Stipriausiais Lietuvos moksleivis Martynas BRUSOKAS, kaip ir jo tėtis Saulius Brusokas, žengia galiūnų sporto keliu. Nuo pat mažens sportuojantis Martynas visada turėjo patarėją, trenerį, savo gyvenimo ir sporto ramstį – tėtį, kuris negailėjo sūnui nei kritikos, nei paskatinimo žodžių, nei sunkių treniruočių valandų. Kasdienis darbas sporto salėje, užsispyrimas, stipri valia ir geriausias pavyzdys Martynui – tėtis atvedė vaikiną prie jo svajonės išsipildymo: stipriausių moksleivių čempionato, vykusio 2013 m. birželio 7 d., nugalėtojo titulo. Kai svajonė pagaliau buvo įgyvendinta, Martynas nesustojo ir nepasiliko didžiuotis savo pelnytu titulu. Vaikinas dar turi daugybę kitų norų ir tikslų, kurie skatina jį judėti į priekį. Visgi labiausiai „ačiū“ jis gali tarti savo tėčiui Sauliui Brusokui – žmogui, kurio pėdomis seka Martynas.
– Kaip pasinėrei į galiūnų sportą?
– Kai buvau vos 4 metų, namuose vyko remontas, ir jau tada pradėjau nešioti gana sunkius daiktus. Išbandžiau save ir kitose sporto šakose: 4 metus lankiau baseiną, išmėginau rutulio stūmimą, sunkiąją atletiką. Dar ir dabar retkarčiais žaidžiu futbolą, krepšinį, apsilankau bokso salėje. Tačiau galiūnų sportas jau 3 metus – pirmoje vietoje. Labai didelį palaikymą gavau iš šeimos. Tėtis dažnai klausdavo, ar noriu į treniruotes, varžybas. Jo paskatinimas, treniruotės, meilė sportui atvedė mane į galiūnų sportą.
– Ar galima teigti, kad tėtis tau yra pavyzdys?
– Žinoma. Kasdien jį matau po varžybų ar treniruočių pavargusį, bet vis tiek laimingą. Tai mane skatina žengti jo pėdomis. Stebiu visą jo karjeros kelią. Dažnai važiuoju kartu su juo į varžybas. Tai žmogus, kuriuo aš galiu pasitikėti. Jis man yra ne tik tėtis, bet ir mano treneris, kuris iš manęs labai daug reikalavo. Kartais atsirasdavo noras viską mesti ir baigti. Tėtis niekada neleido man pasiduoti, todėl perlipdavau per save ir toliau ėjau savo tikslo link. Dėl to esu be galo dėkingas savo tėčiui.
– Kiek laiko skiri sportui?
– Kadangi sportas yra mano gyvenimo būdas, jam skiriu labai daug dėmesio ir laiko. Kasdien sportuoju sporto klube ,,Tauras“. Lengvesnė treniruotė trunka 2 val., sunkesnė – apie 3–4 val. Įprastai po apšilimo pradedu dirbti su lengvesniais svoriais, po to krūvį didinu. Savaitgaliais vykstu į galiūnų treniruotes, kur tenka ir rąstus, ir kitus sunkius daiktus pakilnoti. Tai kainuoja ne tik labai daug laiko, bet ir pastangų bei užsispyrimo.
– Kaip ruošiesi varžyboms?
– Dvi iki varžybų likusias dienas skiriu poilsiui, kad nebūčiau pavargęs ir galėčiau atiduoti visą savo energiją ir jėgas. Jei varžybos yra labai svarbios ir prieš jas kyla didesnė nervinė įtampa, stengiuosi atsipalaiduoti žiūrėdamas filmus, dažniausiai komedijas. O prieš tai treniruotės būna labai intensyvios ir sunkios. Tačiau toks pasiruošimas varžyboms išaugina geriausius sportinio darbo vaisius.
– Kokie svarbiausi tavo pasiekimai galiūnų sporte?
– Pernai Lietuvos stipriausių moksleivių čempionate užėmiau 3-iąją vietą, štangos spaudimo varžybose laimėjau dvi pirmąsias vietas, o vienas iš svarbiausių: šiemet Lietuvos stipriausių moksleivių čempionate tapau lyderiu. Dabar ruošiuosi Lietuvos jaunių čempionatui.
– Kaip tu pats ir aplinkiniai žmonės reagavo į tavo pelnytą titulą – stipriausias Lietuvos moksleivis?
– Visi mes labai džiaugiamės, kad jau tiek daug esu pasiekęs. Šeima labai didžiuojasi manimi. Tačiau greta to yra ir neigiamų dalykų. Dėl savo veiklos sulaukiu papildomo dėmesio iš merginų. Nesakau, kad tai yra blogai, nes dėmesio ir bendravimo niekada nebūna per daug, bet kai kurios merginos nori bendrauti tik dėl mano titulo, o tokiu atveju nelieka nuoširdaus, šilto ir tikro bendravimo.
– Kas tave labiausiai žavi šiame sporte?
– Dideli svoriai, sunkus darbas, užsispyrimas, žinojimas, kad negali sustoti, nes kitaip visas atliktas darbas bus veltui. Labiausiai skatina, kai būna sunku ir atrodo, jog nesugebėsi to padaryti. Tada užsispiri įveikti iškilusį sunkumą ir tobulėti toliau. Marijampolėje turiu draugą, kuris taip pat užsiima šiuo sportu. Kartais mes kartu sportuojame, leidžiame laiką, o varžybose konkuruojame. Draugiška konkurencija padeda labiau stengtis dėl savo tikslo. Tėčiui pažadėjau, kad jį pralenksiu. Žinau, kad nebus lengva, nes tėtis jau yra pasiekęs dideles aukštumas, bet pažadą stengsiuos įvykdyti ir ateityje pralenkti savo tėtį.
– Kokios savybės reikalingos, norint tapti galiūnu?
– Visų pirma reikia labai daug užsispyrimo. Taip pat reikalinga ištvermė, stipri valia, fizinis pasiruošimas. O be viso šito reikalingas ir didelis noras. Neturint bent vienos iš šių savybių, yra labai sunku. Žinau, kad turiu jas visas, bet dar labiau ugdau ir auginu, kad galėčiau pasiekti kuo daugiau. Šios savybės yra pamatas galiūnų sporte, tad kuo tas pamatas tvirtesnis, tuo ir tolesni žingsniai bus tvirtesni.
– Kuo dar užsiimi, be sporto?
– Visą savo laiką turiu planuoti ir derinti. Mokausi Sūduvos gimnazijoje, laisvalaikį dažniausiai leidžiu su draugais, bet ir jis susijęs su sportu: žaidžiame tinklinį, važinėjame dviračiais. Neneigsiu, kad sportas man yra svarbesnis už mokslus, bet mokslų dėl to neapleidžiu. Anksčiau vesdavau šokius. Pritrūkus laiko pasirinkau sportą – tai man yra svarbiau už visas kitas veiklas. Tačiau nuo muzikos neatitrūkau. Visada sportuoju klausydamas muzikos. Tai padeda susikaupti, suteikia papildomos energijos. Nemažai dėmesio skiriu namų ūkio darbams ir šeimai. Šeima – didžiausia vertybė, be kurios nebūčiau pasiekęs to, ką turiu dabar. Šeimoje visada yra jaučiamas artumas ir šiluma. Šio pojūčio neįmanoma patirti su svetimais žmonėmis, todėl reikia branginti tai, ką turime dabar.
– Kuo planuoji užsiimti ateityje?
– Noriu suderinti studijas ir sportą. Gal būsiu sporto gydytojas arba galiūnų treneris. Žinau, kad nuo sporto neatitolsiu, ir su juo sieju savo gyvenimą. Svarbu niekada nenuleisti rankų, siekto to, ko nori, ir užbaigti tai, ką esi pradėjęs. To ir palinkėčiau kitiems sportininkams, nes dažnai atkaklus tikslo siekimas atneša ne tik puikius rezultatus, bet ir daug laimės akimirkų.
– Ačiū už pokalbį.
Raminta GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.