Per medžių gedėjimą, lapų kritimą
prisikelia, bunda. Viltis skleistis ima:
Krante buvai vienas, tavęs nepamiršo.
Ir lapkričiu groji visu dešimt pirštų.
Veidai jų ir akys paveikslais išplaukia,
gerumą prisimeni, atmeni daug ką.
Atrodo šalia jie, niekur nepradingę.
Ramybė šalvena, malda – palaiminga.
Nes per rudenėjimą, lapų birimą
tau praeitimi rimusius sugražina.
Ir pilnas tu jų, tarsi molio ąsotis,
jie šypsosi tau, tu imi jiems šypsotis.
Širdis tavo, tarsi erdviausias peronas,
sulaukia ir meilę – kasdienę mūs duoną
veltui išdalija, nes atmintim lyja:
Jie – kūnas ir kraujas, tu – giminės gijos.
Paveikslo ,,Memory” autorius – Vilijus Vaišvila.
