Kaip Vilniuje išoperuotas tulžies akmenukas nuriedėjo į Marijampolės mediko etikos daržą

Šioje istorijoje – jokių tragedijų, atvirkščiai: galima džiaugtis laiminga pabaiga. Pacientas, kentęs skausmus, sėkmingai išoperuotas, sutvirtėjęs vėl gali džiaugtis gyvenimu. Rodos, ko dar bereikia? Bet… Laimingas ir linksmas pacientas visai nelinksmai prisimena savo kelią į „laimingą pabaigą“, o jei tiksliau, tebejaučia nuoskaudą dėl Marijampolės ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjo elgesio. Žmogui užkliuvo ne mediko profesionalumas, o bendravimo pobūdis, vertęs pasijusti dar blogiau tuomet, kai skausmai ir nežinia dėl savo sveikatos (net gyvybės!), rodės, atima net gebėjimą mąstyti…    

Marijampolės savivaldybės gyventojas Vidas Lietuvninkas vasario 24-osios ryte, šeštadienį, pajuto dešinio šono skausmus. Žmogus sumojo: matyt, akmenukas, apie kurio egzistavimą tulžies pūslėje jam pranešė prieš 6 metus skrandžio apjuosimo (skrandžio žiedo) operaciją atlikę medikai (tuomet dar akmuo, buvęs 27 mm ilgio, nekėlė pavojaus). Skausmams nesiliovus, tos pačios dienos pavakare žmogus nuvyko į Marijampolės ligoninės Priėmimo skyrių. Ten medikai atliko tyrimus, kurie rodė lengvą uždegimą, pastatė lašinę, o nurimus skausmams paleido į namus. Skausmai namuose atsinaujino. Vyras iki pirmadienio pasikankino, o tada kreipėsi į savo šeimos gydytoją, kuri išrašė antibiotikų, tačiau perspėjo, jog jei skausmai paaštrėtų, nedelsiant į ligoninę. Ilgai laukti neteko: tą patį vakarą skausmai paūmėjo, ėmė krėsti drebulys, tad V. Lietuvninkas vėlai vakare vėl vyko į ligoninės Priėmimo skyrių. Vėl tyrimai (tarp jų – ir kardiograma), tačiau dabar jau rodo didelį uždegimą. 12 nakties žmogus guldomas į ligoninę. Iš pradžių į Vidaus ligų skyrių (ten tyrimai), o 2 valandą nakties perkeliamas į Chirurgijos skyrių. „Ten mane apžiūrėjęs gydytojas Skaisgirys pasakė, jog būtina operacija – tulžies pūslę šalinti reikės, – pasakoja V. Lietuvninkas. – Aš medikui prasitariau, jog man ant skrandžio dėtas žiedas.“

Ryte, gydytojų vizitacijos metu, pacientą, be naktį matyto gydytojo, apžiūrėjo ir skyriaus vedėjas Marius Purtokas. Štai tuomet ir buvo pasėta nuoskaudos sėkla. „Gydytojas Purtokas pareiškė, jog jokia operacija man Marijampolėje nebus daroma, kad aš pats turiu susirasti mediką, kuris mane operuotų, – pasakoja V. Lietuvninkas. – Skyriaus vedėjas paklausė manęs, kas dėjo žiedą. „Brimas? – nespėjus man atsakyti pasakė. – Tuomet važiuokit į Vilnių, ten tegu operuoja.“ Pasakiau, kad turiu profesoriaus G. Brimo telefono numerį, siūliau jį, tačiau gydytojas pats atsisakė skambinti, konsultuotis su profesoriumi, ragino mane greičiau skambinti pačiam, tartis. Taigi skyriaus vedėjas, arogantiškai žvelgęs į mane, net nesiteikė rūpintis mano operacijos atlikimu. Tik gydytojas Skaisgirys rūpinosi, ar susiskambinau su profesoriumi, tikino, jog jei pats nesusirasiu mediko, kuris mane operuos, veš į Kauną. Profesorius G. Brimas į skambutį neatsiliepė, parašė žinutę, jog jis užsienyje, teiravosi, kas nutiko. Viską jam surašiau, po kurio laiko jis pats paskambino ir pasakė, kad pasiimčiau iš Marijampolės ligoninės siuntimą ir važiuočiau į Viniaus universitetinę ligoninę.“ Gydytojas Skaisgirys išeinančiam pacientui palinkėjo sėkmės, lyg atsiprašydamas pasakė, jog Marijamolės ligoninėje dar ne toks lygis, kad galėtų operaciją atlikti, ne viską jie čia sugeba. O štai skyriaus vedėjo arogantiškumas ir liko kaip didelė nuoskauda.

Tą pačią dieną žmogus nuvyko į minėtą ligoninę Vilniuje, o kitą dieną jau buvo išoperuotas. Vilniškiai medikai, pasak V. Lietuvninko, stebėjosi, kad šią operaciją atsisakė atlikti Marijampolės medikai, netgi juoką sukėlė baimė operuoti: operacija eilinė, o žmogus – Vilniuje! „Kuo dėtas žiedas, jei operuojama tulžis?“ – stebėjosi jie. Operacija buvo labai sėkminga, ir po kelių dienų pacientas gydymą tęsė namuose.

Žurnalistei paskambinus M. Purtokui ir paprašius susitikti dėl situacijos komentaro, skyriaus vedėjas sakėsi neprisimenąs tokio paciento (nors ir buvo nurodyta vardas bei pavardė, išdėstyta situacija), matyt, todėl, kad ne jis jį gydęs. Bet susitikimas vis tik įvyko tarpininkaujant ligoninės spaudos atstovei. Šįkart gydytojas prisiminė viską – dar kartą paminėti nuoskaudą patyrusio žmogaus vardo ir pavardės net nereikėjo.

 „Per savo, kaip gydytojo chirurgo, 30 metų darbo praktiką galiu tvirtai teigti, jog nėra paprastų, eilinių operacijų: kiekviena operacija žmogui neeilinė – net nuo apendicito operacijos žmonės miršta, – kalbėjo Marijampolės Chirurgijos skyriaus vedėjas M. Purtokas. – Mums, medikams, operacijos niekada nebūna paprastos, o įprastos. Kodėl atsisakėme operuoti minėtą pacientą? Neturime tokių operacijų atlikimo patirties, mat po operacijos viskas turi veikti – ir skrandžio žiedas turi atlikti savo funkcijas nepriekaištingai. Negalime bandyti: gausis – nesigaus, kai susiduriame su neįprasta operacija, kuriai atlikti neturime patirties. Būna, kad atliekame ekstra operacijas netgi tokias, kurioms neturime patirties, bet tik tada – čia, dabar, iš karto, kai nė sekundės negalima delsti, kitaip žmogus mirs. Mūsų poelgis minėtoje situacijoje gražus: chirurgai pripažįsta, kad neturi patirties, kad nenori mokytis ant to paciento. Mes pasiūlome jam važiuoti į Kauną, jis prasitaria, jog turi Brimo telefono numerį. Kas gali būti geriau! Po pašnekėsio žmogus sako, jog susitarė, paprašo sutvarkyti popierius.

Kaip minėjau, siūlėme žmogui važiuoti į Kauną – atsisakė. Gal piktas buvo, kad pačiam į Vilnių reikėjo važiuoti, kad mes nenuvežėme? Turime ryšius su Kaunu, į ten vežame, į Vilnių – ne.“

 „Puikiausiai suprantu, jog operacija Vilniuje šioje situacijoje – pats geriausias pasirinkimas, – sako V. Lietuvninkas, – tačiau negeras jausmas dėl Marijampolės ligoninės chirurgo M. Purtoko elgesio neišblėsęs. Juk galėjo tiesiog paprastai, žmogiškai viską paaiškinti, o ne kalbėti su manimi iš aukšto, su neslepiama arogancija.“

* * *

Amžina tema: gydytojo ir paciento bendravimas, o tiksliau, kaip rodo ši situacija, – nesusikalbėjimas. Bet būtent tai dažnai ir lemia, jog į medikų etikos daržą mėtomi akmenys…

Nuotraukoje – išoperuotas akmuo.