Rita Gvazdaitienė: „Scenoje „išsitaškau“

Ritos GVAZDAITIENĖS (g. 1969 m.), Marijampolės dramos teatro administratorės ir aktorės, gyvenimas dažnai lekia kone greičiau už mintis – tik spėk suktis su juo! O paskui didžiulį tempą pakeičia… visiškas štilis. Moteris su tuo susitaikiusi – toks tas gyvenimas: tai pašėlusiame lėkime, tai – rutinos vangulyje. Ir taip – jau daugiau nei 20 metų, kai buvusi prieniškė, metusi tiksliuosius mokslus, leidosi „įkalbama“ teatro magijos, tuomet, be kita ko, atvedusios ją ir į Marijampolę…

Scenos trauka pasireiškė nuo pat vaikystės

Rita Gvazdaitienė – tikra prieniškė, vienturtė lietuvės ir ukrainiečio karininko, čia atlikusio karinę tarnybą ir pasilikusio gyventi (žmogų sužavėjo, beje, ne tik vaizdingas Prienų kraštas, bet ir lietuvaitė, su kuria sukūrė šeimą), dukra. Ritos vaikystės prisiminimuose – viešnagės tėčio gimtosiose vietose Ukrainoje. Miesto tipo gyvenvietė, kaip buvo tada vadinama (26 tūkst. gyventojų), ukrainiečių vaišingumas (prisimena didžiulius vaišėmis nukrautus stalus sode) ir dovanos jiems, svečiams, bei senelių namuose lovos su piramidėmis mažėjančia tvarka į viršų suguldytų nėriniais puoštų pagalvėlių. Iš vaikystės prisiminimų likęs ir… sesės ilgesys. Ne bet kokios, o dvynės! „Ech, turėčiau sesę dvynę, tokią kaip aš, – su kartėliu mąstydavo tuomet mergaitė, – kiek mes visko nuveiktume…“ Tačiau likimas ne tik dvynės, bet jokios sesės anei brolio nedavė… O vėliau – ir tėtį atėmė: jai buvo 18 metų, kai tėvai išsiskyrė, tėtis išvyko į Ukrainą, ryšiai su juo nutrūko…

Rita mokėsi tuometėje Prienų 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab.– „Žiburio“ gimnazija), toje pačioje, kurią baigė ir mūsų tautos šviesulys Justinas Marcinkevičius, o lietuvių kalbos mokytoja buvo Nijolė Šervenikaitė, viena iš labiausiai pripažintų lituanisčių šalyje. Mokyklos gyvenimą Rita prisimena kaip nepaprastai aktyvų: ji būdavusi ir renginių vedėja, o savo aktorinius gebėjimus lavindavo mokykliniuose vaidinimuose (pirmasis vaidmuo – pradinėse klasėse statyta „Sniego karalienė“, kur Rita vaidino Gerdą). Bet anksti pasireiškusi scenos trauka, baigus vidurinę mokyklą, kuriam laikui buvo nustumta į šoną: Rita pasirinko taikomosios matematikos studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute. Tačiau vos metų prireikė, kad suprastų, jog juda ne savo rogėse: pirmakursei studentei pasirinktoji specialybė visiškai neatitiko jos dvasinių poreikių, kuriuos ji tenkino lankydama teatrą. Taigi vos metus prasimokiusi tiksliųjų mokslų studijas lengva ranka metė – ne jai tai, o likimas viską sudėliojo taip, kad ji paliktų ne tik Prienus, bet ir Kauną bei atrastų Marijampolę.

Savo sukurtų vaidmenų dar neskaičiuoja

„1988 m. Marijampolėje iš naujo kūrėsi teatras, – pasakoja R. Gvazdaitienė, – kaip tik tuo metu įstojau į tuometę Marijampolės pedagoginės mokyklos saviveiklinio teatro režisūros specialybę, kur aktorinio meno ir režisūros dėstytojas pasiūlė prie stipendijos prisidėti – užsidirbti vakarais valant teatro pastato patalpas.“ Tokia buvo pirmoji pažintis su Marijampolės dramos teatru. Po mokslų baigimo Rita paskyrimą dirbti gavo tame pačiame teatre – kaip garso operatorė (šiose pareigose tik mėnesį pabuvuo), o paskui (ir iki šiol) tapo teatro administratore. Poreikis mokytis, tobulėti vėliau atvedė į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur mokėsi menotyros (šiuo metu belikę tik diplominį darbą apsiginti).

Dirbdama Marijampolės dramos teatre, Rita nejučia įsiliejo ir į scenos gyvenimą – jau kaip aktorė, vis tobulėjanti, tačiau savo vaidmenų dar neskaičiuojanti – matyt, tam neatėjo laikas. Visą gyvenimą vaidinusi, Marijampolės dramos teatre ji sukūrė išties įspūdingą puokštę vaidmenų: medicinos seselė spektaklyje „Keistuolė misis Sevidž“, „Baisūs tėvai“ – Ivona, „Lopšinė vienuolyne“ – vienuolė, „Paskutinis valsas“ – marti, „Haroldas ir Modė“ – motina, „Keturiese vidurnaktį“ – Olga, „Nusirengti nebūtina“ – Laura, „Į sveikatą“ – Vivjana Buasjer.

Tai, ko nemato žiūrovas

Kaip teigia Rita, kiekvienas jos sukurtas vaidmuo jai patinka, o svajonių vaidmens apskritai neturi. Vaidmens kūrimas šiai Marijampolės dramos teatro aktorei – darbas širdimi. „Pirmiausia turi kuriamą personažą suprasti, pajusti, įsigyventi į jo gyvenimą, stebėti, kaip per jo veiklą atsiskleidžia charakteris“, – sako Rita. Tad kurdama naują vaidmenį ji mėgsta stebėti žmones, ypač atrasti jų amžiaus grupes charakterizuojančias detales, kurias aktorė panaudoja įsikūnydama į savo personažą.

Rita neslepia: jaudulys – nuolatinė būsena, lydinti prieš kiekvieną spektaklį. Tuomet reikia ir kvėpavimo pratimų, ir saviįtaigos. Bet tik iki pirmojo išėjimo į sceną, iki pirmojo joje pasakyto žodžio. O paskui ji būna jau ne Rita, o personažas, gyvenantis visiškai kitą – spektaklio metu vykstantį gyvenimą. Štai todėl vaidindama aktorė visiškai pamiršta savo, kaip asmenybės, egzistenciją, netgi jei ją primena grynai fizinis jos, kaip Ritos Gvazdaitienės, lygmuo…

„Kartą, prieš eilinį spektaklio „Keturiese vidurnaktį“ pasirodymą, atsikeliu ryte – ogi sprandas surakintas: netgi pasijudinti negaliu, – pasakoja aktorė. – Ką daryti? Prisiperku vaistų, išsiaiškinu jų veikimo subtilybes – ir į teatrą.“ Suleido jai vaistus taip, kad spektaklio metu galėtų netrukdoma judėti. Judėjo lyg nieko nebuvę, tačiau po spektaklio, rytojaus dieną, net iš lovos nekilo…

Į spektaklio „Baisūs tėvai“ vieną iš pasirodymų Rita atėjo karščiuodama: turėjo per 38 laipsnių temperatūros. „Laimei, kad veiksmas vyko lovoje…“ – pasakoja prisimindama sunkią būseną, kai reikėjo save taip „suspausti“, kad ir vaidmuo būtų natūralus, ir žiūrovas nieko nepastebėtų, nors pačios aktorės būsena buvo tragiška.

 Kitas Ritos patirtas iššūkis – spektaklio „Į sveikatą“ premjera. Kaip ir pridera „barakudai“, turėjo po sceną staipytis įspūdingo dydžio aukštakulniais (realiai Rita apskritai aukštakulnių vengia). Per antrą veiksmą pakrypo koja: ne tik veriantis skausmas, bet ir judėjimas suvaržytas. Vis dėlto perlipo per save ir trečią veiksmą skraidė lyg niekur nieko, tiesa, žudikiškus aukštakulnius pakeitusi į kuklesnius, tačiau labiau kojas saugančius batelius.

…Liapsusai – jų irgi būna. Kartą vaidinant spektaklyje „Haroldas ir Modė“ pagal scenarijų Ritai, vaidinančiai motiną, reikėjo kreiptis į sūnų. Lyg tyčia užkrito jo vardas. Neramias mintis, spėliones, koks sūnaus vardas, ir situaciją išgelbėjo spontaniškai ir labai natūraliai išsprūdęs kreipinys „brangusis“… Juk spektaklis – tai komanda: negali apvilti, tad sukis kaip nori, tačiau situaciją privalai valdyti. Kai kūrė Lauros vaidmenį spektaklyje „Nusirengti nebūtina“, Rita labai įsigyveno į personažą (toji mergelė vaikščiodavosi klišai į vidų statydama pėdas). Rita ne kartą pagaudavo save, kad eidama miestu ne tik tekstą kartoja, bet ir kojas deda taip, kaip jos kuriama Laura…

Gyvenimas – kaip iš aukščiau parašytas scenarijus

Rita Gvaizdaitienė, kaip minėta, 25 metus gyvena Marijampolėje. Viskas čia sava, miela, brangu – ypač teatras. Tai ne tik darbas, tai ir gyvenimas: kitur savęs neįsivaizduoja. Tiesa, būna ir rutina: „Pavargau nuo pastato“, – tuomet nebyliai sau kalba ji, trokšdama pokyčių, tačiau namų – teatro – trauka nugali.

Ar Marijampolė – provincija? Tik tiek, įsitikinusi Rita, kiek pats esi provincialus. Jeigu norėsi savo kiaute būti, iš jo tavęs nė didžiausi didmiesčiai neištrauks.

Ryšys su Marijampole Ritai ir kraujo ryšiu grįstas: čia ji ištekėjo, čia gimė ir užaugo jos vaikai. Deja, po 14 metų trukusios santuokos 9 metus Rita gyvena išsiskyrusi, tik su savo vaikais. Sūnus Matas (g. 1992 m.) – Vilniaus universiteto fizikos fakulteto studentas, pasinėręs į energetikos fizikos mokslus, dukra Goda (g. 1994 m.) – taip pat studentė. Taigi su Rita likęs teatras – jos antrieji namai. „Kai esu scenoje, išsilieju, „išsitaškau“, nėra kada apie save galvoti“, – sako aktorė, atkreipdama dėmesį į šiuolaikinę visuomenę, joje įsigalėjusį susvetimėjimą, vengimą rodyti savo jausmus, emocijas, tam tikrą šaltumą, vedantį į surobotėjusį bendravimą. Todėl, pasak Ritos, geriausia gyventi šia diena, mat nežinai, kas bus rytoj, netgi po akimirkos viskas gyvenime gali aukštyn kojom apvirsti. „Gyvenimas iš mūsų juokiasi, tad ir mes iš jo pasijuokime“, – gal kiek teatrališkai, tačiau labai teisingai nuskamba Ritos pastebėjimas apie tą didžiulę paslaptį, kurią bandome įminti nuo gimimo iki pat mirties. „Štai kodėl, jei būtų įmanoma sugrąžinti laiką atgal, viskas būtų taip pat, – įsitikinusi Rita. – Mus kažkas valdo, tad jei galėtume sugrįžti į praeitį, tas pačias klaidas kartotume. O jei su dabartiniu mąstymu, protu grįžtume atgal, dar didesnių klaidų ir dar daugiau jų pridarytume. Tad ar verta ko nors gyvenime gailėtis, juolab – klaidų?“ Negaila Ritai ir šuoliais bėgančio laiko. „Tik išorė parodo, kad laikas praėjo, – sako ji, – o viduje visi liekame tie patys…“

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės, Ramintos Grigaitytės ir asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.