Apie Olimpo dievus, titanus ir vietovių pavadinimus
Vos įvažiavus į Graikiją, kelionės vadovas pradėjo pasakojimą apie šalies pavadinimo kilmę, jos istoriją, mitinius veikėjus ir čia gyvenusius dievus. Ko jau ko, o legendų ir mitų Graikijoje tikrai netrūksta. Čia kiekviena sala, įlanka, kiekviena kalno viršūnė, upė ar net senesnis medis turi savo istoriją, legendą, mitinį herojų. Negalėjau atsistebėti, su kokia meile iš mūsų grupės vadovų lūpų liejosi nuostabūs pasakojimai apie Eladę. Rodos, nėra ir negali būti pasaulyje didingesnio žemės lopinėlio nei Graikija. Juk čia – civilizacijos lopšys, čia vyko titanų ir Olimpo dievų kovos – būtent iš čia kildinama per du šimtus dievų ir deivių.
Anapus autobuso lango skriejo vaizdai: vienas kitą keitė miesteliai ir gyvenvietės, kalnai krito į glėbį jūros įlankėlėms – o jos turėjo savo vardus, apie kurių kilmę be perstojo kalbėjo vadovas. Kiekviena istorija užburianti: lyg ir girdėta mokyklos suole, bet, matant vietovę „gyvai“, įgaudavo kitokią prasmę, pasakojimo herojai atgydavo, tapdavo artimesni, sakytum, seniai pažįstami, sutikti iš naujo ir pasiilgti.
Kad ir pasakojimas apie Egėjo jūros pavadinimą… Graikijoje vykdavo kovos-rungtynės ne tik tarp dievų, bet ir tarp karalių – taip jie parodydavo savo galią, nustatydavo viršenybę. Vienos šventės metu karaliaus Mino sūnus Androgėjas visose rungtyse sugebėjo įveikti Egėją. Užvaldytas pavydo Egėjas jį užmušė, dėl to Minas paskelbė karą Atėnams. Jis pareiškė, kad miestui taiką dovanosiąs tik tada, jeigu Atėnai atsiųs septynis jaunus vyrus ir moteris, skirtus Minotaurui sumaitinti. Tokios sąlygos atėniečiams buvo nepriimtinos. Tesėjas leidosi į kelionę nugalėti pabaisą. Jis sutarė su tėvu Egėju, kad,grįžtant namo, pergalės atveju iškels laive baltas bures. Minotaurą nugalėjęs Tesėjas užmiršo susitarimą ir baltų burių neiškėlė, o tai reiškė – pabaisa nugalėjo valdovo sūnų, o Tesėjas žuvo. Pamatęs grįžtančius laivus be baltų burių, jausdamas savo kaltę, Egėjas šoko į jūrą ir taip nutraukė savo gyvenimą.Vėliau ši jūra gavo Egėjo vardą.
Papasakojęs šia istoriją, kelionės vadovas pridūrė, kad kiekvienos įlankos pavadinimas dažniausiai siejamas su žmogaus vardu, kurio gyvenimas tragiškai nutrūko toje vietoje. „Kai eisit maudytis būkit atsargūs – dar yra įlankų ir kitų vandens telkinių be pavadinimų…“, – juokavo vadovas.
Olimpo kalnas
„O graikų dievai Jus pasitinka palankiai“, – šypsojosi mus lydintis kelionės vadovas. Pasirodo, mažai kam ir kada pavyksta išvysti Olimpo kalno viršūnę, savotišką dievų sostą. Vieną aukščiausių kalnų Europoje (aukštis 2918 m) nuolat dengia debesys. O štai mums mistinė, legendomis apipinta viršūnė atsivėrė visu gražumu. Mėgavomės šiuo reginiu – gaila, kad tik pro autobuso langą. Tikintiems prietarais, toks kalno „atsidengimas“ žadėjo sėkmingą kelionę, nuostabius įspūdžius.
Graikų mitologijoje galima surasti pasakojimų apie tai, kad Graikijos kalnus, kaip savo sostus, naudojo titanai – Olimpo dievų pirmtakai. O pats jauniausias ir galingiausias titanas Kronas sėdėjęs ant Olimpo kalno. Vėliau šis kalnas tapęs dvylikos Olimpo dievų buveine, kitaip sakant – dievų namais. Įspūdingo kalno viršūnėje esančiuose krištolų rūmuose viešpatavo pats Dzeusas.
Dabar, kai kelionė liko praeityje ir gyvena mūsų prisiminimuose, galima teigti, kad iš tiesų Graikijos dievai buvo taikūs, gerai nusiteikę, mums svetingi ir geranoriški.
Korinto kanalas
Rutina – beprasmybės motina. Kad ji neįtrauktų į savo glėbį, reikalingos mūsų pačių pastangos: išsikelti sau naujus tikslus, ieškoti naujų sprendimų, mėginti kitokias priemones jiems įgyvendinti. Mūsų pačių judėjimas į priekį ir naujos veiklos įvedimas į kasdienybę, rutinai tampa priešu: nepakenčianti naujovių ji pasitraukia. Ar žinot, kaip mums pasisekė? Mes turime galimybę pasirinkti: gyventi spalvotą gyvenimą ar būti rutinos įkaitais.
„Kokie jūs laimingi“, – pasakytų Sizifas, be perstojo ritantis savo akmenį į kalną. Karalius, įkūręs Korinto miestą, kadaise vadintą Efire, dėl lengvabūdiško elgesio su dievais – ne kartą išdavęs jų paslaptis ir klastingai mėginęs apgauti savo naudai, užsitraukęs rūstybę – buvo pasmerktas dirbti bergždžią ir beviltišką darbą, kaip dabar pasakytume – būti amžinoje rutinoje. Pasak legendos, pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai risti didžiulį akmenį į aukštą ir statų kalną. Kai viršūnė jau nebetoli ir atrodo, kad pagaliau bus įvykdyta dievų užduotis – akmuo išsprūsta iš pasmerktojo rankų ir nurieda žemyn. Ir vėl viskas iš pradžių – Sizifas turi pradėti akmens ridenimą kalno papėdėje.
Tai – legenda, kurios dėka Sizifo vardas pasiekė mūsų laikus ir tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti, naudojamas dažniausiai ne pagal tikrąją paskirtį, nes.. Sizifas buvo pasmerktas ir negalėjo rinktis – ridenti akmenį ar ne, pasirinkti lengvesnį būdą ar priemones, pakeisti kryptį. O mes pasirinkimo galimybę visada turime. Galime rinktis būdą ir priemones kaip vieną ar kitą darbą atlikti geriau, lengviau, greičiau, prasmingiau ar įdomiau.
Negaliu teigti, kad šios legendos pamoką išmoko čionykščiai gyventojai, bet tokia mintis aplankė važiuojant tiltu per Korinto kanalą. Juk korintiečiai nusprendė gerinti savo gyvenimo sąlygas, ieškoti sprendimų kaip palengvinti ir sutrumpinti, beprasmiškai bei pragaištingai tirpstantį laiką keliautojams ir prekybininkams. Šešių kilometrų trijų šimtų metrų ilgio kanalas, jungiantis Jonijos ir Egėjo jūras, leidžia laivam išvengti kelionės aplink Peloponesą ir sutaupyti apie keturis šimtus kilometrų. Kanalo plotis – dvidešimt keturi metrai, vandens gylis – aštuoni metrai, o kanalą supančios uolos vietomis siekia netdevyniasdešimt metrų aukštį.
Reikia įsivaizduoti kiek tuometiniams žmonėms reikėjo pastangų – Korinto kanalas iškastas 1881–1893 metais. Šis procesas turėjo būti tikrai ne toks jau lengvas, kokį galima įsivaizduoti šiandien: juk anuomet nebuvo tam pritaikytos technikos, visi darbai buvo atliekami rankiniu būdu. Žinant, kad toje vietoje ne purus dirvožemis, o akmeninės uolos – dažnam darbininkui šis darbas turėjo prilygti bausmei už viso gyvenimo nuodėmes. Tačiau didžiulis graikų noras sutrumpinti laivybos kelią taupant ir laiką, ir sąnaudas, buvo tikslas, padėjęs sunkiuose kanalo kasimo darbuose.
Korinto kanalas yra padidinto seisminio aktyvumo zonoje, todėl kiekvienas Žemės virptelėjimas ardo jo sienas, nuridendamas į dugną gabalus uolienų. Ši priežastis verčia vandens kelią laikas nuo laiko uždaryti ir išvalyti povandenines kliūtis. Įspūdingas reginys matant juo plaukiančius krovininius arba turistinius laivus. Tiesa, kanalu praplaukti šiuolaikiniai didieji laivai negali – paprasčiausiai jie netelpa. O stebėti pūškuojant mažesniuosius laivus – nepaprastai smagu.
Rio Antirio tiltas
Grįžtant iš Peloponeso regiono į šiaurinę Graikijos dalį, teko keltis per Korinto įlankos Rio sąsiaurį. Dar prieš gerą dešimtmetį vienintelis susisiekimas tarp Peloponeso ir šiaurinės žemyninės Graikijos buvo keltas. Dabar pasiekti kitą krantą galima daug greičiau – 2004 metais atidarytas naujas, įspūdingas Rio Antirio tiltas. Beveik trijų kilometrų naujasis statinys turi šešias eismo juostas: keturiomis iš jų skrieja automobiliai – kitos dvi, sakytum avarinės, paliktos nelaimės atveju eismuinukreipti.Statant tiltą buvo atsižvelgta į tai, kad jis privalo atlaikyti žemės drebėjimo iššūkius. Jis yra seisminio aktyvumo zonoje – čia 1995 metais įvyko 6,5 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Todėl Rio Antirio statybai panaudotos ypatingai galingos atramos, sveriančios po 60 tūkstančių tonų. Jūros dugne kiekvienos atramos pamatui sukalta po 150 metalinių polių.
Konstrukciniu požiūriu Rio-Antirio tiltas yra vantinis – tai kabamojo tilto rūšis. Jo pilonai, sujungti su važiuojamąja dalimi lynais – vantais, suteikia tiltui grakštumo, lengvumo, savotiško žavesio. Didžiuliu tiltu galima grožėtis labai iš toli – važiuojant Korinto įlankos pakrante jis lydi dar tolimą kelią.
Autorės nuotraukos.
