Šeima, kurioje vyras žmoną ant rankų nešioja

Praėjusio rugsėjo pabaigoje marijampoliečiai Vytautas ir Neringa KIRKLIAUSKAI iš 7-ą kartą Šiauliuose vykusių žmonų nešimo varžybų parsivežė pergalę. Jie, turėdami įveikti 314 m distanciją aplink Šiaulių areną, net 4 sekundėmis aplenkė pastarųjų trejų metų šių varžybų nugalėtojus šiauliečius Gediminą Kučinską ir Samantą Chrapan. „Laimėti Šiauliuose buvo vienas iš mūsų neįgyvendintų tikslų. 2009 metais šiose varžybose iškovojome 3 vietą, 2010 metais – 2 -ąją. Ir štai: trečias kartas nemelavo. Nors oro sąlygos buvo itin nepalankios, lijo smarkus lietus, tačiau tai nesutrukdė aplenkti likusias 16 porų iš įvairių Lietuvos miestų“, – įvertina pergalę V. Kirkliauskas, kuriam, kaip ir jo žmonai, šis sportas pirmiausiai – šeimos stiprinimas.

Žmo­nų ne­ši­mo var­žy­bo­se – nemenka patirtis

Tokio pobūdžio varžybose jaunieji Kirkliauskai dalyvauja jau ne vieni metai. Ne tik dalyvauja, bet ir pasiekia puikų rezultatų. Nuoga statistika: 2009 m. Lietuvos žmonų nešimo čempionate, vykusiame Dusetose, iškovota I vieta. Tais pačiai metai Žmonų nešimo varžybos aplink Šiaulių areną (Šiauliai) Kirkliauskams dovanoja III vietą. 2010 m. Latvijos žmonų nešimo čempionate, vykusiame Ramkalni, pavyksta užimti IV vietą. Tais pačiais metais pora dalyvauja ir Pasaulio žmonų nešimo čempionate, vykusiame Sonkajarvi mieste, Suomijoje, kur užima V vietą, taip pat ir Žmonų nešimo varžybose aplink Šiaulių areną (Šiauliai), kur tampa sidabriniais prizininkais: jiems skirta II vieta. 2011 m. Latvijos žmonų nešimo čempionate, vykusiame Ramkalni, Kirkliauskai tampa nugalėtojais (ši pergalė sutapo su poros pirmosiomis vestuvių metinėmis). Tais pačiais metais Pasaulio žmonų nešimo čempionate (Sonkajarvi, Suomija) jiems pavyksta laimėti III vietą. Toliau – dvejų metų pauzė. „Dvejus metus nedalyvavome žmonų nešimo varžybose, kadangi ruošėmės motinystei ir tėvystei, – sako V. Kirkliauskas. – Dabar labai džiaugiamės ant rankų sūpuodami 5 mėnesių sūnelį Nojų, gimusį šių metų balandžio 29 d.“ Laimingi tėvai šiemet vėl grįžta į savo pamėgtą sportą ir po atkaklių treniruočių jau minėta įspūdinga pergalė Žmonų nešimo varžybose aplink Šiaulių areną praėjusį rugsėjį.

Tokios varžybos – sportinis legendos atkartojimas

Kaip minėta, 2009 me­tais po­ra ta­po Lie­tu­vos žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­nais. To užteko, kad būtų pastebėti, įvertinti ir, kaip stip­riau­sia Lie­tu­vos po­ra, pa­kvies­ti da­ly­vau­ti šio­se var­žy­bo­se Lat­vi­jo­je. Tuomet po­ra iš Ma­ri­jam­po­lės nu­run­gė 46 po­ras iš Lat­vi­jos. Tada 31 m. am­žiaus Vytau­tas 24 m. am­žiaus 51 kg sve­rian­čią Ne­rin­gą į sta­tų kal­ną, ku­rio aukš­tis 125 met­rai, už­ne­šė per 32,10 s (žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­te ga­li da­ly­vau­ti tik su­lau­kę 18 me­tų spor­ti­nin­kai, po­ra tu­ri bū­ti kar­tu bent vie­nus me­tus, mer­gi­nos svo­ris ne­ga­li bū­ti ma­žes­nis nei 50 kg). Vėliau – dalyvavimas ir Pa­sau­lio žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­te. Graži legenda paaiškina tokių čempionatų atsiradimą. Pasak šios legendos,  XIX amžiuje Suomijos miškuose gyveno plėšikas Rosvo Ronkainen, kuris į savo gaują priimdavo tik tuos vyrus, kurie įveikdavo labai sunkią trasą. Tuo pat metu plėšikai iš kaimų vogdavo ne tik maistą, bet ir moteris, kurias patiems reikėdavo parsinešti ant pečių. 1992 metais vienas suomis prisiminė šią legendą ir nutarė surengti analogiškas varžybas. Nuo 1996 m jos tapo Pasaulio žmonų nešimo čempionatu ir vyksta kiekvienų metų pirmąjį liepos savaitgalį Suomijos miestelyje Sonkajarvi. O rungtis išties ne iš lengvųjų, dalyviams reikia įveikti 253,5 m distanciją, šokinėjant per kliūtis, bristi per 8 metrų ilgio baseiną. Taip pat yra griežti reikalavimai, kad nešama moteris neturi sverti mažiau nei 49 kilogramus. Jei sveria mažiau, tuomet jai ant pečių uždedama kuprinė su svarmenimis, kad dalyvės svoris būtų bent minimaliai leidžiamas.

Šis sportas – šeimos tarpusavio santykių stiprinimas

„Viskas prasidėjo dar 2006 – 2007 metais, – pasakoja V. Kirkliauskas, – kada spaudoje ir televizijoje matydavau vaizdus iš Pasaulio žmonų nešimo čempionatų. Viduje vis kirbėdavo klausimas: „O kodėl aš negalėčiau bėgti greitai su žmona ant pečių, juk turiu stiprias kojas, kurias paveldėjau iš tėčio Alvydo Kirkliausko, daug pergalių iškovojusio galiūnų varžybose“. Ir Neringai patinka sportuoti, todėl nusprendėme pabandyti.“ 2009 pirmą kartą šiose varžybose, vykusiose Dusetose, Vytautas(tuomet su dabartine žmona draugavo) ir Neringa tapo nugalėtojais. Kartu su pergale atėjo ir žinojimas: šio sporto pora neatsisakys. Abiem jiems tai – ne tik puikus savęs išbandymas, bet ir tarpusavio ryšių stiprinimas. „Žmonų nešimo čempionatas, – įsitikinęs Vytautas, – šeimos stiprinimas. Mes su Neringa visur kartu: ir išvykose, ir treniruotėse, ir varžybose.“

Mei­lės es­mė – nie­ko ne­rei­ka­lau­ti

…Vytautas ir Neringa susipažino draugų vakarėlyje. Tarp jaunuolių iškart užsimezgė ryšys (meilė iš pirmo žvilgsnio?), kuris laikui bėgant tik stiprėjo. Neringa dabar pripažįsta: paties pirmo susitikimo užteko, kad suvoktų, jog tai žmogus visam gyvenimui, iškart apėmė jausmas, jog Vytautą ji būtų pažinojusi vis gyvenimą. Porą nuo pat pradžių vienijo bendri pomėgiai, vis norėjosi kuo daugiau laiko praleisti drauge. Po šešerių metų draugystės noras gyventi kartu natūraliai sutapo su sprendimu tuoktis: net minties abiem nebuvo drauge gyventi nesusituokus – tegu santykiai būna įteisinti ir oficialiai. O šiemet balandį, kaip minėta, Kirkliauskai sulaukė šeimos pagausėjimo – sūnelio Nojaus.    

„Man, tu­rin­čiai dar ga­na ne­daug gy­ve­ni­miš­ko­sios pa­tir­ties, – sa­ko Ne­rin­ga, ku­rios vedybinis gy­ve­ni­mas dar ne dešimtmečiais skaičiuojamas, – sun­ku teig­ti kaž­ko­kias tie­sas apie tar­pu­sa­vio san­ty­kius, jų ko­ky­bę. Ži­nau vie­na: mei­lė – nuo­sta­bus jaus­mas, ly­di­mas su­vo­ki­mo, jog my­li­mą žmo­gų bran­gi­ni vi­sa esy­be, gy­ve­ni su iš vi­daus ky­lan­čia nuo­sta­ta nie­ko iš jo ne­rei­ka­lau­ti, bet steng­tis kuo dau­giau duo­ti. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau tik taip gau­ni vis­ką, ko iš tik­rų­jų rei­kia, kad jaus­tu­mei­si lai­min­ga.“ Ne­rin­ga, jaus­da­ma­si lai­min­ga žmo­na, ma­no, kad jos san­tuo­kos sėk­mė pirmiau­sia pri­klau­so nuo to, jog ji tie­siog lai­ku su­ti­ko sa­vo žmo­gų: Vy­tau­tas bu­vo jos pir­ma­sis vai­ki­nas, stip­rus su­si­ža­vė­ji­mas, pir­mo­ji mei­lė, per­au­gu­si į la­bai bran­dų jaus­mą. Su­tuok­ti­niai teigia mo­kan­tys džiaug­tis šia aki­mir­ka, per daug ne­svars­ty­da­mi, „kas bū­tų, jei­gu bū­tų“, ne­ban­do žval­gy­tis į at­ei­tį su vi­so­kiau­sių sa­vo gy­ve­ni­mo prog­no­zių sce­na­ri­jais, ši­taip ne­leis­da­mi ga­li­moms ne­ga­ty­vioms min­tims ap­kar­tin­ti aki­mir­kos džiaugs­mo. Gal­būt dėl to jie vei­kia kaip vie­na dar­ni ko­man­da ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, ir spor­to are­no­se.

Ant ran­kų – ir į ket­vir­tą aukš­tą

Ne­rin­ga ne­sle­pia: ke­lian­čios ro­man­tiš­kas aso­cia­ci­jas var­žy­bos, į ku­rias šei­ma jau smar­kiai įsi­su­ku­si, ta­po Kir­kliaus­kų po­mė­giu, ku­riam iš tik­rų­jų ski­ria­ma ne­ma­žai lai­ko. V. Kir­kliaus­kas, kaip minėta, ži­no­mo ne tik Ma­ri­jam­po­lė­je ga­liū­no Al­vy­do Kir­kliaus­ko sū­nus, iš tė­čio pa­vel­dė­jęs iš­tver­mę, po­lin­kį spor­tuo­ti, ne­bi­jo­ti iš­ban­dy­ti sa­ve. Jau­nų­jų Kir­kliaus­kų šei­mo­je spor­tas ta­po labai svar­bia lais­va­lai­kio lei­di­mo drau­ge da­li­mi: Ne­rin­ga su Vy­tau­tu, be ren­gi­mo­si žmo­nų nešimo čem­pio­na­tams, nuo­lat kar­tu bė­gio­ja, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais. Vėl­gi – tam, kad bū­tų kar­tu.
„Ko no­riu iš gy­ve­ni­mo? – svars­to Ne­rin­ga. – Gal­būt to, kad vis­kas lik­tų taip, kaip da­bar yra. Esu lai­min­ga. Ma­no lai­mė – ne vien nuo­sta­bus sūnus ir puikus vy­ras. Tu­riu svei­kus tė­vus, ge­rų draugų, ben­dra­min­čių. Ko dau­giau iš gy­ve­ni­mo no­rė­ti?“ Štai tas sie­los leng­vu­mas, ver­žia­si iš kiek­vie­no Ne­rin­gos pa­mąs­ty­mo. Gal­būt dėl to ji jau­čia­si lai­min­ga – nes leng­va. Gal­būt dėl to su ja ir vy­ras jau­čia­si lai­min­gas?

* * *

…Po­ra gy­ve­na dau­gia­aukš­čio na­mo ket­vir­ta­me aukš­te. Vy­tau­tas ne­ven­gia sa­vo žmo­ną, kai na­mo grįž­ta kar­tu, ant ran­kų už­neš­ti vi­sus ke­tu­ris aukš­tus. Ne dėl spor­ti­nio re­zul­ta­to. Šiaip sau.

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 40 (44), 2013 m. spalio 5–11d.