Lietuvos karo lakūno Jono Pyragio atsiminimuose ,,Karo audroje“ (,,Plieno sparnai“ 1997 m. Nr.4), aprašomas jį sukrėtęs karo žiaurumas, matytas pirmą karo dieną jam su vokiečių kariuomene įžengus į Lietuvą: ,,Pagaliau atėjo lauktasis rytmetis. Labai ankstų rytą, prieš patekant saulei, išrinktiems vokiečių kariuomenės daliniams perskaitytas Fiurerio įsakymas pradėti žygį į Rytus.
Tai buvo 1941 m. birželio 22d. Mūsų kolonai pajudėjus, netrukus išvydome pasienio įtvirtinimus, matėme pririštomis prie arklio traukiamo vežimo rankomis ruselius, varomus į belaisvių surinkimo vietą.
Viena pirmųjų vokiečių karių pažinčių su priešo armija įvyko tik pravažiavus Alvitą. Už nedidelio miškelio, gražioje, žalioje pievutėje atokiau nuo kelių pastebėjome kažkokius baltus kupstus. Sustojus kolonai, keliese nuėjome pasižiūrėti ir radome pasibaisėtiną vaizdą, kuriam apibūdinti sunku surasti žodžius. Tai buvo moters ir keturių vaikučių lavonai, nuogi, subadyti ir supjaustinėti peiliais. Vienas vokiečių karys tai nufotografavo, kitas, kiek išbalusiu veidu pasakė: ,,Buvau Kretoj, mačiau daug žiaurumų, bet tokį vaizdą matau pirmą kartą“. Taip, žodžiais nenusakomu žvėriškumu, rusas pristatė save vokiečiui, parodė, kas tikrovėje yra raudonoji ,,nenugalimoji“ armija.
Nesutikdami jokio pasipriešinimo, privažiavome visiškai sugriautą Vilkaviškį. Kazlų Rūdos miško grioviai buvo primėtyti rusiškų vatinukų, kurie, matyt, apsunkino bėgimą nuo artėjančios vokiečių kariuomenės. Kelionė tęsėsi be nuotykių, kol apsistojome nakvynei Meškučiuose.“
Nuotraukoje: Pirmoji karo diena Virbalyje. (Iš Mark Solonin, „Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare“).
