svečių ir užtraukė girtu balsu:
– Karti, karti, degtinė… – nebaigęs posmo niurktelėjo su visais rūbais į kūdrą. Kiti šūkaliodami irgi pradėjo rengtis, dar viena moteris, besistumdydama su kitais, įvirto į vandenį su visais rūbais. Atbėgęs paskutinis Martynas nusimetė visus rūbus ir šoko į vandenį nuogas, spygaujant moteriškėms. Rytė atsistojusi tyliai nepastebėta nuslinko į virtuvę, kur jau sukosi Irena, skubėdama vėl dengti stalus.
– Kaip tik laiku, – apsidžiaugė ji. – Nešk į stalą lėkštes su maistu, o čia aš pati apsisuksiu.
Į virtuvę įgriuvo susivėlusi ir užsimiegojusi Alina.
– Duokit vandens, nes jau netversiu, – gargtelėjo užkimusiu balsu. – Gal kuri matėt Arą?
– Prie tvenkinio visi, eik ir tu nusipraust. Ir kur voliojaisi, kad plaukai šiaudų pilni, visa susiglamžiusi? – paklausė Irena.
Alvina atsigėrusi piktai dėbtelėjo į Ireną ir, nieko nesakiusi, trenkė durimis.
– Pamanykite tiktai, dar ji mat įsižeidė. Besarmatė, daro gėdą visiems, – piktinosi Irena. – Turėčiau tokią dukrą, visas kasas nuraučiau.
14.
Po vestuvių Rytė grįžo mirtinai nuvargusi, bet patenkinta – Gražina dosniai atsilygino už pagalbą abiem su Irena. Ir iš viso namuose laukė geros naujienos – atsirado pirkėjas mamos nameliui, nuomininkai irgi sakė pervesiantys pinigus už močiutės namą.
Nudžiugino ir paskambinusi Ancė:
– Šarūnas tau kažkokį darbą surado, bet turėsi šiek tiek palaukti, kol vieta bus laisva, o dabar visi supuolę tau buto ieškom. Tik kad tas brangumas neapsakomas, lupa už nuomą devynis kailius.
Išsiprašiusi Zuzanos Rytė nuvažiavo į miestą lankyti Betos. Pirmiausia jos namuose palaistė gėles, nušluostė dulkes ir išėjo į ligoninę. Betą surado gulinčią chirurgijos skyriuje, buvo jau po operacijos, sumenkusi, išbalusi, ant pagalvės švietė tik tamsios didelės akys. Silpnai šyptelėjusi ranka parodė, kad Rytė sėstųsi greta ant lovos.
– Kaip tu? – rūpestingai pataisė antklodę Rytė.
– Viskas gerai, – nuramino Beta, nors akyse švietė ašarų pėdsakai.
– Buvau tavo namuose, Gražina davė raktą, paliejau gėlytes, – skubino nusukti kalbą Rytė, nes bijojo pravirkti pati, taip gaila buvo Betos. – Viskas bus gerai, pamatysi, – švelniai paglostė ranką.
– Turės būti gerai, nes reikės toliau gyventi, – šyptelėjo Beta. – Geriau papasakok, kaip tau sekasi pas tą kapitalistę.
– Viskas po senovei, gal jau ten ilgai nebūsiu. Ancė sakė, kad butą nuomoti surado, o ir darbas šviečia, tik palaukti reikia.
– Koks darbas ir kada? – susidomėjo Beta.
– Net nežinau, tik sakė, reikia laukti, nežinau kodėl, – truktelėjo pečiais Rytė.
– Žinai, mano draugė ieško pardavėjos savo gėlių parduotuvei, – sužibo Betos akys. – Jei nori, pakalbėsiu, kiek supratau, ir prie meno linkusi esi, ir apie grožį supratimą turi. Pagalvok, ji moteris ir gera, ir protinga, bent jau pastumdėle nebūsi.
– Pagalvosiu, su teta pasitarsiu. Tikrai norėčiau, nes tarsi atliekamas žmogus jaučiuosi, kažkokia pastumdėlė.
– O dabar pasakok apie Gražinos vestuves, nors ji pati buvo užbėgusi, bet dar jaučiausi per daug blogai, kad galėčiau ilgai kalbėtis.
Rytė iki smulkmenų nupasakojo apie visus svečius: ir kuo apsirengę buvo, ir kuo vaišinosi, ir kaip elgėsi. Bet daugiausia kalba sukosi apie Arą.
– Ryte, betgi tu jį įsimylėjusi, – tiriamai į ją pažvelgė Beta.
Visa iškaitusi, nusiplieskusi raudoniu Rytė net žadą prarado.
– Ką tu išsigalvoji, – užsikirsdama pramikčiojo. – Kam jis man reikalingas, Aras paskui Alviną sekioja, Ji sakė, kad jie susižadėję, vadinasi, ir ženysis… Ir, be to, jis man visiškai nepatinka.
– Oi, mergele, mergele, – atsiduso Beta. – Būk atsargi, labai skaudžiai nudegsi, ir jokie vaistai nepadės.
– Neišsigalvok, – beveik įsižeidė Rytė. – Nereikia man nei Aro, nei ko nors kito.
– Palauk, palauk, – mįslingai nutęsė Beta.
Namo Rytė grįžo jau temstant. Namuose buvo keistai tylu, nebuvo nei Alvinos, nei Zuzanos su Valium, tik Irena buvo palikusi jai raštelį virtuvėje ant stalo: „Tau vakarienę palikau orkaitėje, pasišildyk.“ Nesinorėjo nei valgyti, nei gerti, ilgai sėdėjo prie atidaryto lango, žvelgdama į naktyje tamsuojantį šilą, ir vis mintyse narpliojo Betos žodžius apie Arą. „Tikrai nesu įsimylėjusi, ką toji Beta išsigalvoja, – įtikinėjo save. – Gražus tai gražus, na, ir kas. Man Martynas beveik labiau patinka, o kaip iš pradžių aš jo nemėgau ir bijojau. O kaip Aras su Alvina elgiasi! Nors toji irgi gera, palieka savo vaikiną, dingsta kažkur su svetimu vyru. Bet ko aš čia sau galvą kvaršinu, kas man rūpi jų visų reikalai.“ Ilgai dar neužmigo, vis verpdama tas pačias mintis, kol pagaliau nuovargis paėmė viršų.
Kitą dieną pakirdusi gana vėlokai, nustebo išgirdusi virtuvėje barškančius indus.
– O, kelmai rautų, – šoko iš lovos, – na, ir miegojau, kaip barsukas. Irenai padėti reikia.
Greitai apsirengusi ir nusipraususi nuskubėjo į virtuvę, kur Irena pjaustė daržoves.
– Vajetau, nepykit, beveik pramigau, – teisinosi Rytė. Ir sutriko bei išsigando pamačiusi užverktas Irenos akis. – Kas atsitiko?
– Geriau neklausk, – dar sušniurkščiojo Irena, – manęs vos vagimi neapšaukė, gerai, kad nebuvai, bet palauk, dar ir tu savo porciją atsiimsi.
– Tai kas čia buvo?
– Zuzanai dingo pinigai, beje, jau ne pirmą kartą. Ir ką tu manai? Ateina pas mane į virtuvę ir tiesiai šviesiai klausia, ar aš nepaėmiau. Pasiūliau paklausti pas Valių arba Alviną, tai visai pasiuto, sakė, kad aplinkui ją tik vagilkos, veltėdės ir visokios kitokios. Ne, aš daugiau neketinu kentėti, – tūžo Irena. – Susirėmėm kaip reikiant. Kas jai paskutiniu metu darosi, nesuprantu. Ko gero, Valius mergą įsitaisė, tai Zuzana ir siunta. Gerai, šok man į talką, nes padarau pusryčius ir turiu lėkti į turgų, užsiprašiau pas pažįstamą kaimiškos grietinės, žadėjo atvežti, turiu pasiimti. O tu tik nekreipk dėmesio, ką Zuzana pliurpia, tokia ji jau yra.
„Kasdien labadien, – viena sau pamanė Rytė išėjus Irenai. – Ir kas šituose namuose vyksta?“
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 15 (19), 2013 m. balandžio 13–19 d.
