Rytą išeinant į darbą – slogios mintys, ar pavyks vakare grįžti namo sveikam po tarnybos. Tokiomis nuotaikomis gyvena ne tik policininkai, kasdien kovojantys su chuliganais ir smurtautojais, bet ir socialiniai darbuotojai, vaikų gynėjai, tiesiantys pagalbos ranką gyvenimo kasdienybėje nesugebantiems savarankiškai dorai gyventi žmonėms, kurių ne vienas – nenuspėjamo elgesio, agresyvus, padrąsintas išgerto alkoholio.
Neseniai per Lietuvą nuvilnijo diskusijų banga dėl pavojingo vaikų gynėjų darbo, kai Klaipėdoje girta šutvė užpuolė ir mušė, tąsė, stumdė, spardė dvi uostamiesčio Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojas, operatyviai sureagavusias į pranešimą apie kelias paras girtaujančią kompaniją bute, kuriame kartu buvo ir mažamečių vaikų. Šis faktas atgaivino ir šiurpius Marijampolės krašto VTAS darbuotojų prisiminimus apie patirtą smurtą, po kurio liko „tarnybiniai randai“ ir neįgyvendinami pažadai sau, kad į tokias šeimas be ginkluotos apsaugos – daugiau nė kojos.
Darbas yra darbas
Absurdas: VTAS darbuotojai rūpinasi vargstančiais ir kenčiančiais, bet patys nuolat rizikuoja savo sveikata ar net gyvybe.
„Tokia mūsų kasdienybė, tokia tarnyba, – tarsi paaiškindama, kodėl nėra ko stebėtis, sakė ilgametė Kalvarijos VTAS vedėja Eugenija Teresė Čiuplienė. – Tikrai ne visada į socialinės rizikos šeimas vykstame su policininkais, bet net ir su jais nuvykusios neretai susiduriame su aplankytųjų priešprieša. Buvę, kad ir peiliu mums grasino, ir kirvį paleido, ir šunimis užpjudė taip, kad grįžome sukandžiotais batais.“
Bet į policiją šio skyriaus darbuotojos dar niekada nesikreipė. „O kam? Kad dar didesnės priešpriešos sulauktume? – klausė vedėja. – Grįžtame po tokių incidentų, nusiplauname kraują, susitvarkome, atsigauname ir vėl dirbame. Darbas yra darbas.“
Šiuo metu Kalvarijos VTAS dirba iš viso 3 darbuotojos. Į šeimas kartu vykti ir policininkus jos kviečiasi tik tada, kai tikrai žino, jog reikia paimti vaiką iš šeimos. „Įsivaizduokite, kokios emocijos! Rėkia vaikas, rėkia jo mama ir tėvas – didžiulis stresas. Tokiais atvejais gimdytojai neretai puola, priešinasi. Ir nesvarbu, ar jie blaivūs, ar girti, vyrai ar moterys. Buvę, kad moteris su šakėmis užsimojo.“
Anot E. T. Čiuplienės, po tokių incidentų darbuotojos nežada mesti darbo – žino, kad patirtis tik labiau užgrūdina, moko, kaip elgtis panašiais atvejais.
O Vilkaviškio VTAS kartu su 3 moterimis dirba ir 2 vyrai, bet, kaip sakė skyriaus vedėja Rasa Matulaitienė, nėra galimybės „poruoti“ darbuotojus į išvykas pagal lytį, nes kiekvienas turi savo veiklos sritį, savo planus. „Kita vertus, smurtu padvelkusioje situacijoje ir mūsų vyrai ne visada apsigins, nes net ir prieš uniformuotus bei ginkluotus policininkus chuliganai šokinėja, – sakė vedėja. – Tekę ir išsisukti nuo smūgių, ir kuo greičiau bėgti nuo agresyvių piliečių. Esame ir į policiją dėl tokių išpuolių kreipęsi. Tylėsi – tai niekada smurtas nesiliaus.“
Išvengė peilio dūrio
Ilgametė Marijampolės VTAS vadovė Nijolė Popierienė dalijosi panašia darbo patirtimi. Anot jos, skyriaus darbuotojų užpuolimai lankomose šeimose – kone kasdienybė. Vienur darbuotojai užgauliojami keiksmažodžiais, kitur pagrasinama kirsti, dar kitur žadama keršyti, susidoroti, linkima rimtų nesėkmių.
Pati N. Popierienė turi „tarnybinį randą“ veide, likusį nuo kirčio diržu, kai jai buvo netikėtai smogta pasibeldus į vieną lindynę, vos tik duris pravėrė pastogės šeimininkas. Skyriaus specialistė Rita Strazdienė prisimena šiurpius grasinimus kirviu, bet grėsmingai situacijai neleido įsiliepsnoti tuokart drauge buvę policininkai. Jos kolegai Gintautui Pajaujui prieš kurį laiką prakeiksmus siuntė vienas už dukters žaginimą nuteistas ilgai kalėti Marijampolės savivaldybės gyventojas, be užuolankų pažadėjęs „dar susitikti laisvėje“.
Bene visi šio VTAS darbuotojai galėtų papasakoti įvairių istorijų, kai, nuvykę į šeimas, negalėjo garantuoti, jog išvyks neapstumdyti, neapdraskyti, nesužaloti, ir žvelgė rimtam pavojui į akis.
O bene skandalingiausias įvykis šio skyriaus darbe – prieš šešerius metus buvęs išpuolis prieš dvi darbuotojas.
2007-ųjų balandį smurto aukomis darbe tapo patyrusios Marijampolės VTAS specialistės Rūta Šaknaitienė (dabar jau išėjusi į užtarnautą poilsį – V. K.) ir R. Strazdienė. Jos išsituokusių marijampoliečių name tuokart rado be priežiūros paliktą mažametį berniuką, o netrukus iš kito kambario atbėgęs jo brolis Mantas (tuomet 22 m.) įpykęs taip stūmė R. Šaknaitienę į sieną, kad moteris prasiskėlė galvą. Netrukus vaikinas dar kartą šoko prieš viešnias jau kieme – iš pasalų apspardęs R. Strazdienę, į R. Šaknaitienę jis nusitaikė smogti peiliu, sugriebė ją už plaukų ir pargriovė. Specialistė vos išvengė dūrių į veidą, nes sugebėjo pagriebti už peilio geležtės. Ši sužalojo moteriai plaštaką – randas likęs iki šiol.
Iškovojo priedus
Abi moterys apie minėtą incidentą iki šiol negali kalbėti ramiai – taip jis sukrėtė savo tarnybinę pareigą vykdžiusias darbuotojas. „Po tokių ir panašių atvejų mūsų darbuotojai išgyvena kankinančią jausmų ir minčių sumaištį, toliau dirbti būna labai sunku, o greičiau atgauti pusiausvyrą gali padėti tik kvalifikuotų specialistų konsultacijos – vien laikas čia bejėgis, – teigė N. Popierienė. – Bet čia, kaip sakoma, kiekvieno asmeninis reikalas.“
N. Popierienei taip pat apmaudu, kad tik po tokių dramatiškų įvykių atkreipiamas didesnis dėmesys į tikrai pavojingomis sąlygomis dirbančius vaikų gynėjus. „Mes po to išpuolio rašėme raštus, skambinome pavojaus varpais, kol išsikovojome savo statusą – mus pripažino dirbančiais pavojingą darbą, – pasakojo N. Popierienė. – Tokie darbuotojai apdraudžiami nuo nelaimingų atsitikimų ir pavojų. Jeigu, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, tai žmogui bent būtų išmokėta tam tikra kompensacija už tarnyboje patirtą traumą, kad galėtų gydytis ir panašiai.“
Iškart po minėto įvykio Marijampolės savivaldybėje buvo nutarta mokėti priedus VTAS darbuotojams už pavojingas darbo sąlygas ir kurį laiką tai daryta, tačiau netrukus sunkmetis, N. Popierienės žodžiais, „visą rūpestį nupūtė“. Ir tik šiais metais, padidinus finansavimą, tie priedai Marijampolės VTAS vėl sugrąžinti.
Grįžo sužalota nosimi
Tai, kad šis darbas yra tikrai pavojingas, patyrė ir Kazlų Rūdos VTAS vadovė Loreta Urbštienė. Jai iš aplankytos daugiavaikės šeimos skubėti pas medikus teko prieš beveik dvejus metus.
Anot patyrusios specialistės, ir anksčiau jai bei kolegoms būta visko, vykdant tarnybos pareigas – lankomųjų priešiškos reakcijos, grasinimų „atimti“ darbą, keiksmų ir prakeiksmų, net antausių ir stumdymo nuo laiptų.
L. Urbštienei iki šiol itin skaudu, kad ji nukentėjo šeimoje, kurios vaikais daugybę metų rūpinosi, stengdamasi kuo daugiau padėti, pačius tėvus pažinojo dar tada, kai šie buvo specialiosios internatinės mokyklos moksleiviai, o ji – mokytoja.
L. Urbštienė tąkart Jankų kaime galėjo būti ne viena aplankytų sutuoktinių Ilmos (32 m.) ir Valdo (32 m.) išpuolio auka, nes šie nepabijojo šokti net prieš keturių atvykusių svečių grupę. Kartu buvo Jankų seniūnijos seniūnas Juozas Rimgaudas Olekas ir dar dvi socialinės darbuotojos. Tikrintojai buvo girdėję, kad septynis vaikus tuo metu auginusi pora, seniai įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, neretai palieka savo mažamečius be priežiūros, o gaunamas socialines pašalpas (beveik 3 500 litų kas mėnesį) išleidžia nežinia kaip ir kam, nes vien Jankų kaimo parduotuvei buvo skolinga 600 litų.
Tikrintojų vizitai šiuose namuose – nereti. Galbūt todėl sutuoktiniai ir įsiuto. Vos L. Urbštienė paprašė parodyti, kokių maisto produktų esama šaldytuve, Ilma smogė savo buvusiai mokytojai kumščiu į veidą, o įniršęs Valdas grasindamas išlėkė į lauką ir tuoj sugrįžo nešinas kauptuku – puolė seniūną. Dvi viešnios spėjo išbėgti į lauką.
Seniūnas susigrūmė su Valdu ir kauptuką atėmė. Tada daugiavaikis chuliganas savo atžalų akivaizdoje čiupo metalinį strypą ir vėl puolė seniūną, bet irgi buvo nuginkluotas. O L. Urbštienei tąkart dėl sužalotos nosies prireikė nedarbingumo lapelio.
Po kurio laiko užpuolikų veiksmus įvertino teismas.
Stresai ir pavojai
Iš policijos įvykių suvestinių žinant, kad ir kituose Lietuvos rajonuose būna tokių išpuolių prieš VTAS darbuotojus, belieka liūdnai konstatuoti, kad sparčiai daugėja atvejų, kai globojami, prižiūrimi gyventojai rūpestį ir globą suvokia kaip panieką, įžeidimą, todėl už jiems tiesiamą ranką „atsidėkoja“ smurtu. Kartu galima prisiminti ir liaudies išmintį, bylojančią, kad tik pasiutęs šuo kanda į ranką, kuri jį maitina. Nepagarbus palyginimas, tačiau pastaruoju metu vis dažniau gyvename ne kaip žmonės.
Kaip teigė viena iš kalbintų pašnekovių, jeigu ir toliau auklėjimo, rūpybos ir priežiūros darbuotojai bus prižiūrimųjų smurto aukos, tuoj gali nebelikti sąžiningai savo pareigas atliekančių tokių darbuotojų. Arba bus galima dirbti tik reikalaujant uniformuotų ir ginkluotų apsaugininkų palydos.
Taip ir lieka absurdiška situacija, kuri kasmet vis gilėja dėl žmonių pragertais protais gausėjimo: valstybės dėmesio ir paramos išlepinti remiamieji ir toliau dažnai nežino, kas yra pareiga ir atsakomybė, pagarba ir dėkingumas, o jais besirūpinantys darbuotojai kasdien dirba lydimi stresų ir pavojų.
KOMENTARAS:
Vaida VINCEVIČIŪTĖ, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro patarėja ryšiams su visuomene:
– Ministerija netoleruoja ir neigiamai vertina situacijas, kuomet vykdomi išpuoliai prieš socialinį darbą atliekančius darbuotojus. Teisės aktuose yra reglamentuojama tokio darbo specifika, o tokie darbuotojai nuo 2008-ųjų yra įtraukti į pavojingą darbą atliekančiųjų sąrašą. Šie darbuotojai, vadovaujantis teisės aktais, turi būti mokomi, kaip saugiai dirbti, ir jų žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities turi būti tikrinamos darbdavio nustatyta tvarka. Darbdavys privalo minėtus darbuotojus apmokyti ir aprūpinti atitinkamomis apsaugos priemonėmis. Siektina, kad patys darbuotojai būtų kompetentingi, turėtų reikiamų žinių ir įgūdžių, kaip apsisaugoti nuo galimų agresyvių gyventojų išpuolių. Tuo tikslu darbuotojai turi būti nuolat mokomi (ir jų žinios nuolat atnaujinamos), kaip elgtis su klientais, turinčių elgesio sutrikimų. Siekiant suteikti socialinį darbą dirbantiesiems saugiam darbui reikalingas žinias ir įgūdžius, 2008 metais buvo išleistos „Metodinės rekomendacijos dirbantiesiems socialinį darbą“.
Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis ne be pagrindo įtrauktas į pavojingų darbų sąrašus. Tokie darbuotojai nuolat susiduria su įvairiausiomis rizikomis. Jų darbas yra sudėtingas ir specifinis. Savo darbe siūloma nuolat bendradarbiauti su policija ir, esant įtarimui apie galimą agresiją, vykti į šeimą kartu. Socialinis darbuotojas turi būti apmokytas, kaip atpažinti galimas agresijas, kaip to išvengti. Pavyzdžiui, atvykus į šeimos namus, patartina prieš tai atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta už durų: į galimą triukšmą, riksmus, muštynes. Esant didelei smurto rizikai, darbuotojams siūloma atsisakyti vizitų, nepatartina lankytis agresyvesnėse šeimose vieniems.
Dar – dėl nelaimių šiame darbe. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymą, dirbančiųjų pagal darbo sutartis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe yra privalomas. Todėl visi socialiniai darbuotojai yra apdrausti nuo visų galimų nelaimingų atsitikimų darbe. Įvykus bet kokiam draudiminiam įvykiui, apie tai pranešama Valstybinei darbo inspekcijai ir „Sodrai“.
Vida KARALIŪNAITĖ
Nr. 16 (20), 2013 m. balandžio 20–26 d.
Vaikštant į socialinės rizikos grupės šeimas, visada neaišku, kas ir kaip pasitiks kitapus durų.
Marijampolės VTAS vadovė N. Popierienė yra patyrusi tikrinamų gyventojų smurtą – gavusi diržu per veidą. Redakcijos archyvo nuotrauka.
Marijampolės VTAS darbuotoja R.Strazdienė prieš 6 metus buvo užpulta aplankytos šeimos nario. Redakcijos archyvo nuotrauka.
