Taip stipriai degu neapykanta ir nusivylimu, kad nežinau, kur dėtis. Atėjau prie skardžio. Kažkada čia buvo rudas ženklas su šio piliakalnio pavadinimu. Ar Svirplių, ar kažkoks kitoks… Nebepamenu jau, tai buvo seniai. Kadangi kažkas tikriausiai pavogė tą ženklą, tai tiesiog visi vadiname skardžiu, nes iš čia atsiveria vaizdas į upę, o atsisėdus ant paties krašto atrodo pakankamai aukštai. Sakyčiau, koks 4 ar 5 namo aukštas. Kažkada buvo užėjęs didžiulis noras nušokti nuo čia, bet vėliau pagalvojau apie galimas pasekmes ir dingo mano užsidegimas…
Įsijungiau muzikos grotuvą, užsidėjau ausinukus, pasileidau muziką, iškvėpiau, nusisukau nuo miesto pusės ir tiesiog relaksavau žiūrėdama į horizontą. Jaučiau, kokia esu baisi, raudona ir sutinusi nuo ašarų, tačiau manęs niekas nemato. Išjungiau telefoną ir dingau iš susisiekimo pasaulio. Tegul visi atstoja. Pagaliau aš viena.
Pasivaideno, jog kažkas šaukia mano vardą, bet nekreipiau dėmesio, sėdėjau užsimerkusi, tik dar labiau pasigarsinau muziką.
– Jazmina, nusiimk ausinukus!!!!!
Šį kartą man tikrai nepasivaideno. Tajus? Negali būti.
Nusiėmiau ausinukus ir atsisukau.
Jis stovėjo prieš mane. Nustėrau.
– Tai gal labas? Šaukiau tave mažiausiai penkis kartus. Būčiau bakstelėjęs pirštu, bet nenorėjau išgąsdinti, dar būtum nukritus į upę. Arčiau krašto negalėjai atsisėsti? O jeigu kas nors būtų atėjęs ir stumtelėjęs tave?!
– Ką čia veiki?
– To paties norėjau paklausti ir tavęs. Skambinau tau, bet telefonas buvo išjungtas. Pamaniau, kad būsi čia. Norėjau pasikalbėti.
– Taip, aš išsijungiau jį, norėjau pabūti viena.
– Kaip matai, tau nepasisekė. Seniai čia atėjai? Jau gerokai sutemę.
Pažiūrėjau į laikrodį. Ot velnias! Keturios valandos čia prabėgo taip greitai…
– Teks rinktis šmutkes ir nešti skūras namo, nors visiškai neturiu noro ten grįžti.
– Tai gal… negrįžk?
– Gal juokauji? Tu žinai, ką man tėvai padarytų?
– O tu pabandyk… Nori praleisti visą naktį čia? Turėtume pakankamai laiko pasikalbėti.
– Nežinau, pasekmės gali būti liūdnos. Ypač dabar.
ŽINOMA, KAD AŠ NORIU PASILIKTI ČIA. NORIU TO LABIAU, NEI TU GALĖTUM ĮSIVAIZDUOTI. Tik kas nuo tėvų būtų, jeigu susipykau su mama, išlėkiau nieko nepasakiusi ir visą naktį negrįščiau namo? Tikriausiai gaučiau namų areštą visiems metams…
– Kas nerizikuoja– negeria šampano, taip?
– Nežinau.
Tajus atsisėdo šalia manęs. Tiesiai mums po kojomis sruveno vanduo. Tajus nusiėmė kuprinę, pasidėjo šalia, išsitraukė sumuštinių ir giros. Kaip jis gerai mane pažįsta… Norėjau pabūti viena, bet dabar taip džiaugiuosi, kad jis čia…
– Kaip galėjai būti toks užtikrintas, kad rasi mane čia?
– O kur tu daugiau dingsi? Arba čia, arba prie apsamanojusio autobuso, kurį atradome prieš porą metų. Tik tau šįkart arčiau buvo ateiti čia. Kad ir koks esu tiksliukas, kartais moku pasinaudoti savo intuicija. Šį kartą nesuklydau.
Nieko neatsakiau, tik nusišypsojau, ir jis sugrūdo man sumuštinį į burną. Kol kramčiau ir mano žandai buvo išsipūtę kaip žiurkėno, Tajus užsivedė:
– Tai nuo ko pradėsim? Gal nuo to, kad vienas kitam daugiau niekad nemeluosim?Kai grįžau namo, aš tiek nervinausi dėl tavęs, kad pagalvojau, jog mane paguldys ten pat, kur ir tu gulėjai. Bet po to susitvardžiau, pasiskaičiau internete visokių straipsnių, kaip susidorotisu stresu ir pykčiu – ir dabar jaučiuosi daug geriau.
– Aš nenorėjau, kad kaltintum save dėl to, nors buvau pati kalta, kad paprašiau, jog paliktum mane vieną.
– Vadinasi, daugiau tavęs nepaliksiu vienos. Galėsi atsiklaupusi ant kelių maldauti, bet aš tavęs nepasigailėsiu. Sutariam?
– Skamba baisiai…
– Vadinasi, sutarėm.
Įsijungiau telefoną. Radau:
- Praleistą skambutį nuo mamos ir Tajaus.
- Žinutę nuo Lidijos: „Kur esi?“
- Žinutę nuo Klaido: „Ką veiki? Kaip laikaisi sugrįžusi į normalų gyvenimą? Kas nors jame pasikeitė?“
Neatsakiau. Pasidėjau telefoną atgal į krepšį ir išjungiau garsą.
– Radau žinučių nuo Lidės, paklausė kur esu, ir nuo Klaido, paklausė, kaip laikausi sugrįžusi į normalų gyvenimą.
– Mmm… Nori dar sumuštinio?
– Oi, ne, ačiū, jau prisikimšau.
Lauke jau visai tamsu, matosi keletas šviesų kitoje skardžio pusėje ir už medžių sklindančios miesto šviesos, kurioms pasiekti šią vietą dar toli. Dabar jaučiuosi visiškai rami, nes šalia manęs sėdi jis –mano geriausias draugas, kurio kartais nekenčiu labiausiai iš visų žmonių. Tačiau be jo gyvenimas būtų tiesiog egzistavimas.
– Šalta?
– Truputį.
Jis tikriausiai juokauja. Iš kuprinės išsitraukė pledą ir abu apsiklojom. Rodos, jis šitam susitikimui labai ruošėsi. Pernelyg daug ruošėsi… 😀
Atsiguliau ant nugaros ir žiūrėjau į dangų. Žvaigždės tiesiog šypsojosi man. Tą patį padarė ir Tajus.
– Man vienai tai juokinga?
– Kas būtent tau juokinga?
– Kad du durneliai, esantys kažkur toli nuo miesto, atsisėdo ant skardžio, apsiklojo pledu ir dar nusprendė atsigulti, žvaigždes stebėti. Ot vaizdelis. Įsivaizduok, jeigu mus dabar kas nors slapčia filmuotų ir tiesiogiai rodytų per televiziją…
– O ką? Būtų visai įdomu. Norėčiau ir aš pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš šono. Dar niekada neturėjau tokios patirties– miegoti ant skardžio. Ir dar naktį. O jeigu kuris nors užmigęs apsiverstų ant kito šono ir įsiverstų į vandenį? Va tada tai būtų atrakcija. Gerai, kad abu mokam plaukti. Nors tikriausiai tuo metu būtų sukilęs toks adrenalinas, kad pasimirštų net plaukimo judesiai.
Giliai atsikvėpiau, nusišypsojau ir supratau, kad nebeišlemensiu nė vieno žodžio, nes akys lėtai gėrė tamsą.
(Bus daugiau)
Autorės prierašas. Jei Jums patiko knygos ištraukos, kviečiame prisidėti prie būsimos popierinės knygos leidybos. Bet kokia parama yra labai svarbi, o Jūsų vardas ir pavardė atsidurs rėmėjų sąraše.
A/s LT464010051002152289.
