Kazys Grinius – mano brolis
Buvau dar maža mergaitė (neprisimenu, kelerių metų), kai mūsų namuose vyko mano vyriausio brolio Kazio aukštojo mokslo pabaigtuvės, buvo daug jo draugų ir bendradarbių, buvo ir daktaras V. Kudirka, buvo iš užsienio, rodos, Martynas Jankus iš Tilžės, buvo kunigas Radušis, Šilavoto klebonas, spaudos kovotojas, veikęs slapta prieš caro valdžią. Kitų pavardžių nežinau. Visgi tas susibūrimas buvo slaptas. Tėvai pjovė avį, davė pietus, virė mama barščių, davė mėsos svečiams (barščius, kad gardūs, svečiai gyrė). Tai bent diplominis! Nei vyno, nei alaus, nei tortų. Rodos, tą dieną svečiai išsiskirstė. Gal liko koks ant šieno nakvoti. Kitą dieną tėvai pasikvietė keletą kaimynų, pavaišino vardan pabaigtuvių. Kiemsargiai apie tai nesužinojo.
Atsimenu, kaip mano vyriausias brolis atvažiavo su savo sužadėtine kviesti mus į savo vestuves. Jis buvo iš mūsų šeimos vyriausias, o aš – pati jauniausia, jis buvo už mane apie 18 metų vyresnis. Buvo, rodos, liepos mėnesis. Vieną šiltą vasaros vakarą betemstant įvažiavo karetka (karetka – tai specialus vežimas toks: ant ratų uždėta tokia iš lentų padaryta būda) į mūsų kiemą. Išlipo iš karetkos du aukšti žmonės: mano brolis ir būsima marti. Jiedu buvo abu aukšto ūgio, jis kaipo vyras buvo aukštas, o ji lygi su juo buvo.Tėvai pasitiko, nusivedė į seklyčią, pavaišino svečius sūriu, sviestu ir šviežiu pienu su duona. Pabuvę apie dvi valandas, išvažiavo į Marijampolę pas jos motiną su ta pačia karetka. Juodai nudažyta, su langais ir su durimis, keturiems sėdėti. Pavyzdžiui, kaip lengva mašina, tik vežikas lauke, šalia būdos. Pasostė dviem sėdėti. Iš viso penki žmonės gali važiuoti, vežikas šeštas. Pakinkyta du arkliai. Kitokio susisiekimo nebuvo tais laikais kaip tik su arkliais, išskyrus gelžkelį. Karetkos buvo samdomos privačiai. Jas laikydavo daugiausia žydai. Jų būdavo daug miestuose, tam tikros stotys būdavo ir tam tikromis valandomis važiuodavo, pavyzdžiui, į Kauną iš Marijampolės ar į Vilkaviškio stotį.
Po kelių dienų važiavome į vestuves. Važiuoti reikėjo per 20 km, todėl išvažiavome iš pat ryto: mama, brolis Vincas (apie 22 m.), kitas brolis Pijušas (apie 15 m.), aš (apie 13 m.). Tėvas liko namie namų saugoti. Vestuvės buvo pas brolio žmonos motiną Marijampolėje, netoli bažnyčios, Kapų gatvėje. Motinos pavardė Pavalkienė, ji buvo našlė. Marčios motina mus pasitiko. Mano mama jai atvežė lauktuvių saldų sūrį. Jaunuosius radome jau po šliūbo. Jos motina mums pasakė, kad 5 valandą ryto buvo šliūbas, dabar jie išėjo pasivaikščioti į miesto sodą. Marčios motina turėjo nuosavą savo namą, apysenį, kuris per 1941 m. karą sudegė. Motina mus tuoj pat pavaišino arbata ir labai gardžiu pyragu. Daugiau svečių iš ryto nebuvo. Visi susirinko tik pietų, prasidėjo visos vaišės. Pietūs prasidėjo kokią ketvirtą valandą, nes to kunigo, kur šliūbą davė, ilgai nesulaukė ateinant. Šliūbą davė kunigas Matulaitis, kilęs nuo Sasnavos, Bitikų kaimo, tolimesnis giminaitis. Aš jį irgi gerai pažinojau. Juodbruvas, žemesnio ūgio. Per pietus valgant ir geriantį Kaziui mano broliui, kunigas vis sakė: „Broli, sūnau“. Pagal giminę kunigas jam – dėdė, o pagal mokslą – brolis, nes jie buvo bendraklasiai, suolo draugai.
Jaunasis buvo su kostiumu, o jaunosios suknelė buvo balto batisto su melsvom, neryškiom, smulkiom gėlytėm. Plaukai jos aukštyn sušukuoti, užpakaly susukti į grįžtę, užkišta pirkta gėliukė, šakutė mirtos. Ji turėjo vešlius, gražius, tamsius (į juosvumą) plaukus. Iš marčios pusės vestuvėse dalyvavo jos motina ir trys broliai: Bronislovas Pavalkis – daktaras, Steponas Pavalkis – daktaras, Ričardas Pavalkis – kamarninkas (turbūt dabar vadina antstoliu). Buvo dar marčios pusseserė su vaikais, iš miesto buvo keletas moterų ir vyrų, iš viso kokia 15 žmonių buvo, be vaikų.
Iš valgių neprisimenu aiškiai, kas buvo, tik žinau buvo kažkas saldaus, turbūt tortas. Mums, vaikams, valgyti davė kitame kambary. Buvo ir svaiginamųjų gėrimų. Atsimenu, vienas iš miesto svečių padaugino. Lauke, prie durų, gonkose, buvo skambutis, ant vielos su rankena pritaisytas, tas svečias už tos rankenos vis traukė – skambino ir skambino.
Pasilinksminę, patriukšmavę svečiai temstant išėjo namo, liko tik giminės. Giminėms besišnekučiuojant su jaunaisiais, atėjo dvi merginos, kurios triūsė per vestuves, prie durų, ant slenksčio, atsistojo ir uždainavo: „Močiute mano, širdele mano, vai, noriu noriu saldaus miegelio“. Nežinau, ar joms kas liepė, ar pačios sugalvojo dainuoti. Per vestuves, rodos, nedainavo niekas. Pasibaigus vestuvėms, naktį išvažiavom namo, o Kazys, brolis, su žmona rytojaus dieną išvažiavo su karetka į Naumiestį. Jis ten gyveno tada kaip daktaras, gydė žmones.
Po kiek laiko, gal kitais metais, rudenį (žinau, jau šalta buvo), tėvai sugalvojo važiuoti su arkliais į Naumiestį pažiūrėt pas vaiką, kaip gyvena. Važiavome trise: tėvas, brolis Pijušas ir aš. Vežėme, be kitų lauktuvių, vištą. Už Pilviškių (ta višta surišta buvo) ji ištrūko ir pabėgo. Kai nuvažiavome, marti mane su Pijušu barė, sakė, kad reikėjo vytis – būtų višta pailsusi ir mes būtume ją pagavę.
Rytojaus dieną tėvas su Pijušu išvažiavo namo, o mane paliko pasisvečiuoti. Kiek aš ten buvau, neprisimenu, tik žinau, kad kai pas juos viešėjau, dar buvo gyvas daktaras Kudirka. Atsimenu, eidavo kiekvieną vakarą brolis Kazys pas jį. Parėjęs sakydavo: „Gyvena žmogus be plaučių…“ Turbūt brolis dėl Kudirkos čia ir buvo apsistojęs, nes pacientų turėjo labai mažai, uždarbis mažas būdavo. Atsimenu, mane ir tarnaitę vežėsi į Širvintą. Pasamdė daruškę (vieno arklio traukiamą karietaitę, skirtą trumpam važiavimui mieste). Aš ir daktarienė sėdėjome gale, o tarnaitė prie vežiko.
Man pasiūdino tamsiai žalsvos medžiagos švarkutį ir sijonuką, nupirko skrybėlaitę, kad aš, kaip daktaro sesuo, atrodyčiau poniškai. Daktarienė taip pat miestiškai pasipuošė.
Naumiestis – prie pat Vokietijos rubežiaus (sienos), o prie pat rubežiaus teka siaura upė, kuri vadinasi Širvinta. Važiavome per Širvintos tiltą į kitą valstybę. Daktarienė išėmė leidimus iš miesto vyriausybės – be jų negalima buvo važiuot. Buvo tą dieną jomarkas Širvintoj. Žinau, buvo karuselė, man išpirko bilietuką karusele pasivėžinti. Daktarienė pirkt nieko nepirko, tik taip pažiūrėjome abi jomarko. Grįžtant per sieną, sargybiniai klausė, ar nieko nevežame, atsakėme – nieko. Nepažįstamus, einančius per rubežių iš Vokietijos, iškrečia… Matyt, daktarienė gerą pažintį turėjo su visa sienos vadovybe.
Rengė jie Velykų šventę, užsiprašė į svečius ponų, vadovybę pasienio. Prieš dvi savaites prieš Velykas darė midų, saldų gėrimą, kepė bankuką, aukštą raguotą pyragą, ir šiaip visokių saldžių kepinių. Viską padarė iš anksto, tik paskutinį pyragą kepė penktadienį, prieš Velykas. Šeštadienį, prieš Velykas, rengė Velykų stalą. Didelį keturkampį stalą pastatė kambary, užtiesė balta staltiese, padėjo didelį kiaulės kumpį, apkaišė, rodos, bruknėmis, pyragus visus sudėjo, kiaušinių irgi margino ir dėjo ant stalo. Papuošė visą stalą iš girios parneštais pavasario žalumynais. Bankuką ant vidurio stalo padėjo. Visus pyragus pati daktarienė iškepė, tik bankuką davė kitur kept, nes namie nebuvo tokio pečiaus.
Velykų pirmą dieną daktarienė apsivilko šliūbinę suknelę. Ir vaikų keletas iš miesto pas duris atėjo. Ponia davė po kiaušinį ir po pyrago riekę.
Dažnai daktaras ir daktarienė popiet, į pavakarį, eidavo į Vokietiją (turbūt jie turėjo mėnesinį leidimą). Daktarienė iš Širvintos parnešdavo lietuviškų knygų, maldaknygių, į užantį susidėjusi ir apie save po drabužiais paslėpusi. Ateidavo toksai Antanėlis knygnešys ir išsinešdavo tą visą literatūrą iš jų. Kur jis nešdavo, nežinau. Tas Antanėlis buvo apie 30 ar 40 metų amžiaus. Žmogus jis buvo šlubas, su vienu kūjoku ir viena koja aprišta labai balta marle. Aš nežinau, ar jis iš tikrųjų buvo invalidas, ar jis apsimetęs invalidu, kad niekas nepažintų, kad jis knygnešys. Atrodydavo, kad jis ateina kojos gydyti pas daktarą. Atvažiuodavo daktaras B. Matulaitis, kilęs nuo Liudvinavo, Stebuliškių kaimo, buvęs lietuviškos spaudos platinimo dalyvis (mirė Vilniuje 1956 m., sulaukęs 90 metų).
Atrodo, jie Naumiestyje gyveno tik dėl daktaro V. Kudirkos ir dėl lietuviškos spaudos platinimo. Pragyvenimas nekoks, pacientų būdavo mažai, teko ir kitaip verstis. Jie laikė stalaunyką, ateidavo, žinau, pietų valgyt. Pakui jis ruošė mokinį į gimnaziją, nežinau, į kelintą klasę, rodos, iš kaimo buvo tas mokinys. Atsimenu, mokinio motina atnešė dovanų Velykom 10 kiaušinių.
Man rodos, kad nelabai ilgai buvo jie Naumiestyje. Po daktaro V. Kudirkos mirties (dabar vadinasi Kudirkos Naumiestis) jie persikėlė gyventi į Pilviškius ir gyveno ten kiek ilgiau. Ten pragyvenimas buvo geresnis, pacientų būdavo daug. Pabūdavau atvažiavusi į Pilviškius. Pas juos kambarys buvo netoli bažnyčios šventoriaus, netoli Šešupės. Atsimenu, eidavome maudytis, skalbti abi su daktariene. Man pasiūdino suknelę kaimiška mada, ne miestiškai, medžiaga buvo gera, užsieninė, skrybėlės jau nedėvėjau. Pilviškiuose ir pati daktarienė jau nedėvėjo skrybėlės.
Iš Pilviškių persikėlė į Marijampolę, nusipirko nuosavą namą prie šventoriaus, Bažnyčios gatvėje. Nežinau, dėl ko jie laikė tarnaitę Naumiestyje, turbūt, kad atrodytų didesniais ponais, gal dėl to, kad nesuprastų, kad kažką slaptai daro. Kas bus per ponia, jeigu ji viską dirbs: ir grindis plaus, ir skalbs, tai nebus ponia, sakys, kokie pašlemėkai atsikėlė gyvent. Naumiesty jie buvo užėmę visą namą, abudu galus. Keli kambariai buvo, neprisimenu, tik žinau, kad visų kambarių langai buvo fėrankom užtaisyti, kad išorėj gražiai atrodytų. Nei Pilviškiuose, nei Marijampolėje niekados jie tarnaitės nelaikė, ji pati viską dirbdavo: ir grindis plaudavo, ir skalbdavo, ir valgyt virdavo. Net ir tuomet, kai vaikai buvo maži, tarnaitės nebuvo, tik davatką tokią pasamdydavo, kuri atnešdavo vandens, iš miesto parnešdavo mėsos, duonos… Aš tik retkarčiais nuvažiuodavau trumpam paviešėti.
(Bus daugiau)
Parengė Laima GRIGAITYTĖ
Onos Bacevičienės artimųjų archyvo nuotraukoje – Vincas Grinius, Ona Griniūtė Bacevičienė ir Kazys Grinius. Alksniškės 1943 m. vasara.
