Algimantos Pabedinskienės metamorfozės: sportininkė, menininkė, verslininkė, pedagogė, ministrė…

Žmogaus asmenybė atsiskleidžia per veiklą, per tai, kaip savo mintis, jausmus, sumanymus pagrindžia patirtimi. Ne veltui sakoma, jog kuo įvairesnėje veikloje žmogus save realizuoja, tuo turtingesnė jo asmenybė. Ypač toks teiginys teisingas tuomet, kai bet kurioje srityje žmogus iš savęs išspaudžia „maksimumą“. Sakysite, tokių renesansiško tipo asmenybių šiais laikais negali būti? Gali! Tiesa, nereikia manyti, jog visoms skirtingoms veikloms tuo pat metu yra skiriamas vienodas dėmesys. Paprastai būna taip, kad konkrečiu metu prioritetas skiriamas vienai veiklai, o kitos, truputį atsitraukusios, bet nepamirštos, laukia savo eilės, kada plačių užmojų asmenybė galės į jas panirti. Štai marijampolietė LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta PABEDINSKIENĖ, beveik metus vilkinti aukščiausio lygio valdininkės drabužį ir visiškai jame paskendusi, atitolo nuo kitų savo „drabužių“ (kai kuriuos „išaugo“, kai kuriuos laikinai „į šalį padėjo“): krepšinio, pedagoginės, verslo veiklos. Iš prigimties lyderė kitaip negali: jau būtina siekti savo tikslų, nepaliaujamai žengti savirealizacijos keliu, išsaugant vidines nuostatas bei vertybes, nes tik taip yra sukaupiama neįkainojama patirtis…

Šachmatininkė, krepšininkė ir… lyrikė

A.Pabedinskienė – marijampolietė nuo trejų metų amžiaus. Gimusi Liepojoje, Latvijoje, latvės ir lietuvio šeimoje, tad ir kalbėti pirmiausia pradėjusi latvių kalba, o tik paskui – ir lietuvių (dabar jau ir su mama kalba lietuviškai, nors latvių kalbos neužmiršo. Latvijoje likę daug giminaičių, tad šią kalbą naudoja bendravimui su jais. Latvija iki šiol liko brangi šalis, netgi atostogauti paprastai važiuoja visada ten (gali būti aktualu: kalbos lygio nustatymas).

Algimantos tėvai su vienturte dukrele, kai šiai buvo vos treji, iš Latvijos persikėlė į Lietuvą ir įsitvirtino Marijampolėje. Ūgtelėjusi Algimanta pradėjo lankyti tuometinę 5 -ąją vidurinę mokyklą, tačiau neilgai trukus perėjo į 6 -ąją (tuomet J. Žiugždos vidurinę mokyklą, dab. – Sūduvos gimnazija), kurią baigė 1983 m. Mokykliniai metai buvo kupini įvairiausios veiklos. Visur Algimantos buvo pilna. Nuo pat vaikystės labai mėgo čiužinėti su pačiūžomis (net ir dabar žiemą namuose, ant nuosavo tvenkinio ledo, čiužinėja!) – pirmąsias pačiūžas tėvai nupirko tuomet, kai Algimantai buvo vos 4 metukai, tad paklausta, kas labiausiai patinka, iškart atsakydavo, jog patinka dailusis čiuožimas, tačiau geriausiai save realizavo kitose srityse. Mokydamasi žemesnėse mokyklos klasėse, pasinėrė į šachmatų žaidimą. Sekėsi labai gerai – jai pranašavo didelius laimėjimus toje srityje (buvo jau pasiekusi ir sportinius atskyrius), tačiau perspektyvią šachmatininkę „perviliojo“ krepšinis. Nors Algimanta mokėsi pirmojoje tokio pobūdžio krepšinio klasėje, labai greitai išsiskyrė kaip lyderė (jai netgi buvo siūlyta pereiti į Panevėžio sporto mokyklą ir siekti šio sporto didžių aukštumų, tačiau tąkart lemiamą žodį tarė tėvai: pirmiausiai mokslai, tad teko tokio pasiūlymo atsisakyti). Nepaisant reguliarių treniruočių, krepšininkė rasdavo laiko knygai, netgi nėrimui vąšeliu, dalyvavimui įvairiuose mokyklos renginiuose, netgi scenai. Atrodytų, neįprasta, tačiau aktyvi sportininkė anksti ėmė reikštis ir kaip lyrikė – rašė eilėraščius (netgi iki dabar rašo!), tačiau niekada nebuvo linkusi jų viešinti: tai sielos kalba sau…

Statybos inžinierė, panirusi į meno ir… verslo pasaulį

Baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Studijų metai buvo taip pat kupini veiklos: toliau žaidė krepšinį, buvo netgi krepšinio komandos kapitonė, visuomeninėje veikloje – taip pat lyderė: komjaunimo pirmininkė. Studijų metais sutiko ir savo žmogų. Vyras Vaidmantas – buvęs panevėžietis. Abu mokėsi tame pačiame institute, studijavo tą pačią specialybę, tik kai susipažino, ji buvo pirmakursė, o jis – penktakursis. Romantišką draugystę 1986 m. vainikavo vedybos.

Algimanta institutą baigė 1988 m. ir tapo diplomuota statybos inžiniere. Jauna šeima po studijų pasiliko gyventi Vilniuje, kur abu dirbo pagal specialybę ir išgyveno sostinėje apie 13 metų, po kurių – vėl svarbūs pokyčiai. Šeima nutarė persikelti į Marijampolę, kur pradėjo kurti savo verslą. Statybos inžinierė pasinėrė į, rodos, visiškai netikėtą sritį: įsteigė dailiųjų amatų dirbtuvę, kurioje pati, šiek tiek padedama savo vyro, kūrė natūralios odos moteriškus aksesuarus: sages, lankelius į plaukus, koljė ir kt. Tokiu būdu ji atidavė duoklę vaikystės svajonei – tapti drabužių dizainere. Trejus metus gyvavusi dirbtuvėlė spėjo „sužibėti“ net Maskvoje, kur vyko Lietuvos ambasados organizuota meninių dirbinių iš mūsų krašto paroda (be Algimantos, toje parodoje dalyvavo ir skulptorius Vytautas Narušis, ir gobelenų meistrė Dalia Gaidytė). Vis dėlto dirbtuvėlės, patenkinusios meninius Algimantos poreikius, teko atsisakyti dėl labai buitinių priežasčių – neapsimokėjo… Nuo menų atitrūkusi, A. Pabedinskienė griebėsi „žemiškesnės“ veiklos: kartu su vyru, taip pat inžinieriumi, sukūrė šeimos verslą, kuris apsiribojo prekyba automobilių detalėmis, smulkiuoju automobilių remontu. Tuo metu Pabedinskų tokio pobūdžio įmonė buvo tik trečioji Marijampolės apskrityje.

Pedagogė, administratorė

Užsiliūliuoti įprastinėje rutinoje Algimantai tiesiog neleido jos prigimtis. 2004 m. ji vėl atvira pokyčiams: įstoja į Kauno technologijos universitetą siekti vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnio ir po metų sėkmingai studijas baigusi 2005 m. tampa Marijampolės kolegijos dėstytoja (tiesa, 2004–2005 m. dėstė ekonomiką ir Marijampolės J. Totoraičio vidurinėje mokykloje). To maža. 2007 m. ji, laimėjusi konkursą, tampa Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialo administratore. Visuomeninė veikla įsisuka su dideliu pagreičiu. Algimanta – ne vien pedagogė, administratorė, bet ir politikė, kuriai vis dėlto prioritetas – darbas. Jei Dievas duoda galimybę, nuodėmė ja nepasinaudoti! Išbandoma vis nauja aplinka duoda naujos patirties (toji patirtis labai padeda tobulėti, augti…), per kurią ateina ir gyvenimo patikrintos išminties. Kone svarbiausias atradimas – suvokimas, jog norėdamas kažką duoti, turi kitose, nei buvo įprasta, aplinkose atsirasti. Taigi pats, žmogau, tobuliniesi iš aplinkos, kad vėliau… tai aplinkai ir atiduotum, ką spėjai sukaupti.

Ministrė

2008 m. Alimanta pirmą kartą, kaip politikė, dalyvauja rinkimuose į LR Seimą (rezultatas pusėtinas). Prisipažįsta: nebuvusi aktyvi politikė, save suvokia kaip laisvą žmogų, prioritetus dėliojantį pirmiausiai į darbą (nesupyktų netgi darboholike pavadinta – juk taip ir yra!). Tačiau vėliau ateina suvokimas: vienas žmogui nedaug ką gali, nors turi puikiausių idėjų, o štai bendraminčių komanda, turinti bendrą tikslą, – jau tikra jėga. 2008 m. rinkimai į Seimą duoda naudingos patirties. Pati sau atranda, jog tiesioginiai susitikimai su žmonėmis leidžia geriau matyti situaciją nei žiniasklaidos ar bendražygių nušviestos situacijos. Ateina kone svarbiausias suvokimas: idėjos, kad ir kaip jos gražiai bešviestų, nieko vertos, jeigu jos nėra „perkošiamos“ patirtimi.

2012 m. rinkimuose į LR Seimą A. Pabedinskienė – jau ne naujokė, tad ir rezultatas per daug nestebina. Ką tik iškeptos Seimo narės laukia vienas iš svarbiausių apsisprendimų per visą gyvenimą: pretendavusi į socialinės apsaugos ir darbo viceministrės postą, gauna pasiūlymą būti ministre. Algimanta neslepia: apsisprendimas buvęs išties sunkus, mat moteris puikiai suvokė būsimos atsakomybės svorį. Be to, kirbėjo ir kitas klausimas: ar psichologiškai bei emociškai pasiruošusi nešti būsimą naštą: socialinės apsaugos ir darbo sritis labai sudėtinga, čia daug opių dalykų, tad iškart aišku: lengva nebus. Vis dėlto iššūkį priima. Taigi nuo 2012 m.gruodžio 13 d. ji – Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė, kurios didžiausias privalumas – per įvairią veiklą sukaupta praktinė patirtis.

Prisiimdama tą didžiulę atsakomybę, A. Pabedinskienė vėliau net pati nustebo savo stiprybe. Nors pasitikėjimo savimi visada turėjo, dabar pamatė, kad išties geba išlaikyti itin didelį krūvį, nepalūžti emociškai. Iš pusiausvyros ministrę sunku išvesti: gebanti valdyti savo emocijas, į viską reaguoja pakankamai ramiai, neprarasdama racionalaus mąstymo. Vis dėlto iš jos nepajusi „valdiškumo“: oficialiuose renginiuose kalba „be popieriaus“ ir – „nuo dūšios“…

A. Pabedinskienė džiaugiasi, jog ją labai palaiko jos vyras (visada kartu prima visus rimtus sprendimus). Gyvenimas Vilniuje, kai patys artimiausi žmonės Marijampolėje, netrikdo: susiskambina kiekvieną dieną.

Algimanta, nors ir visa esybe pasinėrusi į darbą, suvokia, jog šis postas laikinas. Ir tai netrikdo: jai liks didžiulė patirtis, praėjus tokią mokyklą…

Didelio tikslo link – mažais žingsneliais

Atėjusi į šį postą, A. Pabedinskienė, nenuvertindama savo pirmtakų darbo, vis dėlto turėjo konstatuoti problemišką situaciją: per 23 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus socialinės politikos formavimas tebeliko fragmentiškas, nuoseklaus požiūrio per tą laikotarpį taip ir neatsirado. Be to, ikikrizinis laikotarpis buvo sukūręs tikrą Padoros skrynutę, iš kurios lyg iš gausybės rago pylėsi socialinės išmokos ir kam iš tiesų reikia, ir kam tikrai nereikia, tačiau moka naudotis įstatymų spragomis. Kaip viską pakeisti, kai kiekvienas mažinimas (įstatymo klaidų taisymas), krypties nustatymas visuomenėje sukelia negatyvią nuomonę? A. Pabedinskienė teigia pradėjus mažais žingsneliais eiti link didžio tikslo. Tokie žingsneliai – socialinės paramos įstatymas nepasiturintiems gyventojams , įstatymas, kuris skatintų žmones dirbti (jei tik iš pašalpų gyvensi, neįsijungsi į bendruomenę). „Kol visuomenės neauklėsime, kol darbas nebus prioritetas, tol ir klestės tokie negatyvūs reiškiniai“, – įsitikinusi ministrė.

Spręstinų problemų išties daug yra. Pasak ministrės, reikia labai viską skaičiuoti: mažiau investuoti kad ir į bereikšmius mokymus. Labai daug įvairių mokymo įstaigų dabar, tačiau jų prasmė baigiasi su baigimo pažymėjimo įteikimu. Reikia skaičiuoti, kiek po mokymų įėjo į darbo rinką – investicijos turi būt nukreiptos į darbo vietų kūrimą. A. Pabedinskienei nerimą kelia ir situacija darbo biržose. Jau nekalbant apie vidines problemas, nerimą kelia ir išorinės. Štai 2004-2006 m. ES projektų lėšomis pastatyta apie 11 naujų pastatų, skirtų darbo biržoms. Nebuvo įvertinti emigraciniai srautai, tad didžiuliai pastatai, pagal projekto reikalavimus, 5 metus niekam kitam tarnauti negalės, kitaip tariant, tuščios patalpos, į kurias nieko negalima įkelti minėtą laikotarpį, neš tik nuostolį. „Bet kokį sprendimą priimant, reikia į priekį pramatyti“, – sako ministrė, mažus žingsnelius žengdama į tikslą, suvokdama, jog lengvai niekas nesigauna…

 * * *

Apkrauta dienotvarkė A. Pabedinskienei vis dėlto netrukdo skirti dėmesio artimiems žmonėms, fotografavimui, dar vienam pomėgiui. Ministrė Marijampolėje gyvena kartu su vyru ir mamyte (tėvelis miręs prieš 4 metus), gali džiaugtis stiprias ryšiais su artimaisiais (Algimanta ir jos vyras – labai skirtingi, tačiau labai artimi žmonės, tiesiog vienas kito mintis skaito: vienas sakinį pradeda, kitas – užbaigia). „Didžiausias turtas, kurį turime, – santykiai su artimaisiais, gyvenamąja aplinka“, – įsitikinusi A. Pabedinskienė.

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 32 (36), 2013 m. rugpjūčio 10–16 d.