Gyvenime pasitaiko devynios galybės visokiausių atsitikimų. Noriu papasakoti patį naujausią, madingą, su europietišku prieskoniu. Jo pradžia buvo du tūkstantųjų vasarą, tuomet, kai įsigijau savo dabar baigiamą nugyventi „audinę“, kurią tada nusikėlėme nuo Vinco K. sūnaus Aido dviaukščio tralo. Susėdę prie magaryčių įsišnekome. Dabar, išgirdęs paskutinę naujieną, žodis žodin prisiminiau buvusį mudviejų pokalbį:
– Va, matai, – gyrėsi tąsyk ne per tolimiausiu kaimynu buvęs Vincas, – juk žinai, kaip ant mano vaiko daugelis šunis korė: toks ir anoks, – dėstė jis. – Mokykloje irgi nepagyrė. Esą prie milo, neklaužda. Į profesinę išgrūdo – ir tos nebaigė. Kad padykęs buvo – nesiginu. Ir aš jaunas velnių prikrėsdavau, kol atėjau į protą. Kas iš tų mokslų, kiek dabar ant tėvų sprando be darbo sėdi, arba, metę diplomus, į ispanijas mauna pomidorų skinti ar restoranuose lėkštes mazgoja… Šlamštas jų tas popierius: ana, šito visų išgirtojo Zeniaus tėvai keli metai vienut vieni jo palikti. Ans nežinia kokiame pasvietyje bastosi, nerasdamas vietos. Mano Aidas taip pat ketino pasiduoti į Airiją – sudraudžiau. Rado čia darbą, išsilaikė teises ir, ačiūdie, jau antras metas varo mašinas. Pramoko kalbų, visą Europą skersai išilgai išmaišė. Paklausk, kur tik jis nebuvęs: visokiose belgijose, olandijose, net Anglijon buvo nusibaladojęs, Vokietija dešimtis kartų pervažiuota, jau apie Lenkiją aš nė nekalbu. Kas savaitė ar kas antra parvaro į namus su fūra pas žmoną, vaikus, mus aplanko – ir vėl į reidą. Iki trijų keturių tūkstančių užkala. Na, sakyk, ko daugiau reikia?.. Dar vis ketina į Paryžių užsukti. Marti kaulija gimtadieniui iš ten kažkokių ypatingų prancūziškų lauktuvių.
Laikas kaip vanduo Šešupėje – teka nestodamas: jau trylikti įpusėjo. Anądien visai netikėtai prie „Maximos“ akis į akį susidūriau su Vincu. Man kilo mintis pasiteirauti jo, gal Aidas vėl parvaręs mašinų: savo senutę žadu keisti į naujesnę, mat ji apžiūros jau neatlaikys – nauji reikalavimai. Jau gerokai seniai nematytas kaimynas, užklaustas apie mašinas, tik ranka numojo ir burbtelėjęs: „Skubu į autobusą“ spėriai nudrožė per aikštę net neatsisukdamas. Mane labai nustebino toks kadais gero pažįstamo šaltumas. „Kokia katė perbėgo kelią tarp mūsų?“ – kirbėjo neatsakytas klausimas. Ir tik namuose, užklausęs apie Vincą savosios žmonos, visada viską žinančios, išgirdau pribloškiančią naujieną: Aidą žmona išvijo iš namų…
– Tai jau nė mašinų neveža? – išsprūdo man.
– O, jau geras pusmetis. Valkiojasi dabar pas ūkininkus padieniu, kaip šuo pašautas…
– Dėl ko jau taip persiuto anoji? Rodos, jų meilė net pavyzdžiu laikyta. Juk net dovanų jai vežė iš… ar ne tik iš Paryžiaus?
– Aha, iš ten… Nuostabi dovanėlė! – ironiškai pakraipė galvą maniškė.
– Tai ko rūstauti? – pertariau. – Ak, jau tos moterys!..
– Vis moterys. O vyrai tai jau angelai… Ar žinai, kokia šitoji jo dovana? Ji vadinasi… AIDS. Apkrėtė ją, o pats neteko darbo, žmonos, šeimos, net tėvas atsisakė priimti į namus…
Likau be žodžių. Ką čia bepridursi… Nebent moralą: „Mielos moterys, neprašykit savųjų vyrų tralistų dovanų, ypač tų, kurie bent savaitėlę perka „dovanas“ Paryžiuje.
Jonas STEBULIS
Nr. 27 (31), 2013 m. liepos 6–12 d.
