Į pirtį – susitikti su savimi

Tikriausiai drąsiai galima sakyti, kad kiekvienas suaugęs žmogus bent kartą yra pabuvojęs pirtyje. Vieni pirtį tiesiog dievina ir be šios pramogos savo gyvenimo nė neįsivaizduoja, kiti jos nemėgsta ir niekaip nesupranta prakaituojančių ant paties aukščiausio gulto. Yra žmonių, kuriems patinka pasišildyti kur nors žemėliau, pasišnekėti ir priepirtyje išgerti bokalą alaus. Yra į tokius pirties mėgėjus numojančių ranka – esą nieko apie tikrąją pirtį jie neišmano. Bet yra žmonių, kuriems pirtis yra dvasinė praktika – susitikimo su savimi vieta, kurie domisi, ieško, bando pajusti ritualų galią ir susidraugauti su pirties dvasiomis. Apie tai, ką gali pirtyje rasti tie, kurie nusiteikę ieškoti atvira širdimi, pasakoja Kęstutis Gurevičius, Lietuviškos pirties bičiulių draugijos narys,  pirmosios „Baltiškos Pirties Akademijos“ laidos absolventas, „Baltiškosios pirties“ klubo įkūrėjas.

Tiesų ieškojimo metas

„Šiais laikais madinga ieškoti universalių tiesų,” – sako Kęstutis Gurevičius, save vadinantis pirties gelmių ieškotoju. Nenuostabu. Pavargę nuo begalinių lenktynių su laiku, besaikio vartojimo ir beatodairiško troškimo būti tarp pirmųjų, žmonės ieško atokvėpio – šaltinio, kuriame trykšta troškulį malšinantis vanduo. Kai kurie atsigręžia į Rytus ir pusiausvyrą bando pajusti vienoje ar kitoje jogos pozoje, kiti išbando susitelkimo reikalaujančius kovos menus, gilinasi į šamanizmo tradicijas, meditaciją. Mes, lietuviai, taip pat turime savo tradicijas ir savas išminties versmes. Tik jas negailestingai niokojo ir tebeniokoja karai ir užkariautojai, bėgantis laikas, svetimos ideologijos, globalizmas ir nauji madų vėjai. Daugeliui savosios tradicijos nebekelia susidomėjimo, juo labiau, kad ir žinių apie jas išlikę labai nedaug, todėl savo ieškantį žvilgsnį mieliau kreipiame į tolį, bandydami glaustis prie svetimų autoritetų.

Kęstutis Gurevičius tikina, kad visai nebūtina tarsi tam asiliukui iš seno animacinio filmuko ieškoti laimės pasaulio krašte. Viskas, ko mums reikia, yra šalia. Turime nuostabią gamtą, keturis visu savo grožiu išsiskleidžiančius metų laikus, seną, su šventuoju sanskritu besigiminiuojančią lietuvių kalbą. Turime ir praktiką, kurios metu galima išsinerti ne tik iš savo fizinės odos, bet ir išsilukštenti dvasią, susitikti su Dievu ir savimi. Tai yra senoji baltiškoji pirtis. Tereikia įsiklausyti į kiekvienoje žolėje, kiekviename akmenyje ir mūsų pačių širdyse kalbantį protėvių balsą, prikelti svetimų tradicijų išprievartautą, vien pasilinksminimams benaudojamą lietuvišką pirtį ir sugrąžinti jai jos pirmykštę paskirtį.

Kas yra baltiškoji pirtis?

Gaila, bet daugelis žmonių, paklausti, kam reikalinga pirtis, pasakytų, jog tai yra neatsiejamas geros šventės elementas. O geros – tai tokios „su trenksmu“. Ko reikia pirčiai? Kompanijos, alkoholio ir eketės. Visa kita – nesvarbu. Viena kaimo turizmo sodybos su pirtimi savininkė sakė nuo tokių pirties „mylėtojų“ besiginanti itin griežtomis sutartimis. Daugelis, perskaitę sutarties sąlygas, švęsti jos sodyboje atsisako, o moteris nė kiek nenusimena – ji savo kailiu yra patyrusi, kaip greitai įkaušusi kompanija pirtelę gali suniokoti neatpažįstamai. Tačiau tikriesiems pirties gelmių ieškotojams pirtis yra nesuderinama su neblaiviomis linksmybėmis. Tai sakrali vieta, šventovė, kurioje per vidinę tylą, per susitikimą su keturiomis stichijomis, per apsivalymą galima prisiliesti prie savo tikrosios esmės, atkurti prarastą harmoniją, suderinti savo „dažnius“ su visata.

Suomių epo „Kalevala“ herojus Maineveinas, niekaip nerasdamas atsakymų į jam iškilusius klausimus, iškūrena pirtį ir į ją pasikviečia Dievą. Tai – ne vien graži metafora. Įvairios tautos turi savas vietas, į kurias eina ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus. Tai gali būti dykuma, arbatos namelis, šventoji upė, kalnas. Tokia vieta yra ir pirtis. „Pasigilinus į visų tautų senąsias pirties tradicijas matyti, kaip dažnai čia buvo atliekami sakralūs veiksmai bei ritualai, – pasakoja pirtininkas Kęstutis Gurevičius. – Pagal senovės baltų tikėjimą, visa Visata susideda iš keturių pagrindinių elementų: žemės, oro, ugnies ir vandens. Iš jų Dievas, pasitelkęs savo mintį, ir sukūrė šį pasaulį. Žmogus gi buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir gali kaltinti tik save, jog neteisingai gyvena, neteisingai mąsto ir išnaudoja vos 7 procentus savo galimybių.“ Pirtis yra toji vieta, kur žmogus vėl gali pasijusti savo Kūrėjo dalele, atkartodamas tą patį pasaulio sukūrimo mitą. Juk pirtyje mes sujungiame tuos pačius keturis pradus: žemę (akmuo), ugnį, orą ir vandenį (garas), o pats svarbiausias komponentas – mūsų mintys. Ši paprasta tiesa yra lyg kodinis raktas į gilesnes pirties praktikas.

Kuriančių pradų susitikimas

Mūsų civilizacija yra pažengusi labai toli bandydama pažaboti ir priversti gamtą paklusti žmogaus įgeidžiams. Tačiau kuo labiau žabojama gamta, tuo labiau žmogus ilgisi laisvo ir lygiaverčio bendravimo su aplinka. „Kodėl daugeliui žmonių patinka filmas „Avataras“ – pagonybės manifestas? – klausia Kęstutis Gurevičius. – Todėl, kad jis mums primena, jog kiekvienas žmogus turi teisę į betarpišką jungtį su gamta.“ Mes ilgimės betarpiško, laisvo susijungimo su gamtos stichijomis, ir tas ilgesys gena mus į amžinas „laimės“ paieškas. Pirtyje žmogus yra laisvas ir atviras taip, kaip laisvi ir atviri yra keturios kuriantys pradai: žemė (akmuo), ugnis, oras ir vanduo (garas).

Daugelis žino, kad iš šių elementų mes galime semtis stiprybės, išminties, galime būti jų apvalomi ir sustiprinami. Deja, dažniausiai gyvename kažkelintame daugiaaukščio namo aukšte, vaikštome ne žeme, o ją dengiančiu storu betono sluoksniu. Kvėpuojame užterštu oru, dažniau nei ežere maudomės chloruotuose baseinuose, o ugnį uždarome į metalines krosneles. Tad nenuostabu, kad elementai, netekę savosios jėgos, nebegali suteikti stiprybės ir mums. Tačiau pirtis yra toji vieta, kur žmogus gali vėl panirti į kiekvieno prado erdvę ir pajusti pirmykštę vienovę su gamtos stichijomis, būti jų apvalytas bei sustiprintas.

Archainėse dūminėse pirtyse nėra metalinių krosnelių. Ugnis tiesiogiai įkaitina akmenis, kurie, be tarpininko (metalo) gali įkaisti net iki 600°C. Kai vanduo pilamas ant šitaip įkaitusių akmenų – garo kokybė būna visai kitokia. Be to, akmenys jonizuoja orą, todėl tokiose pirtyse kvėpuoti lengva tarsi po perkūnijos ir žaibo. Mūsų protėviai buvo ugnies garbintojai, tad visai nenuostabu, jog ir mes jaučiame ugnies galią. „Ugnis – pati švenčiausia laikmena, – sako Kęstutis Gurevičius. – Ji yra labiausiai brangintina. Deginti ugnį, kalbėtis su ja – tai išvalyti savo sąmonę ląstelių lygyje, „išplauti“ visus mentalinius šlakus.“ Ugnies įkaitintas akmuo skleidžia šilumą. Tai – virpesiai, kuriuos skleidžia kiekvienas kūnas. Akmens virpesių dažnis yra artimas žmogaus skleidžiamos šilumos virpesių dažniui, gal todėl masažas įkaitintais akmenimis yra vienas iš maloniausių?

„Mūsų konkurenciją garbinačioje visuomenėje yra gėda būti ramiu ir nekalbiu, o tai yra normalu, – tikina Kęstutis Gurevičius. – Pirtyje kalbėti nereikia. Užėjai į pirtį – kaip į bažnyčią.“ Tuomet žmogus atsiduria pirmapradėje vienovėje, kur, pasitelkęs keturias stichijas ir mintį, kaskart vis iš naujo kuria savo – mikro – pasaulį.

Šiek tiek istorijos

Tai, kad žmogus pirtyje įžengia į kitą erdvę, pakitusios sąmonės būseną, turi galimybę pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą, liudija ir istorikų pasakojimai. „Ėjimas pirtin prasideda atsisveikinimu, atsidievojimu su namais bei namuose pasiliekančiais: „Tai sudie, išeinam į pirtį“, „Sudie, nameliai“. Pasiliekantieji namuose palinki: „Geros pirties“, „Švaraus garo“, „Sudie“, „Švariais pareiti“ ir pan. Tradicinis atsisveikinimas su namais ženklina ilgą laiko erdvės tarpsnį, kurį žmogus, eidamas į pirtį, turės psichologiškai nugalėti, pasitelkęs vaizdinius. Tai lyg išėjimas į kitą žmogaus tapsmo tarpsnį, sakralinę terpę, tariamai pasiekiamą kitame tako gale,“ – rašo etnopsichologas ir lietuviškosios pirties tyrinėtojas Stasys Daunys straipsnyje „Pirties tako papročiai“. Kęstutis Gurevičius lygina ir žodžius pertis – peržengti – perėti. Tai tarsi vieta, kurioje galima įveikti, pereiti dvasinius slenksčius. Senovėje pirtis žmogų lydėjo nuo pat gimimo, per visus jo gyvenimo slenksčius. Ten moterys gimdydavo, pirmą kartą apiplaudavo naujagimį, buvo praktikuojamas pirmas jaunamartės įvesdinimas į pirtį, švenčiamos gamtos virsmo apeigos, apiplaunami mirusieji. Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg) aprašė, kad kai kurie prūsai pirtyse maudydavosi kasdieną. Anot jo, prūsai pirtyse maudėsi „iš pagarbos savo dievams”.

Deja, pirtys Lietuvoje buvo ne kartą masiškai naikinamos. Kartu su šventomis ąžuolų giraitėmis ir šventais akmenimis pirtis naikino kryžiuočiai (mat jose būdavo atliekami sakralūs veiksmai), carinės Rusijos kariuomenė („saugodama“ valstiečių sodybas nuo gaisrų), Sovietų Sąjungos KGB specialiu įsakymu taip pat liepė nugriauti visas kaimų ir vienkiemių pirtis, nes jose sušilti bei nusiprausti rinkdavosi okupacijai besipriešinantys partizanai.  Galbūt todėl šiuolaikiniai žmonės apie lietuviškas garines pirtis nieko jau nebežino ir neišmano? Gal todėl garinės pirtys, kurias turėjo kone kiekviena sodyba Lietuvoje, imtos vadinti „rusiškomis“, o baltiškos pirties tradicijas pakeitė kuo stipresnis vanojimas ir, kaip juokaudamas sako Kęstutis Gurevičius, neatskiriama rusiškos pirties dalis – stiklas degtinės ir žvilgsnis į horizontą vietoj užkandos. Tačiau tai – tikrai ne mūsų savastis. Baltiškoji pirtis žmogui gali duoti nepalyginamai daugiau.

Ritualai ir pirties technika

Atsiranda nemažai žmonių, abejojančių pirties ritualų tradiciškumu, būdingumu lietuvių tautai ir baltams apskritai. Rašytinių šaltinių, pagal kuriuos būtų galima rekonstruoti pirties ritualus, išlikę labai nedaug, o ir iš tų, išlikusiųjų, daryti išvadas apie ritualus, būdingus visai Lietuvai, būtų pernelyg drąsu. Tačiau Kęstutis Gurevičius yra įsitikinęs, kad smulkmenos, į kurias mes dažnai koncentruojamės, siekdami autentiškumo, iš tiesų nėra tokios svarbios: „Esti tautos kodas, kurį galima pajusti tam tikroje energetinėje erdvėje. Jį atpažįstame per pasakas, dainas, šokius, žaidimus. Ir kai tą kodą „pagauname“, suprantame, kad esmė ne smulkmenose, o kodo tęsime.“ Pirtininkas yra įsitikinęs, kad kuo labiau saugosime savo lietuviškąjį kodą, tuo unikalesni būsime, tuo sąmoningesni, harmoningesni galėsime tapti. Tai – tarsi jojimas arkliu. Galima „pagauti“ ritmą ir joti nepavargstant, o galima „kratytis“ su visomis to pasekmėmis. „Jei mes esame lietuviai gerąja prasme, reikia kreipti dėmesį į dalykus, kurie mus stiprina. Kitaip tapsime išmuštais iš ritmo miniažmogiais, patogiais reklamai, socialinei inžinerijai ir žiniasklaidai.“ Žmogui reikia būsenos, patiriamos pirtyje, grįžimo į įsčias (prietema, šiluma, tyla), kad galėtume atgimti iš naujo, pamatyti pasaulį kitomis akimis, tapti išmintingesni, harmoningesni, atidesni sau ir kitiems.

Žinoma, pirties technika ir jos išmanymas yra labai svarbus dėmuo, norintiems pajusti visą pirties galią. Geras, savo darbą išmanantis pirtininkas gali „atverti dangų“ – atstatyti žmogaus prigimtinę dėmesio kryptį, sugrąžinti beprotišku tempu bėgant per gyvenimą prarastą pusiausvyrą. Tačiau ne ką mažiau svarbu yra ateiti į pirtį sąmoningai, nes ten, kur mes kreipiame savo dėmesį, teka ir mūsų energija.
 
Kęstutis Gurevičius tiesiog kviečia išbandyti tikrąsias pirties galias praktiškai ir, kai kam galbūt pirmąjį kartą gyvenime, susitikti su savo tikruoju „aš“, su savimi.

Tel. +370 699 29276,
El.p. kestasgur@gmail.com,

“Facebook” puslapis https://www.facebook.com/Balti%C5%A1ka-pirtis-107390019344953/

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1