Pasaulio vilkaviškiečių sąskrydžio istorinėje konferencijoje atkreiptas dėmesys į daugiakultūrinį Vilkaviškio istorijos tarpsnį. Lietuvoje miestai kurtis pradėjo gana vėlai, o mūsų krašte – vėliausiai, tik po Žalgirio mūšio, kai Sūduva įėjo į LDK sudėtį. Vilkaviškio krašte pirmosios miestų užuomazgos žinomos iš XVI a. pradžios. Pirmieji miestai gavę magdeburgines (savivaldos) teises buvo Virbalis (1593 m.), Vištytis (1570 m.), Pajevonys (1586 m.) Vilkaviškio vardas pirmą kartą minimas karalienės Bonos privelegijoje 1561 metais.
Prienų seniūno Paco nurodymu pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta 1620 m. Tradicijos taip lėmė, kad kaimas buvo lietuviškas, o miestuose dominavo kitataučiai, žydai, lenkai, rusai.
Vilkaviškio miestui įėjus į Lenkijos karalystės sudėtį, į jį gyventi ir administruoti atvyko daug lenkų, o carinės Rusijos laikais – rusų. Šis pasakojimas apie nepavydėtino likimo moterį Galiną Šurepovą, kuri, gimusi Vilkaviškyje, išgarsėjo Sovietų Sąjungoje, nes kariniame jūrų laivyne treniravo delfinus, kurie turėjo padėti užminuoti priešo laivus.
Ši neįprasto likimo moteris gimė 1939 m. gegužės 5 d. Vilkaviškyje. Istorija nutyli, kaip jos tėvas, sovietinis žvalgas, prieš karą atsidūrė Vilkaviškyje. Prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, majoras Aleksandras Aleksiejevičius Šurepovas buvo kontūzytas ir evakuotas į Rusijos gilumą.
Majoro dukros Galia ir Nataša pakliuvo į gestapo rankas ir buvo išvežtos į vaikų prieglaudą Vokietijoje. Vokiečiai mergaites pervardino į Heleną ir Aldoną ir apgyvendino vaikų kraujo donorų grupėje ,,Pfljaume“. Jų motina liko Lietuvoje ir dirbo samdoma darbininke pas ūkininkus.
Pasibaigus karui, 1948 m. mergaites atvežė į Vilnių ir globos namuose suteikė Šubertaičių pavardes. Mergaitės jau buvo primiršusios rusų kalbą ir kalbėjo tik lietuviškai.
Po ilgų paieškų majoras Šurepovas surado žmoną ir mergaites. Galina Šurepova Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) baigė Kūno Kultūros institutą ir trejus metus dirbo Sachaline. Čia ji, kaip povandeninio nardymo instruktorė, įkūrė plaukiojimo sekciją.
Šaltojo karo metais (1960 m.) Sovietų Sąjunga Sevastopolyje įkūrė kovinių delfinų bazę. Pakviesta dirbti į šią bazę, paliko butą Leningrade ir apsigyveno 40 delfinų voljere. Su dresiruojamais delfinais Galina voljere išgyveno dvejus metus, tyrinėjo jų būseną.
1961 m. Galina buvo pakviesta dublerio rolei garsiame Sovietų Sąjungos „Lenfilmo“ studijos filme ,,Žmogus amfibija”. Čia ji dubliavo garsią to laikotarpio TSRS kino žvaigždę Anastaziją Vertinskają.
Pasako jos biografų, Galina buvo valios ir optimizmo žmogus, po vandeniu praleidusi tris tūkstančių valandų.
Buvęs Sovietų žvalgas, Galinos tėvas, užsitarnavo generolo laipsnį, buvo Ukrainos lengvosios atletikos federacijos pirmininkas, mirė 1985 metais.
Nuotraukoje – kadras iš garsaus filmo „Žmogus amfibija“, kuriame Galina Šurepova atliko dublerio vaidmenį.
