Cepelinai, cepelinai, cepelinai!!!

Skelbiu rugsėjo 30 dieną PASAULINE CEPELINŲ DIENA!

 Kai ateina bobų vasara su savo besidraikančiais voratinkliais ir spalvingais gojais ir šilais, kvepiančiais baravykais, prasideda kiekvienam lietuviui švenčiausia apeiga – bulviakasis. Kiekviena bulvė, builė, dūlė, kartupelis, pumputė, ropukas, roputė turi būti surinkta, paglamonėta rankomis, sukrauta į krepšius, supilta į maišus, sutempta ant kuprų ir suguldyta į aruodus. Ir turės jos, mūsų bulvelės-maitintojos, dar nudžiūti, dar kartą kiekvieną jų reikės imti į rankas, apžiūrėti, atrinkti, paruošti taip, kad išsilaikytų iki pavasario, iki naujo bulviasodžio, kad jomis galėtų maitintis „nabagišką dvasnojimą“ kenčiantys senoliai, kad vaikeliai, gaunantys nepriklausomos Lietuvos valdžios „konclagerišką“ maisto davinį už du eurus parai ne tik sau, bet ir virėjoms bei mokytojams, turėtų kuo marinti nesutramdomą vaikišką alkį…

Ir, nepaisant viso vargo, bulviakasiams ir talkininkams po darbo keliamos cepelinų vaišės. Visi lietuviai, net ir užsienyje pasilikę, kaip vienas kerta tuos cepelinus, kad net ausys kruta!!!

Iš cepelinų istorijos Lietuvoje

Nekreipkite dėmesio į kalbininkų pamokslus, jie nekalti, kad neskiria cepelinų nuo didžkukulių, nes nežino pastarųjų gamybos būdų skirtumų…

Kadangi bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti ir vartoti maistui tiktai 1630 metais, iki tol mūsų protėviai mažiausiai keliolika tūkstančių metų turėjo maitintis javų, ankštinių, daržovių, žuvies, žvėrienos, mėsos, laukinės ir naminės paukštienos, miško gėrybių, kruopų, miltų, kiaušinių valgiais, ir dėl tokios maisto įvairovės ir daugumos mažiau sirgdavo ir iš bado kažkodėl neišmirė. Matyt, todėl, kad tais laikais nebuvo maisto saugos tarnybų…

Vincenta Zavadska 1845 metais Vilniuje išleistoje knygoje „Gospodyni Litewska czyli nauka utrzymywania porządnie domu i zaoparzenia go we przyprawy, zapasy kuchenne, apteczkowe i gospodarskie. Tudziež hodowania i utrazymywania bydla, ptastwa i innych žywiolow, wedlug sposobow wyprobowanszych i najdoswiadczenskych, a razem najtauszych i najprostszych“ įrodo, kad lietuvių virtuvė turi seną ir garbingą istoriją, ir kiekvienas lietuvis gali didžiuotis savo virtuve taip, kaip tai daro prancūzai, italai ir kitos Europos tautos. Šioje knygoje autorė sudėjo ir metų valgiaraštį, kaip turėtų atrodyti lietuvių pietūs: per mėnesį ne daugiau kaip 4 kartai patiekalų su bulvėmis. Receptuose nurodoma tik 16 valgių iš bulvių, iš 63 sriubų randame tik 7 sriubas su bulvėmis. Prie karštųjų mėsos patiekalų autorė išvis nerekomenduoja garnyrų, o iš 118 mėsos patiekalų – tik 19 garnyrų su bulvėmis. Tai rodo, kad prieš 150 metų lietuviai maitinosi sveikiau, žinojo, kad bulvių negalima valdyti su duona, su mėsos, paukštienos ir žuvies patiekalais.

 1925 metais Kauno ir Marijampolės „Dirvos“ bendrovės leidinyje „Virėja. Praktiškas šeimininkės vadovas“ (296 puslapiai) cepelinų receptų dar nerandame.

1934 metais Žemės ūkio rūmai, propaguodami dar platesnį bulvių ir daržovių auginimą, išleido E. Dargytės knygą „Daržovių valgiai“ (Kaunas, „Spindulio“ spaustuvė, 72 puslapiai). Šios knygos 9-me puslapyje randame pirmuosius cepelinų receptus.

Mėsa kimšti tarkuotų bulvių virtiniai

Gerai nuspausti 2½ kg. tarkuotų bulvių sunką; nulupti kelias virtas bulves, jas sutarkuoti ir išmaišyti su nuspaustomis bulvėmis. Pridėjus druskos minkyti, kol pasidarys tąsi masė. Skyriumi paimti ½ kg maltos jautienos arba kiaulienos (dar geriau – maišytos) ir, pridėjus paspirgintų svogūnų, pipirų ir druskos, išminkyti ir paspirginti. Paėmus kiaušinio dydžio bulvių tešlos gabalą, jį suploti, į vidurį įdėti mėsos ir, tą mėsą apgaubus tešla, gerai užspausti kraštus, kad verdant virtiniai nepasileistų. Virti reikia verdančiame, pasūdytame vandenyje. Išvirtus virtinius reikia valgyti su spirgintais lašiniais, sumaišius juos su grietine. Vietoj mėsos galima dėti lašinių.

Varške kimšti tarkuotų bulvių virtiniai

Bulvinė masė iš 2½ kg bulvių gaminama taip pat kaip ir mėsa kimštiems virtiniams. Varškei (jos reikia ½ kg) imti dvi dalis saldaus ir vieną dalį rūgusio pieno. Kai saldus pienas pradeda virti, supilti rūgusį pieną. Sutraukus tuoj nuimti nuo ugnies ir supilti į sūrmaišį, kad nulašėtų. Į tą varškę įdėti du kiaušinius, kelis šaukštus grietinės, druskos ir viską gerai išmaišyti. Virtinius daryti ir virti taip pat kaip ir mėsa kimštus virtinius. Valgyti su grietine. Į varškę galima įdėti 150 g smulkintų supjaustytų lašinių ir pipirų.

1937 metais Kauno Žemės ūkio rūmai išleido 100 tūkstančių tiražu (!!!) ir veltui išdalino Lietuvos kaimuose moterims 368 puslapių leidinį „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“. Miestiečiams ši knyga buvo parduodama už 1 litą. Čia 183 puslapyje randame ir atkartotą cepelinų receptą „Trintų bulvių virtiniai“.

Kitas receptas „Didžkukuliai (cepelinai)“ pasirodė po 20 metų jau rusų okupuotoje Lietuvoje knygoje „Šeimininkės vadovas“ (Vilnius, 1957 metai, 297psl.), bet labai jau tarybiniai „ubagiškas“: vienam cepelinui reikėdavo paruošti tik 94 g trintų bulvių, 94 g virtų bulvių, 40 g jautienos įdarui ir 12 g lašinių spirgų padažui. 

Bet lietuviams bulvinis cepelinas per 50 rusų okupacijos metų „ubagiško“ komunistiškai tarybinio gyvenimo, kai ypač trūko maisto produktų, tapo esminiu mitybos objektu, skaniausiu valgiu, ištaigingiausiu patiekalu, be kurio neapsieidavo šventadienių pietūs, iškilesnės puotos, švenčių baliai, krikštynų, vestuvių, šermenų ar pakasynų gedulingos vaišės.

Atkūrus nepriklausomybę, kai lietuviškoje spaudoje pradėjo dirbti mažiau išsilavinę iš kaimo kilę rašliavininkai, tarkuotų bulvių cepelinas su maltos kiaulienos įdaru, spirgų su svogūnais padažu ir grietine tapo jų sotaus valgio supratimo ir garbinimo objektu bei lietuviškumo simboliu…

 Pasaulyje į bulvinius kukulius (cepelinus, kleckus), nežiūrint, kur jie buvo ir yra gaminami, Peru ar Lietuvoje, Kinijoje ar Anglijoje, Osle ar Švendubrėje, Ispanijos karalius rūmuose ar Doria-Dernalovičiaus dvare Leipalingyje, į bulvių tarkių ar virtų bulvių kukulius dėjo, deda ir dar dės visokių įdarų, kas šaus galvon, kas tiks, kas bus po ranka…

Pamėginkite, mielieji, į cepelinus įdėti kaimiškoje grietinėje troškintų tarkuotų burokėlių arba apkepintų svogūnų su morkomis, arba geros grikių košės su kepintais baravykais, – juos patiekite su tikra kaimiška grietine, bet ne parduotuvine, nes ten tikros karvės pieno grietinės jau 20 metų išvis nebėra.  Įdėkite kaimiškame svieste paskrudintų bobausių ar rudmėsių, skėtinių žvynabudžių ar kazlėkų, voveraičių ar raudonikių, kelmučių ar pievagrybių ir patiekite su užpiltu karštu lydytu sviestu, arba įdarykite net tarkuotais obuoliais, pagardintais cukrumi su maltais cinamonais ir patiekite juos su saldžiu vaniliniu kaimiškos grietinėlės padažu, – štai jums bus keli tikrai lietuviški cepelinų receptai…

Cepelinų ir didžkukulių receptai

Kaimiškas tarkuotų bulvių cepelinas su mėsa, grietine ir spirgais (vienas cepelinas) – farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. Jos bulvinių valgių receptai buvo išspausdinti žurnaluose „Kooperatininkas“ ir „Tarybinė moteris“ ir todėl metų bėgyje išplito po visą Lietuvą.

Vienam lietuviškam kaimiškam cepelinui reikia 100 g nusunktų bulvių tarkių, 30 g krakmolo, kuris nusistovi nusunktų bulvių skystyje, 50 g virtų bulvių (100 g virtų bulvių, jei bulvės šviežios), 30 g smulkiai tarkuotų svogūnų, 1,5 g druskos. Skaniam mėsos įdarui reikia sumalti 30 g minkštos tikros kiaulienos mentinės ir 25 g rūkytos kiaulės pažandės. Taip pat 12 g smulkintų svogūnų pakepinti 10 g kiauliniuose taukuose, kol suminkštės, įmaišyti į mėsos faršą, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir būtinai džiovintais mairūnais. Mairūnų daug nedėti, nes jie suteikia kartumo. Kad tarkiai lietuviškiems cepelinams nejuoduotų, farmacininkė ir kulinarė Valerija patardavo į 1 kg tarkių įmaišyti 2,5 g vitamino C.

Pasūdytą vandenį užvirinti (1 kg cepelinų imti 2 litrus vandens), įdėti cepelinus, užvirinti ir virti 20 minučių ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinai nesutrūkinėtų. Verdant daug cepelinų nedėti, nes jie gali sulipti ir ištežti. Valerija į vandenį įpildavo net 50 g išlaidinto krakmolo. Karštus cepelinus dėti lėkštėn, šalia papilti 30 g karštų spirgų su svogūnais padažo ir 30 g grietinės. Atleidimo temperatūra  – 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad cepelinai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.

 Tiesa, Valerija Gedžienė mokė, kad jei bulvės yra šviežios, kad cepelinai būtų minkštesni, puresni, dėti pusę tarkių ir pusę virtų bulvių.

Spirgai. 1000 g šaltai rūkytos kiaulienos šoninės supjaustyti mažais kubeliais ir vos vos apkepinti keptuvėje, kad nesusidarytų daug taukų. Šaldytuve uždarame inde galima laikyti savaitę. Ant indo turi būti užrašas „Spirgai“ ir etiketė su pagaminimo data. Išeiga – 700 g. Viena porcija – 60 g.

Spirgai su svogūnais. 500 g spirgų išmaišyti su 500 g pasiruoštų (pakepintų iki minkštumo) svogūnų, pagardinti 10 g druskos, 1 g maltų raudonų saldžiųjų paprikų, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų. Šaldytuve uždarame inde galima laikyti savaitę. Ant indo turi būti užrašas „Spirgai su svogūnais“ ir etiketė su pagaminimo data. Išeiga – 1000 g. Viena porcija – 60 g

Žemaičių kaimiški tarkuotų bulvių cepelinai su kiauliena ir spirgų su grietine padažu

Farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. Jos bulvinių valgių receptai buvo išspausdinti žurnaluose „Kooperatininkas“ ir „Tarybinė moteris“ ir todėl metų bėgyje išplito po visą Lietuvą.

240 g nuskustų bulvių ir 40 g svogūnų sutarkuoti ir nuspausti (gausis 120 g). Bulvių sunką palikti nusistovėti krakmolui, po to sunką nupilti, krakmolą, 60 g maltų virtų bulvių (120 g jei bulvės šviežios), 2 g druskos sudėti į tarkius ir gerai išmaišyti. Įdarui 50 g kiaulienos mentinės supjaustyti mažais kubeliais ir išmaišyti su 5 g kiauliniuose  taukuose pakepintų iki minkštumo (pasiruoštų) svogūnų, 1 g druskos, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų ir žiupsneliu maltų kvapiųjų pipirų. Iš bulvių minklės ant delno suploti paplotėlį, į vidurį dėti paruoštą įdarą ir suformuoti cepeliną.  500 g pasūdyto vandens užvirinti, į vandenį įpilti 20 g išlaidinto krakmolo, įdėti cepelinus, užvirinti ir virti 20 min. (1 kg cepelinų imti 2 litrus vandens) ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinai nesutrūkinėtų. Patiekti su 30 g spirgučių su svogūnais ir grietine padažu. Atleidimo temperatūra  – 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad cepelinai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.

Apkepti cepelinai su mėsos faršu  

Farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. Jos bulvinių valgių receptai buvo išspausdinti žurnaluose „Kooperatininkas“ ir „Tarybinė moteris“ ir todėl metų bėgyje išplito po visą Lietuvą.

Keptuvėje įkaitinti 40 g tik lydyto kaimiško sviesto, kuris bet kokiam kepiniui suteikia riešutų skonį, jame iš abiejų pusių apskrudinti keturias puseles cepelinų. Cepelinus sudėti į ovalią lėkštę, užpilti sviestu iš keptuvės, papuošti petražolių ir čiobrelių šakelėmis. Atleidimo temperatūra  – 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad kepti cepelinai būtų valgomi su šakute ir peiliu.

Kaimiški tarkuotų bulvių cepelinai su morkų įdaru ir spirgais

Farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. Jos bulvinių valgių receptai buvo išspausdinti žurnaluose „Kooperatininkas“ ir „Tarybinė moteris“ ir todėl metų bėgyje išplito po visą Lietuvą.

240 g nuskustų bulvių ir 40 g nuluptų svogūnų sutarkuoti ir nuspausti. Bulvių sunką palikti nusistovėti krakmolui, po to sunką nupilti, krakmolą, 60 g maltų virtų bulvių (100g jei bulvės šviežios), 4 g druskos sudėti į tarkius ir gerai išmaišyti. Įdarui 50 g kiauliniuose taukuose pakepintų iki minkštumo tarkuotų morkų išmaišyti su 50 g kiauliniuose taukuose pakepintų iki minkštumo svogūnų, 1 g druskos, žiupsnelių maltų juodųjų pipirų ir žiupsneliu džiovintų peletrūnų. Iš bulvių daryti paplotėlius, į vidurį dėti paruoštą įdarą ir suformuoti cepelinus. 500 g pasūdyto vandens užvirinti, į vandenį įpilti 20 g išlaidinto krakmolo, įdėti cepelinus, užvirinti ir virti 20 min. ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinai nesutrūkinėtų. Karštus cepelinus dėti lėkštėn, šalia papilti 60 g karštų spirgų su svogūnais padažo. Atleidimo temperatūra  – 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad cepelinai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.

Virtų bulvių aukštaičių kaimiški didžkukuliai su varške ir grietinės sviesto padažu 

Receptas atsiradęs pokario Aukštaitijoje Dembavos kaime prie Panevėžio ir plačiai išplitęs po Aukštaitiją, o paskui ir Lietuvą.

Visi tikri aukštaičiai yra įsitikinę, kad cepelinai būna iš tarkuotų bulvių, o didžkukuliai tik iš virtų bulvių ir  tik su varškės įdaru. Jei kas to nežino, tas ne aukštaitis.

Aukštaitės gaspadinės 1 kg virtų miltingų bulvių netrina, bet sumala mėsmale, išmaišo jas su penkiais kupinais šaukštais krakmolo, vienu kaimišku kiaušiniu ir 10 g druskos. 500 g tik kaimiškos varškės pertrina, išmaišo su vienu suplaktu kaimišku kiaušiniu, 5 g druskos, 5 g smulkiai sukapotų mėtų arba peletrūnų. Iš bulvių masės ant delno suploja paplotėlį, į vidurį deda varškės įdarą, suformuoja didžkukulį ir, apvoliojusios krakmole, deda ant lentutės. Pasūdytą vandenį užvirina, įmaišo 50 g išlaidinto krakmolo ir tik tada deda didžkukulius, vėl užvirina ir verda 8-10 min. ant vidutinės ugnies atidengtus, kad didžkukuliai nesutrūkinėtų. 1 kg didžkukulių ima 2 litrus vandens. Patiekia gausiai užpiltus grietinės sviesto padažu. Atleidimo temperatūra  – 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad didžkukuliai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.

Grietinės sviesto padažas. Aukštaitės 200 g lydyto naminio sviesto įkaitina, įdrebia 400 g kietos kaimiškos grietinės, pagardina 5-6 g druskos, žiupsneliu maltų baltųjų pipirų ir, maišant, užvirina.

Kaip jau minėjau, cepelinai Lietuvoje išplito po karo. Tarpukario Lietuvoje leistose kulinarijos knygose minimi išskirtinai bulvių kukuliai. Rusų okupacijos laikais kolūkinių bulvinių valgių valgyklų buvo tik trys: 1976 metais liepos 1 dieną Gargžduose duris atvėrė „Bulvė“, kur buvo ruošiami kolūkinio kaimo valgiai: pieniška sriuba su bulviniais kukuliukais, cepelinai, kugelis, vėdarai su bulvėmis, bulviniai sklindžiai, bulvių rageliai, bulvių sklindžiai, Kėdainių sklindžiai, žemaitiški bulvių sklindžiai ir bulvių dubenėliai.

„Bulvėje“ gaminamiems cepelinams kompozitorius Benjaminas Gorbulskis pagal Gargždų kultūros namų direktoriaus Vytauto Rimavičiaus žodžius sukūrė dainą „Gargždų cepelinai“. Dainos populiarinimui buvo net išleista vinilinė plokštelė.

Po metų Vilniuje Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvės pradžioje atvėrė duris „Lietuviškų valgių“ valgykla, kur buvo gaminami kolūkiniai bulviniai valgiai, o dar už metų Kaune Laisvės alėjoje prie Soboro.

Ir tik praėjusio amžiaus 80-siais metais cepelinai pradėjo plisti kolūkių, mažų miestelių bei didelių miestų savitarnos valgyklose.

Cepelinų galėtų būti su įvairiausiais įdarais: mėsa (aviena, jautiena, kiauliena, lašinukais, triušiena, net žvėriena), paukštiena ir žuviena, bulvėmis, raugintais ar šviežiais kopūstais, brokoliais ir kalafiorais, paprikomis, baklažanais, pupelėmis, baravykais, šviežiais ar raugintais miško grybais, obuoliais, slyvomis, vyšniomis ir braškėmis, šviežia kaimiška varške, varške su  lašinukais, kaimišku sūriu ir t.t. ir pan.

Šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, pakaunės gyvenvietė net cepelinų sostine savavališkai pasiskelbė.

Aplankiau visas Lietuvos restoranus, kavines, užeigas, visas maitinimo įmones, net  kaimo sodybas, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų žemaitiškų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“.

Net tie cepelinai, kurie vežami ir demonstruojami užsienio parodose yra tik ypač prasta tarybiniai lietuviško „obščepito“ kopija, arba autentiškų lietuviškų cepelinų parodija, išsityčiojimas…

Matyt, tai daroma tyčia, kad būtų sumenkinta ir paniekinta pasaulio žmonių akivaizdoje Lietuvos virtuvė. O juk būtent tokiems, vežamiems į užsienį valgiams turėtų būti griežta kontrolė, patvirtintos ir sertifikuotos gamybos technologijos.

Gargždų virtų bulvių ir manų cepelinai su virta vištiena, sukurti Gargždų restorano virėjų 

500 g nuluptų bulvių išvirti pasūdytame vandenyje, išvirus nupilti vandenį, nugarinti, sugrūsti ir atvėsinti.Į atvėsusias bulves įberti 50 g manų kruopų, 50 g krakmolo, 6 g druskos ir viską gerai išminkyti. Padėti tešlą į šalį, kol bus gaminamas įdaras.

Įdarui 70 g smulkiai supjaustytų svogūnų pasiruoti (apkepinti iki minkštumo) 20 g kaimiško sviesto ir atvėsinti. 270 g vištienos kulšelių mėsos be kaulų ir be odelių išvirti 400 g vandenyje su mažu svogūnu, česnako skiltele, petražolės šaknele, lauro lapu ir keliais kvapiaisiais pipirais. Vištieną išimti (sultinį neišpilti), kartu su svieste pakepintais svogūnais mėsmale sumalti, įberti 5 g vištienos prieskonių su druska, įpilti 20 g sultinio ir gerai išmaišyti.

Iš bulvių masės ant delno suploti paplotėlį, į vidurį deda vištienos įdarą, suformuoti cepeliną ir, apvoliojusios krakmole, dėti ant lentutės. Pasūdytą vandenį užvirinti, įmaišyto 50 g išlaidinto krakmolo ir tik tada dėti cepelinus, užvirinti ir virti 8-10 min. ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinai nesutrūkinėtų. 1 kg cepelinų imti 2 litrus vandens. Patiekti gausiai užpiltus grietinės sviesto padažu. Atleidimo temperatūra  – 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad Gargždų cepelinai su vištiena būtų valgomi tik su šakute, be peilio.

Gargždų cepelinams su vištiena paruošti daug laiko nereikia, be to jie labai greitai išverda. Cepelinai gaunasi minkštučiai ir labai skanūs.

Gargždų baltas spirgučių padažas. 50 g rūkytos šoninės smulkiai supjaustyti ir vos vos pakepinti, tada suberti smulkiai supjaustytą svogūną (70 g), išmaišytą su šaukštu miltų ir, visą laiką maišant, pakepinti, kol svogūnai suminkštės. Po to įpilti 100 g karšto pieno ir, vėl nuolat maišant, virti padažą kelias minutes, kad padažas sutirštėtų.

Skanių cepelinų paslaptys:

• Iš kilogramo bulvių išeina 4-5 cepelinai.
• Vienam cepelinui reikia apie 30-40g įdaro.
• Bulves virti su lupenomis. Tuomet krakmolas lieka bulvėse.
• Bulves geriau virti dieną prieš tai. Iš šviežiai virtų pagaminta minklė būna šlapia.
• Sutarkavus žalias bulves ir nusunkus, skystį reikėtų palaikyti, kad nusistovėtų krakmolas, kurį reikia sudėti į bulvių minklę, cepelinus verdant nesigaus košė.
• Tam, kad tarkiai nepatamsėtų, reikia įdėti sutrintą vitamino C tabletę.
• Kai cepelinai iškyla į paviršių, reikia virti apie 15 – 20 min.
• Kad cepelinai neištižtų, į virimo vandenį įpilti 50 g šaltame vandenyje išmaišyto krakmolo.
• Į cepelinų minklę negalima dėti miltų arba kiaušinių.
• Cepelinams virti geriausia naudoti kuo didesnį platų žemą puodą. Dėti ne daugiau 5-6 cepelinų iš karto.
• 10 litrų puode virti ne daugiau kaip 15 didelių cepelinų. Jei mažesni, galima dėti ir daugiau. Cepelinai verdant puode turi plūduriuoti laisvai.

Vincentas SAKAS,

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Tel. +370 617 24338

E.paštas: vsakas@gmail.com