Namai. Mamos ir tėčio nėra. Tikriausiai vėl kaime, nes abiem atostogos darbe. Gerai, kad savo dukros niekada nelaukia. Dabar svetainėje sėdime su Lidija ir Tajumi. Jis palaiko draugiją tol, kol grįš tėvai, kad jausčiausi šiek tiek drąsiau ir būčiau labiau nusiteikusi pokalbiui.
– Lidija išėjo į kitą kambarį, – tyliai sako Tajus. –Dabar puiki proga pasakyti kažką, ką slėpei nuo manęs.Maniau, kad jis bus pamiršęs apie tai. Kurgi, čia juk Tajus, jis nieko nepamiršta.
– Aš neslėpiau, tik nesakiau tiesos.
O ne. Tajau, prašau, nepradėk, nenoriu pyktis.
– Tai beveik tas pats, – rimtai sako jis.
– Ne, tai du skirtingi dalykai.
– Gerai, nesvarbu dabar, nesiginčykim, tiesiog pasakyk, nes jau kuris laikas man tai visiškai neduoda ramybės, –Tajus sunėrė rankas ir laukia, kol aš pasakysiu.
Giliai atsikvėpiau.
– Pameni tą naktį, kai neleidau tau manęs daugiau lydėti namo, nes norėjau pasivaikščioti viena?
– Taigi tą naktį…– jaučiu, kaip mano skruostai pradėjo kaisti, o gerklėje susikaupė gumulas.
– Jazmina, netempk, sakyk.
Man baisu jam sakyti. Tajus stipriai sukando savo žabtus, mačiau, kaip įsitempė visas kaklas. Bet aš negaliu toliau taip visko nuo jo slėpti… Susikaupk, Jazmina, pasakyk jam tiesą!
– Tą naktį… mane užpuolė….. Man nuo širdies… nukrito… nukrito…
– KĄ??? Po velnių, Jazme!
Jis trenkė kumščiu į stalą ir iš įsiūčio automatiškai atsistojo.
– Nepyk, turėjau anksčiau pasakyti, bet nenorėjau, kad save kaltintum dėl to. Aš tikrai pati dėl to kalta, – nuleidusi galvą prisiėmiau sau kaltę.
– Kaip tu galėjai man nepasakyti? Ir kokiems galams paleidau tave vieną eiti namo! PO VELNIŲ! – nežinau, ar kada nors mačiau jį tokį piktą…
– Nerėk. Aš čia. Sveika ir gyva. Viskas gerai baigėsi.
– Gerai baigėsi? Tu tai vadini gera baigtimi? Kai po visko atsiduri PSICHIATRIJOS LIGONINĖJE, TAU ČIA GERA BAIGTIS? Kaip ir kas tave užpuolė?!– drebantis ir išbalęs išrėkė jis.
– Eidama išgirdau spiegiantį moters balsą ir pradėjau eiti greičiau. O kai lėtai atsisukau, man vienas staigiai griebė už burnos, tada kitas už rankų ir nusitempė kažkokiu taku. Buvau nurengta iki pusės noriu sulįsti į sieną. Įsimūryti ten ir niekada neišlįsti.
– Eina nach…, Jazmina! Kad žinotum, kaip aš ant tavęs pykstu ir kartu džiaugiuosi, jog nenutiko dar blogiau. Nors net tokio baisaus košmaro neįsivaizdavau, kad galėtų tau nutikti… Kaip viskas baigėsi? – vos švelnesniu tonu paklausė.
– Mane išgelbėjo geografijos mokytojas.
Tajus žiūrėjo į mane nenuleisdamas akių, stipriai suspaudęs žandikaulį, kol pagaliau sumąstęs mintyse klausimą, iškvėpė jį iš burnos.
– Ronaldas?
– Taip.
– Kaip jis ten atsidūrė?
– Neįsivaizduoju. Į tai nesigilinau, nes jis juos primušė, tada pagriebė man už rankos ir pasileidom bėgti, kol aš suklupau ir pradėjau dar smarkiau verkti, užėjo didžiulis panikos priepuolis, klūpėjau apkabinusi save ir galvoje maišėsi bjaurybės. Buvau apimta didelio šoko… Tada jis iškvietė greitąją, policiją, štai taip atsidūriau psichiatrinėje… Iš tikrųjų melavau, kad atsidūriau dėl problemų šeimoje… –jaučiau, kaip akimis plūsta ašaros. Nenorėjau, kad viskas pasisuktų tokia linkme. Kokia aš kvaiša…
– Vadinasi, visą laiką man melavai? Nesakei tiesos, nes SUKNISTAI BIJOJAI, KAD PASIJUSIU SUKNISTAI KALTAS?! – Tajus atrodo prastai. Jis tuoj pravirks…
– Ne… Tiesiog, Tajau, tikrai nenorėjau, kad nervintumeisi dėl manęs ir kaltintum save. Nes, supranti, aš noriu spręsti savas problemas pati.
– Spręsti problemas pati? Ir čia tavo sprendimas? Kad užpuolė? Tikrai aš kaltas, kad be reikalo tavęs paklausiau ir paleidau vieną. Jazmina, būčiau visą gyvenimą neatleidęs sau, jeigu… Jau ir dabar nežinau, kaip atleisiu sau, kad taip įvyko… Aš galiu tik įsivaizduoti, kokį šoką ir kokią traumą tą naktį patyrei… Net nežinau, ką sakyti. Prisiek, prižadėk, kad niekados daugiau man gyvenime nemeluosi, sakysi tiesą ir visada leisi palydėti iki pat laiptinės durų. PRISIEK, PRAŠAU, – jis atsisėdo ir, paėmęs mano ranką, priglaudė ją prie krūtinės.
– Gerai, prisiekiu… jei tau nuo to bus geriau.
– Kaip taip galėjo atsitikti… Koks aš debilas buvau, kad vieną tave palikau. Kaip aš galėjau leisti tau eiti vėlai vakare vienai namo… Kaip aš galėjau…
Užverčiau ašarotas akis į lubas.
– Prasideda… juk sakiau, kad taip ir bus. Nusiramink. Dar kartą pakartosiu: aš esu čia- sveika ir gyva. Beveik pasveikusi, ir tikrai jaučiuosi gerai. Negalvok apie tai, prašau. Be reikalo tai pasakiau… Kas buvo – pražuvo, nebeverskime lapų atgal.
– KAIP AŠ GALIU APIE TAI NEGALVOTI????? KAIP GALIU NUSIRAMINTI, KAI MANO PATS BRANGIAUSIAS ŽMOGUS, KURĮ PALIKAU VIENĄ EITI NAMO, BUVO UŽPULTAS IR VOS NEIŠPRIEVARTAUTAS!!!! IR KAIP AŠ TAIP NESUPRASDAMAS, NEPAGALVODAMAS GALĖJAU LEISTI TOKIAM DALYKUI ĮVYKTI!!! – trenkė kumščiu į stalą ir bandydamas nusiraminti garsiai ir giliai keletą kartų įkvėpė ir iškvėpė.
– Baik! Juk negalėjai žinoti, kas atsitiks. Niekas negalėjo. Nustok!!!
– Bet galėjau numanyti! Juk esi tokia pana, bet kas ir bet kada galėjo tau tai padaryti! Negaliu patikėti, kad viskas, ką pasakei, yra tiesa. Man tai didžiulis smūgis…–Tajus dabar toks jautrus, kad, rodos, net galiu girdėti, kaip smarkai plaka jo širdis.
– Tajau, būk geras, viskas jau praeityje… Nebenoriu apie tai galvoti. Prašau, nusiramink…
Apsikabinau jį, nes jis buvo visas sustabarėjęs ir kietas kaip akmuo. Įsigalėjo tyla.
– Man reikia namo, – po kurio laiko jau kiek ramesniu balsu išlemeno. –Bentparvežiau saugiai, tai svarbiausia. Susirašysime. Šiandien tavęs dar laukia pokalbis su mama. Labai tikiuosi, kad daugiau nebėra dalykų, dėl kurių man melavai, nes nežinau, kaip sugebėčiau atleisti tiek sau, tiek ir tau, Jazmina. Be proto skauda… Jis nuėjo į koridorių rengtis. Bet aš likau sėdėti vietoje.
– Tajau… – vos girdimai išlemenau.
Taip. Jis apsirengė ir išėjo.Ir aš leidau jam išeiti. Uždariusi duris parklupau. Buvau visai pamiršusi, kad Lidija sėdėjo kitame kambaryje, kuriame muzika grojo jau nebe taip garsiai kaip prieš penkiolika minučių… Ji viską girdėjo… Jei prasitartų šeimyniškiams – tikriausiai mane uždarytų jau į sunkių psichinių ligonių skyrių, nes tiesiog nebegalėčiau ištverti sumauto gyvenimo tokioje aplinkoje, patirdama didžiulį spaudimą ir stresą. Ahhh, Tajau… Ir kodėl taip karštai sureagavai… Durna aš, kad pasakiau, nereikėjo. Bet šis įvykis taip ilgai buvo užgulęs širdį ir plėšė viską, kas buvo gyva. Juk negalėjau laikyti paslaptyje, kai jam pasakau VISKĄ. Sąžinė vis tiek vieną dieną būtų mane užgraužusi…
(Bus daugiau)
Autorės prierašas. Jei Jums patiko knygos ištraukos, kviečiame prisidėti prie būsimos popierinės knygos leidybos. Bet kokia parama yra labai svarbi, o Jūsų vardas ir pavardė atsidurs rėmėjų sąraše.
A/s LT464010051002152289.
Yeah gurl, šaunu, kad kuri ir viešini! Tikiuosi sulaukti knygos ^^