„Aš norėčiau, kad mane suprastų…“

Subtili elegancija ir ramus, iš širdies gelmių sklindantis balsas. Tokia Aldona Murauskienė, Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja, etatinė bibliotekos (ir ne tik!) kultūros renginių vedėja, iškyla prieš akis, prisiminus kokios nors knygos pristatymą, muzikos vakarą… Ir čia pat – kūrėja, savo poezija į skaitytojus jau prabilusi pirmąja eilėraščių rinktine „Gyvenimo sūpuoklėse“, visuomenei pristatyta praėjusį rudenį. Metų sandūroje „Mūsų savaitė“ kalbina Aldoną Murauskienę – apie kūrybą, nueitą metų, gyvenimo kelią…

– Jūsų pradžių pradžia: iš kur esate kilusi, kur mokėtės, dirbote…

– Gimiau ir augau kaime, pavadintame net tuo laiku keistu Ostankino II vardu (Vilkaviškio r.), visai netoli poetės Salomėjos Nėries gimtinės (tik 3 km). Baigusi Virbalio vidurinę mokyklą, pasirinkau bibliotekininkės ir bibliografės specialybę Vilniaus universitete. Dešimt savo gyvenimo metų sąžiningai atidaviau Alytaus centrinei bibliotekai, ten dirbau skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja. Ištekėjusi vėl grįžau į savąją Suvalkiją.

– Kas formavo jūsų charakterį (autoriai, asmenybės, pomėgiai)?

– Šeimoje augome penkiese: keturios seserys ir brolis. Beveik visi pametinukai. Niekas mūsų neglostė ir nelepino, užtat dirbti teko nemažai ir sunkiai. Guosti irgi nebuvo kam, bet to turbūt ir nereikėjo. Svarbiausia, kad tėvai mus vienodai mylėjo. Kaip dauguma kaimo vaikų, mokyklą pasiekdavome dviračiais, žiemą keletą kilometrų tekdavo eiti iki autobuso. Visa tai, manau, užgrūdino charakterį.

Man visada patiko stiprios, sąžiningos, tikslo siekiančios asmenybės. Imponavo Spartakas, Petras I, Skarlet O‘Hara ir dauguma kitų, nors pati, gimusi po Svarstyklių ženklu, tiesiog paskęsdavau nuolatiniuose svyravimuose. Skaityti mėgau, nors savęs prie tikrųjų „knygų rijikų“ priskirti negalėčiau, nes skaitau lėtai. Man turi patikti rašymo stilius, knyga turi „nebepaleisti“, kaip H. Wasmo „Dinos knyga“, A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“…

– Jus galima pavadinti savitu Marijampolės P. Kriaučiūno bibliotekos veidu. Kokia šios įstaigos įtaka jūsų asmenybės skleidimuisi?

– Kai atvykau į tuometį Kapsuką, keletą mėnesių dirbau 7-ojoje vidurinėje mokykloje irgi bibliotekininke, mėnesį – Sasnavos kultūros namų direktore su seserimi Marija Grybiene, ten dirbusia kultūros namų meno vadove. Sužinojusi, kad mieste bus atidaryta nauja biblioteka, nuėjau pas Centrinės bibliotekos direktorę J. Arbačiauskienę, kuri ir persiviliojo mane į savo biblioteką. Jau visam laikui. Tikras išbandymas man, nemėgusiai matematikos, buvo darbas bibliotekos komplektavimo skyriuje – skirstyti knygas kaimo filialams (tada dar priklausė Kalvarijos ir Kazlų Rūdos filialai). Atsiskyrus rajoninei viešajai bibliotekai, vėl sugrįžau į savo įprastinį darbą skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Vėl, kaip ir Alytuje, rašiau anonsinius straipsnius, vedžiau renginius. Tik šį kartą, kaip meno ir muzikos skaityklos darbuotoja, aktyviai dalyvavau ir projektinėje veikloje. LR kultūros ministerijos keletą kartų remtas projektas „Muziką reikia atrasti“ turbūt labiausiai tiko man pačiai, nes nebuvau muzikė. Pati sau užsibrėžiau tikslą – supažindinti bibliotekos lankytojus su įžymiausiais pasaulio kompozitoriais, papasakoti apie jų asmenybes ir kūrybą. Taip gimė muzikinių valandėlių ciklas „Tariami susitikimai“. Per daugiau nei 15 metų buvo papasakota apie J. Haidną, J. S. Bachą, L. van Bethoveną, V. A. Mocartą, E. Grygą, F. Šopeną, N. Paganinį, F. Listą, Dž. Verdį, M. K. Čiurlionį, Č. Sasnauską ir daugelį kitų. Labai naudingi man ir mano klausytojams buvo Aukštesniosios pedagogikos mokyklos dėstytojo A. Uzėlos muzikinių pokalbių ciklai „Muzikos stilių raida“ ir „Muzikos formos ir rūšys“. Todėl į biblioteką atvykę kompozitoriai (nacionalinės premijos laureatas Š. Nakas), kolektyvai (Muzikos akademijos kvartetas „Akademija“, „Sostinės vario kvintetas“) gyrė bibliotekos renginių lankytojų dėl teorinių muzikos pagrindų išlavintą muzikinį skonį.

– Koks tas kelias nuo renginių vedėjos iki kūrėjos, nuo pirmųjų eilėraščių iki pirmosios knygos?

– Žmonės, kuriems tenka vesti renginius, priversti būti viskuo: scenaristais, režisieriais, vedėjais. Ir žurnalistais, informuojančiais apie renginį. Labai pravertė Alytuje prie vietinio laikraščio lankyti trumpi žurnalistikos kursai, seserų – lituanistės Onutės ir muzikės Marijos – konsultacijos, susitikimai su pačiais įvairiausiais žmonėmis – rašytojais, aktoriais, dainininkais, laidų vedėjais.

Kartotis nebuvo galima, nes renginių žiūrovai likdavo tie patys – mūsų miesto žmonės, reiklūs ir išsilavinę. Labai patinka poezija, mėgdavau ją cituoti savo renginių metu, bet jos tiesiog nepakako. Taip ir pradėjau rašyti. Iš pradžių sau ir savo draugėms, vėliau ir žiūrovams. Sukritikuota nebuvau. Įsidrąsinau savuosius eilėraščius pasiųsti į vietinę, po to ir į respublikinę spaudą. Dėl to, kad manoji poezijos knygelė „Gyvenimo sūpuoklėse“ pasiekė skaitytojus, labiausiai dėkoju nenuilstančiai marijampolietei dėstytojai N. Gruodienei, kuri surado rėmėjus ir ypač mane palaikė. Tik gaila, kad knygelė, kurią iliustravo mano draugė, puiki dailininkė L. Zaleckienė (knygos pristatymo metu pristačiusi ir savo darbų pagal manuosius eilėraščius parodą), taip greitai „ištirpo“…

– Kodėl Aldona Murauskienė pajuto poreikį lietis eilėmis? Kas yra jūsų kūrybos variklis?

– Rašau, nes noriu išsakyti savo jausmus, ypač kai skauda, kai jaučiuosi nespėjanti su lekiančiu gyvenimu, su naujomis technologijomis, su nuolat besikeičiančiais metų laikais…

– Jūsų gyvenimo kredo (gal ne vienas yra?).

– Mano gyvenimo kredo toks pat, kaip ir mano mėgstamo kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio: „Aš norėčiau, kad mane suprastų.“ Juk dauguma nesusipratimų kyla būtent dėl šios, atrodytų, tokios paprastos priežasties. Kiekvienas esame be galo saviti, bet tuo ir įdomūs. Kitas – nemėgstu arogancijos ir pavydo.

– Kaip švęsite Naujuosius metus? Ko palinkėtumėte 2013-aisiais sau ir kitiems?

– Praeinantys metai man buvo geri, gal todėl, kad pati esu gimusi Drakono metais. Gaila, kad jie baigiasi. Naujuosius švęsime Sasnavoje, kurioje jau 14 metų dalyvauju bendrame tradiciniame renginyje „Ruduo ir muzika“ (aš pasakoju apie kompozitorius).

Visiems linkėčiau, kad netektų skųstis ligomis, kad šeimose būtų darna ir ramybė, kad kuo mažiau mūsų žmonių dėl nedarbo turėtų vykti į kitas šalis, kad būtų daugiau pakantumo ir tolerancijos, kad mokėtume pasidžiaugti kitų sėkme ir paguosti tuos, kuriems mūsų pagalbos reikia. Kad nebūtų abejingumo ir paniekos silpnesniems, senesniems, neturtingesniems.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 4, 2012 m. gruodžio 29–2013 m. sausio 4 d.