Atlanto vandenyno viduryje nutolusios nuo žemyno per 1500 kilometrų karaliauja devynios salos, vadinamos Azorais. Vulkaninių salų archipelagas galbūt net yra legendinės Atlantidos pėdsakas. Ir nors iki šiol Atlantida paprastai laikoma Platono fantazijos vaisiumi, manoje vaizduotėje ji tokia pat reali kaip ir Lietuva. Taigi keliavau į Azorus patvirtinimo ženklų savo „regėjimams“ ieškoti… Tačiau apie tai papasakosiu savo knygoje, o dabar grįžtu prie to, kuo Azorai su visais atvirai dalinasi.
Didžiausia Azorų sala – San Migelis (São Miguel), į kurio miestą Ponta Delgada ir nusileidžia lėktuvai, atskraidinantys šimtus viso pasaulio
keliautojų. Tūkstančių dar nėra, nes tik keli dešimtmečiai, kai Portugalijai priklausančioje saloje, gavusioje autonomiją, pradėtas plėtoti turizmas. Būtent dėl to, keliaudamas pažintiniais takais, jautiesi tarsi negyvenamoje saloje, kur pagrobti tave tyko džiunglių lianos su gigantiškais paparčiais arba pasiruošę pradanginti savo klostėse vieniši kalnai.
Pačios žygeivių trasos puikiai paruoštos: nuo informacinių stendų iki žymeklių kelyje. Mes su draugu išbandėme dvi trasas. Viena (4,5 km) nukeliavome iki krioklio Salto do Prego to 5), kita (6,5 km)
leidomės nuo kalno Pico do Ferro prie ežero Lagoa das Furnas ir fumarolių (vieno iš keistesnių reiškinių, apie save pranešančio stipriu pūvančio kiaušinio kvapu). Tai karštos dujų arba garų srovės, trykštančios iš vulkano plyšių..Restoranuose prieš dieną galima užsisakyti troškinio, gaunamo užkasus mėsą šiose natūraliose „krosnyse“. Tiesa, tai bus dvigubai trigubai brangesni patiekalai (30 eurų), lyginant su įprastais jautienos, kiaulienos kepsniais.
San Migelio plotas tik apie 750 kv.km (ilgis 64 km, plotis 8–14 km), tačiau pėsčiomis salos neapeisi. Lyginant su Mauricijumi, kuriame pernai visą salą išnaršėme vietiniais autobusais, čia viešasis transportas menkai teišvystytas. Norėdamas viską apžiūrėti, privalai nuomotis automobilį, nes kitaip gali dienai įstrigti autobusų stotelėje, o į daugumą vietų tik automobiliu ir tegali nukakti (per savaitę nuvažiavome 650 km). Ir nors keliai puikiai sutvarkyti, bet vairuojančiam nelabai pavyks grožėtis vaizdais, nes keliukai be galo vingiuoti. Tačiau sustojus apžvalgos aikštelėse, akys gaus tiek reginių, kad net grožiui atsparią sielą savo didingumu sukrutins.
Saloje yra per dešimt didesnių ar mažesnių ežerų, telkšančių užgesusių ugnikalnių kraterių įdubose. Patys įspūdingiausi – Lagoa do Fogo centrinėje San Migelio dalyje ir Lagoa das Sete Cidades,
kurį sudaro du skirtingų spalvų ežerai, atskirti keliu. Pasak legendos, šie ežerai susidarė iš dviejų nelaimingų įsimylėjusių milžinų ašarų (ko ne užuomina į aukštaūgius atlantus?). Tačiau mano vaizduotę labiau nei ši meilės istorija įaudrino apleistas pastatas, nuo kurio stogo ir atsiveria ši nuostabi panorama.
Tai devintame dešimtmetyje pastatytas, tačiau nė dvejų metų neveikęs penkių žvaigždučių viešbutis su kadaise buvusiais įmantriais spiraliniais laiptais, vedusiais į 88 kambarius, ir aštriais terasiniais stogeliais, primenančiais pagodą. Ir nors viešbučio bankroto priežastimis nurodoma per daug izoliuota vieta, mažas turistų skaičius ir rūkai, dažnai dengiantys salos vaizdus, aš susikūriau įdomesnę viešbučio sunykimo versiją. Kadangi viešbutis buvo pastatytas ant nukasto kalno, tai galbūt pats kalnas taip atkeršijo už save – juk ir „kalnai turi akis“. Ir kai tik garsiai ištariau šiuos žodžius, iš už kampo į mane įsmigo ant sienos nupieštos akies žvilgsnis… Valandėlei pamiršau, kad už griūvančių sienų vaiski saulėta diena ir klaidžiodama nykiais koridoriaus mintyse prasukau ne vieno Kubriko „Švytėjimui“ alternatyvaus filmo scenarijų…
Po klajonių tamsos labirintais, suvokdamas dualistinę pasaulio sandarą, net ir nebūdamas jokios religijos adeptu, su pagarba žvelgi į žmogaus tikėjimą Kūrėjo buvimu. Balti bažnyčių ar koplyčių bokšteliai tikrai žavingai ir viltingai atrodo tiek slėniuose, tiek ant kalnų keterų.
Lietūs čia staigiai prasidedantys ir greitai praeinantys, tad susiruošęs maudytis gali sušlapti ir neįbridęs į vandenį. Paplūdimiai nedideli, juodo smėlio ir uolėtomis pakrantėmis, kurias įnirtingai šturmuoja bangos. Pabūgusiems bangų arba mėgstantiems ramias maudynes savo glėbį siūlo karštųjų versmių baseinai, kurių daugiausia yra Furnas miestelyje: Terra Nostra parke laukia didelis, rudas (geležies ir kitų mineralų prisodrinto) terminio vandens telkinys su puikiu vaizdu ir keletas nedidelių skirtingų temperatūrų (28–39 laipsnių) Poça da Dona Beija baseinėlių.
San Migelyje yra du arbatos fabrikai, nes tai vienintelė Europos vieta, kur yra arbatos plantacijos. Kartu ir vienintelė vieta Europoje, kur auginami ananasai, kurie, pasak vietinių, patys saldžiausi pasaulyje. Saldūs ir čia augantys bananai bei ganėtinai saldūs ir vietiniai tradiciniai skanėstai: Queijadas (panašūs į mūsų keksiukus) ir Caramelos (primenantys saldainius „Karvutė“).
Dar apie karves. Jų čia labai daug – ir ramiai rupšnojančių žolę ant aukščiausio kalno, ir išdidžiai žengiančių per kelią (juk aprūpina dalį Portugalijos pienu), ir mielai besišypsančių nuo suvenyrų salos krautuvėlėse (o dabar – ir namų vonios lentynėlėje).
Visą dieną keliavus ir gėrus į save įstabiausius vaizdus, vakare įspūdžius tarsi magnetas į save sutraukdavo kavos puodelis. Matyti vaizdai susisukdavo spirale ir nutūpdavo puodelio dugne, o aš, sėdėdama ant namuko palangės Faial da Terra kaimelyje ir sveikindamasi su pro šalį einančiais kaimynais, valandėlei, rodos, išnykdavau. Pamiršusi ir Nyčę, ir tapatybę tapdavau rūku… Esančiu, nesančiu, būsiančiu…
Asmeninio archyvo nuotraukos.
Kur patartumete apsistoti – viesbutyje ar airbnb ieskoti, ar buta koki? Taip pat, kaip kainos?
Labai įdomu! Ačiū!
Buvau ten, dariau tai. Būtinai dar gryšiu.