Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktoriaus pavaduotojai matematikos mokytojai Aldonai JANULEVIČIENEI, kaip, ko gero, ir visiems pedagogams, metai prasideda rudenį, o baigiasi vasarą. Mokykloje, kaip ir gyvenime, viskas ratu: pradžią keičia pabaiga, pabaigą – vėl pradžia… Tad ir kalbamės su A. Janulevičiene apie mokyklą plačiąja prasme, mat visas gyvenimas – mokykla… Juk gyvenime, kaip ir skambučių varstomoje mokykloje, ne kiekvienas sugeba pasiimti tai, kas jam paduodama: vienas neryžtingai trypčioja vietoje, kitas nori gyventi pilnakraujį gyvenimą čia ir dabar, nepaisydamas vis aplankančių kliūčių, nesėkmių…
– Jūs esate dzūkė, o dabar jau daug metų gyvenate Suvalkijoje. Kas paviliojo jus į mūsų kraštą?
– Aš esu dzūkė, kilusi iš paties gražiausio krašto, tiesiog nuo Varėnos ir Alytaus rajonų ribos. Mokyklą baigiau Dauguose. Savo būsimą vyrą sutikau vieno draugo vestuvėse. Susipažinome gegužę, o jau rugsėjį buvo vestuvės. Žinau, kad tai atrodo labai skubota, net nepažinome gerai vienas kito, bet, pasirodo, kad ne visada galioja taisyklė, jog reikia ilgai draugauti, pažinti vienas kitą… Taigi į Suvalkiją meilė atviliojo.
– Ar buvo lengva. Tai juk du beveik nepažįstami žmonės? Ir vienam, ir kitam reikia ir prisitaikyti, ir perprasti, reikia daug didelės išminties ir iš vienos, ir iš kitos pusės.
– Dzūkei Suvalkijoje tikrai nelengva buvo, mano charakteris ne toks, esu atvira, nuoširdi, bendraujanti, o suvalkiečiai labai santūrūs. Mano vyras irgi daug nekalbantis, santūrus, tačiau labai giliai jaučiantis, man lengva su juo. Juk iš pradžių nieko čia nepažinojau, atėjau kaip į svetimą kraštą, teko priprasti prie visko – santūraus bendravimo, įsigyti draugų, net ir šeimoje abiem teko šlifuoti aštrius kampus. Bet, kaip matote, pavyko. Prigijau ir dabar niekur nenorėčiau iš čia išeiti. Tai jau mano kraštas, mano vaikų žemė, po trisdešimt šešerių metų šioje žemėje jaučiuosi tikra marijampolietė. Dabar, kai ir mamytę pas save pasiėmiau, jau rečiau į Dzūkiją nuvažiuoju.
– Grįžtam prie jūsų darbo. Kodėl matematika? Ar jau vaikystėje pasirinkote būti matematikos mokytoja?
– Taip, man sekėsi tikslieji mokslai, mėgau juos, tačiau dar labai mėgau ir istoriją. Teko rinktis tarp dviejų mėgstamų dalykų. Deja, istoriją studijuoti sustabdė užsienio kalba, mokiausi prancūzų, kuri ne itin man sekėsi. Tuo metu net į galvą nešovė mintis, kad būsiu mokytoja. Tačiau įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir niekada to nesigailėjau.. Jau per trisdešimt metų dirbu toje pačioje Rygiškių Jono gimnazijoje ir nenorėčiau nei kitos mokyklos, nei kitos specialybės. Nematau geresnės mokyklos.
– Ar lengva būti matematikos mokytoja? Tai toks išskirtinis dalykas, kuris nėra daugumos mėgstamas? Kaip sugebate į jų galveles „įkalti“ visas tas taisykles ir suvaldyti neklaužadas?
– Esu griežta mokytoja, nes labai svarbu pamokoje nepaleisti vadžių iš savo rankų. Žinoma, ne visi vaikai priima matematiką su noru, tačiau jie sako, kad priima mano aiškinimą. Stengiuosi „išversti“ matematiką į lietuvių kalbą. Mokiniai turi girdėti mane. Neturiu konfliktų su vaikais ir niekada nelaikau pykčio, nesistengiu priminti pastoviai to, kas buvo. Klasę išlaikyti savo rankose – tai irgi Dievo dovana, kai kam ir visą gyvenimą nepavyksta to išmokti.
– Gerai, kad esate optimistė…
– Vis dėlto didele optimiste savęs nelaikau, esu labai emocionali. Jei yra gerai, visi mato, bet jei blogai, tai irgi matyti.
– Jūsų mokykloje šiemet užderėjo „šimtukų“, net 41, juos gavo 28 abiturientai. Aplenkėte kitas mūsų regiono mokyklas. Ar tai reiškia, kad moksleiviai tapo labiau motyvuoti?
– Čia ir moksleivių, ir mokytojų bendras darbas. Daugiausia, 19, šimtukų iš anglų kalbos, lietuvių kalbos – 10, matematikos – 7. Po keletą šimtukų ir iš kitų dalykų.
– Kaip žiūrite į nuolatines reformas? Manote, kad jos reikalingos?
– Reformų reikia, tik jos turi turėti ne tik pradžią, bet ir pabaigą. O kol kas turime tik pradžią, o pabaigos nematyti. Kartais tai panašu į eksperimentus. Mūsų 2013-14 m.m. moksleivių laidos, užaugintos nuo 5 klasės, o nuo 2015 m. jau bus pirmoji abiturientų pertvarkos laida, kuri atėjo į 1 gimnazijos klasę. Priimame moksleivius iš visų mokyklų (šiais metais atėjo daugiau nei 200 moksleivių), bet klases formuojame šiek tiek diferencijuodami pagal pažangumą. Mano manymu, dar daug ką reikėtų tobulinti, gerai būtų, kad po aštuonių klasių būtų tikrinamos moksleivių žinios pagrindinėse mokyklose.
– Ką manote apie šiandienos jaunimą? Ar jis labai skiriasi nuo sovietinių laikų jaunimo?
– Be abejo, jaunimas dabar visiškai kitoks: daug laisvesnis bendravime su mokytojais, žinoma, tas laisvumas ne visuomet teigiamas: būna, jog ir piktesnis, ir negailestingesnis kartu. Būtų gerai, kad jaunimas būtų labiau motyvuotas ir stengtųsi paimti viską, ką mokytojai jiems duoda. Jaunimas tapo labai savarankiškas, šiuolaikinis, bet kartais tas šiuolaikiškumas peržengia ribas.
– Visoje Lietuvoje kaip epidemija paplitęs smurtas mokyklose, daug kur nesvetimi ir narkotikai. Ar Rygiškių Jono gimnazija irgi turi šią bėdą?
– Dėl smurto stengiamės pamatyti viską patys. Kalbamės su moksleiviai, aiškinamės, kovojame su šiuo reiškiniu. Bet ir tėvai turėtų daugiau domėtis savo vaikų reikalais, bendrauti ir su mokytojais, ir su savo vaikais. Dėl narkotikų irgi, atrodo, ramu. Stebime savo mokinius, mokykloje daug stebėjimo kamerų.
– Ar, be mokyklos, dar lieka laiko kam nors kitam, kitokiai veiklai ar tiesiog laisvalaikiui?
– Esu ZONTA klubo narė nuo beveik jo įkūrimo pradžios. Jau antrą kartą esu jo prezidentė. Šiuo metu aš taip pat ir Lietuvos ZONTA klubo vicedirektorė, direktore būti teko atsisakyti dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių. 2012 m. su ZONTA teko dalyvauti tarptautinėje konvencijoje Italijoje, Torino mieste, kur man teko garbė nešti Lietuvos vėliavą, skambant mūsų valstybės himnui. Iki šiol jaučiu tą dvasinį pakylėjimą, pasididžiavimą savo tautybe bei su niekuo nepalyginamą patriotiškumo jausmą.
O laisvo laiko lieka labai mažai, daug savęs mokyklai atiduodu. Galiu iš karto pasakyti, kad nemėgstu nei megzti, nei siūti. Bet labai mėgstu skaityti, ypač detektyvus ir psichologinę literatūrą, kuri praverčia bendraujant tiek darbe, tiek šeimoje ar su draugais. Mėgstu teatrą, koncertus, esu daug keliavusi, kad tik tiek laiko būtų, kiek tų pomėgių atsiranda. Daug šalių apvažinėjau su ZONTA klubu, su mokykla ir su šeima. O dabar jau nemažai laiko skiriu savo trims anūkams, taigi priklausau ir „močiučių klubui“.
– Ko neatleistumėte kitam žmogui?
– Labiausia nemėgstu veidmainiškumo. Gal sunkiau atleisčiau neištikimybę, tačiau ir čia reikėtų gerai įsigilinti į situaciją. Kartais klysti pasmerkdamas žmogų, juk ne visada ir pats teisus esi. Visada bandau pateisinti, juk kiekvienas poelgis turi savo priežastį. Tą patį taikau ir savo mokiniams. Turėčiau būti labai ir ne vieną kartą įskaudinta, kad nustočiau bendravusi su žmogumi.
– Koks jūsų asmenybės bruožas jums pačiai nepatinka? Ir kur jūsų stiprybė?
– Nepatinka, kad per trumpai galvoju prieš ką nors sakydama, o kartais ir darydama. Kartais pakiša koją tas mano impulsyvumas. Ir dažnai per atvira esu, o tai ne visada į naudą. Bet, manau, kad esu stipri dvasiškai, visada mane palaiko šeima, vyras. Be to, mūsų mokytojų kolektyvas labai geras, palaikome vieni kitus, ypač mes, moterys-matematikės. Čia didelis direktoriaus, kuris neabejingas mūsų bėdoms ir džiaugsmams, visada kiekvienam ras gerą žodį, nuopelnas.
– Jei nebūtumėte tuo, kuo esate, būtumėte…
– Teisininke. Manau, kad mano charakterio savybės būtent tam ir tiktų. Aš ir darbe kartais išnarplioju tokias ne visai lengvas problemas. Būčiau nebloga kriminalistė.
– O politike…
– Politika labai domiuose, seku visą situaciją Lietuvoje, bet pati politike nenorėčiau būti.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės jums!
Zita DZIDOLIKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Nr. 34 (38), 2013 m. rugpjūčio 24–30 d.
Aldona Janulevičienė.
Aldona Janulevičienė.
2012 m. su ZONTA dalyvaujant tarptautinėje konferencijoje Italijoje, Torino mieste, kur A. Janulevičienei teko garbė nešti Lietuvos vėliavą, skambant mūsų valstybės himnui.
A. Janulevičienė Paskutinio skambučio šventėje.
