Žalvario „apologetas“ Rimantas Ordinas: tarp meno ir amato

Tarp meno ir amato – taip apibūdina savo kasdienį darbą, kurio net pats grynu menu nevadina, dažnai įvairiose Lietuvos mugėse, masinėse šventėse sutinkamas sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senosios juvelyrikos amato puoselėtojas Rimantas ORDINAS (g. 1962 m.), kurio kurtais papuošalais puošiasi ir etnografiniai kolektyvai, ir teatrai, ir pavieniai asmenys (neseniai R. Ordino kurtų senųjų baltiškųjų papuošalų „prezentacija“ vyko Kalvarijoje, per Ž. Mankauskaitės-Zenevičienės miuziklo „Saulės ratu“ premjerą – miuziklo artistai buvo pasipuošę būtent šio meistro darbais).

Su žalvariu daugybę metų „draugaujantis“ vyras, daug dėmesio skiriantis papuošalo ir apskritai simbolikai, besidomintis dvasiniu tautos paveldu, gamtos ir žmogaus vienove, turbūt nenuneigtų, jog toks pašaukimas (tiesa, ne iš karto suvoktas) buvo „užkoduotas“ ir… jo pavardėje. Ordinas, kaip teigiama žodynuose, – garbės ženklas, suteikiamas už ypatingus nuopelnus, tai ir organizacija, susieta bendra idėja, ypatingomis gyvenimo taisyklėmis, taigi ir Rimantas Ordinas savo papuošalais paženklina tuos, kuriems artimas senasis mūsų tautos paveldas, kuris, kaip žinia, turėjęs ypatingas gyvenimo taisykles, savitą būties sampratą.

Sodyba kaime – ne ūkininko valdos

…Atokus vienkiemis Pakalniškių kaime netoli Veliuonos (čia pat ir Klangiai – rašytojo Petro Cvirkos gimtinė) – Ordinų šeimos valdos. Dviejų hektarų ploto sodybą pats Rimantas gausiai apsodinęs beržais, kurių šnaresys harmoningai atliepia šeimininko pagamintų ir kieme sukabintų vėjo varpelių skambesiui, ypač jaukiam šiltuoju metų laiku. Viskas šioje kaimo sodyboje šiuo metu kalba, jog čia gyvena ne ūkininkas, o amatininkas, besiveržiantis ir į meno erdves: ne tik sodybą puošiantys meistro darbai, paženklinti baltų kultūros elementais, bet ir kieme esanti jo dirbtuvė, sausakimša nuo įrankių įrankėlių, beje, daugiausiai paties meistro pagamintų. O sode, prie įvažiavimo į kiemą, – medinė deivės Velionos skulptūra. Tai duoklė savo šaknims, senajam baltiškajam tikėjimui ir… gyvenamosios vietovės garbei (juk Veliuona deivės Velionos vardą nešioja!).

Papuošalų ir senovinių dirbinių gamintojas Rimantas Ordinas atokiame vienkiemyje su šeima gyvena nuo 1995 m., prieš tai gyvenęs Kaune, nors, kaip pats sako, visada svajojęs apie kaimą, nes mieste bloga energija, miestas žlugdo asmenybę. O kaimas, pasak meistro, yra ta vieta, kur jautiesi savimi. Tiesa, buvusiam ilgamečiam miestiečiui atsikėlus į kaimą teko praeiti iššūkius, kol iš tiesų atrado čia savo vietą ir tikrąjį pašaukimą.  

Ūkininkauti nesisekė

R. Ordinas pasaulį išvydo Kazachstane. Ordinų šeima į Lietuvą grįžo ir įsikūrė Kaune, kai Rimantui buvo treji metukai. Rodos, miestietis nuo ankstyvos vaikystės? Ne visai, mat vasaras jis leisdavo pas senelį Gudelių kaime (Marijampolės sav.), tad kaimo gyvenimas iki šiol siejasi su vaikystės idile.

Po mokyklos baigimo – iškart dvejiems metams į kariuomenę, iš kurios grįžęs įsidarbino žalvario apdirbėju. Būtent tokį darbą dirbdamas visko išmoko, o žalvaris jį traukė nuo vaikystės, jau mokyklos suole papuošalus gamino.

Sukūręs šeimą, R. Ordinas apie vaikystės svajones bei menus nesvajoja: viršų ima praktinė gyvenimo pusė, juolab kad auga trys vaikai. Gyvenimas mieste, ypač po Nepriklausomybės atkūrimo, sunkėja, tad Ordinai nutaria keltis į kaimą. Pasitaikius progai, nusiperka sodybą netoli Veliuonos (žmonos Jūratės, kurios senelis prieš karą buvo Veliuonos seniūnas, gimtinė čia) ir, kaip minėta, 1995 m. Kauną palieka.

Kaime įsikūrę Ordinai bando gyventi ūkiškai: laiko gyvulius (vienu metu net apie 30 ožkų laikė!), augina daržoves – nepasiteisina: neturi kur nuo savo poreikių atliekamos produkcijos į pinigus išmainyti.

Pomėgis tampa pragyvenimo šaltiniu

Tenka ieškoti kitų uždarbio būdų. Rimantas ima dairytis amatų. Nagingas meistras iš pradžių stato krosnis – sekasi, tačiau širdyje kirba vaikystės potraukiai, susiję su tautodaile. Ir čia likimas, pasireiškęs prigimtine pavardės išraiška (vėliau Rimantas, gilindamasis į iš amžių glūdumos atėjusią simboliką, aiškins, jog savąjį pašaukimą atsinešame su vardu, pavarde, tik ne visi jį laiku suvokiame). Žingsnis po žingsnio, ir R. Ordinas atsideda mokyklos pomėgiui – dirbinių iš žalvario gamybai – ir šitaip pataiko tiesiai į dešimtuką: darbas labai prie širdies, o pagaminti dirbiniai turi paklausą, taigi pomėgis tampa ir pragyvenimo šaltiniu. Meistrą su žmona dabar jau dažnai pamatysite įvairiausiose mugėse ir šventėse, kur šeima ne vien propaguoja baltų kultūrą, bet ir pardavinėja žalvario papuošalus. 70–80 proc. papuošalų, kaip sako meistras, būtent tokiuose renginiuose ir parduodama. Tiesa, R. Ordinas jau susilaukia ir nemažai užsakymų. Pagal archeologinių radinių piešinius padarytų žalvarinių papuošalų įsigiję daugybė folkloro kolektyvų, pavienių asmenų, mokyklų, darželių kolektyvų, netgi ir Kauno karo muziejui dirbinius iš žalvario pateikęs pagal užsakymą.

Tarp meno ir amato

Rankomis pintos grandinės, grandinėlės, verpstukai kaip pakabukai, skiltuvai su titnagu, diržai iš odos, vėjo varpeliai iš aštuonių vamzdelių ir papuošalai papuošalai: smeigtukai, antkakliai, antgalvės, žiedai, apyrankės, segės… – tai meistro, tęsiančio senąsias baltų meno tradicijas, nuolatinio darbo vaisiai, kuriuos jis gamina iš odos, ragų, balų ąžuolo, o dažniausiai – iš žalvario. Žalvaris – R. Ordino aistra, suradusį jį, kaip minėta, dar vaikystėje. „Mūsų krašte, – sako meistras, – gamtoje dominuoja blankios spalvos (ir žmonių kalba rami, ir dainavimas čia žemesnių tonų), o žalvaris – kaip mūsų gamta. Štai auksas – ne mūsų tautos metalas, jis tinka agresyvioms tautoms, ne mums.“ Nešioti žalvarinius papuošalus, pasak R. Ordino, – tai ir turėti su savimi apsaugą.

Papuošalus meistras dažniausiai gamina kalviškuoju būdu, kartais – lietiniu (visiems būdams turi reikalingą įrangą ir įrankius, kuriuos pats pasigaminęs).

R. Ordinas, savęs jokiu būdu nevadinantis juvelyru, papuošalus gamina kruopščiai, bet, kaip pats sako, ne per daug, todėl jie šiek tiek šiurkštoki, nenudailinti iki smulkmenų, nors meistras papuošalų ornamentika, jos simbolika domisi labai. R. Ordinas, neturintis specialaus dailės išsilavinimo, žinių semiasi iš knygų: mokslinių veikalų, archeologinių studijų ir… gamtos. Taigi dalis jo papuošalų kuriama tiksliai pagal archeologinius radinius, sekant autentika, o dalis – originali kūryba, sekant savo fantazijomis ir vizijomis. „Bet, – sako meistras, – ką bepadaryčiau, viskas jau yra padaryta, ne čia, tai kitur, mat papuošalai beveik tokie patys visose pasaulio šalyse“. Taip yra todėl, anot R. Ordino, jog Visatos dėsniai tie patys visiems.

Ženklai ir simboliai

Tie patys visiems ir simboliniai ženklai, kuriuos žinodamas ir taikydamas kasdienybėje užsitikrini darną viduje bei aplinkoje. Taigi kurdamas papuošalą į tuos ženklus meistras atsižvelgia. „Ženklai, – sako jis, – ištisas kosmosas, kur prasmingas kiekvienas skaičius, pvz., „6“ naikina, „7“ kuria, „8“ apsaugo (taigi aštuonkampė žvaigždė kūrinyje yra ne tik dėl grožio, bet ir dėl apsaugos), dešinė–kairė pusės (kairė pusė – moteriška, simbolizuojanti išmintį, dešinė – vyriška, simbolizuojanti protą, pagal Visatos dėsnius – išmintis kuria, protas naudoja…) ir taip toliau – argi viską išvardysi!“ R. Ordinas įsitikinęs, jog šie Visatos dėsniai, kurių daugelis tiesiog nežino, – per daug stiprios jėgos, tad žinant jų būtina laikytis, pvz., per Mėnulio pilnatį negalima dirbti, kurti, nes pilnatis – vagių, sukčių metas.

Pašaukimo keliu

Meistras, kaip pats teigia, jaučiasi laimingas, eidamas savo pašaukimo – ištikimybės savo amatui, žalvariui, senajam baltiškosios kultūros paveldui ir gamtai – keliu. Tiesa, apmaudu, kad kaimuose aplink vis daugiau ištuštėjusių sodybų, kad jau praėję tie laikai, kai kiekvienas kaimas turėjo savo amatininkus, dainą, šokį, Dievą, tačiau per daug nusiminti neleidžia įsitikinimas, jog gerą aplinką reikia kurti būtent čia, kur tavo šaknys, nesidairant į svetimus žemiškuosius rojus…

Laimutės Kraukšlienės nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1