2017 m. gegužės 14-ąją Šilavoto (Prienų raj.) Davatkyno muziejus, puoselėjantis etnokultūrinį krikščioniškąjį paveldą, šventiškai minėjo savo gyvavimo dešimtmetį. Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje šv. Mišias už davatkėles, čia gyvenusias pamaldžias moteris, aukojo Apaštališkasis nuncijus – Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje Jo Eminencija arkivyskupas Pedro López Quintana, giedojo Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras. Po šv. Mišių procesija „Davatkėlių takeliu“, dar vadinamu skulptūrų ar ramybės taku, vedančiu tikėjimo link, ėjo į muziejų, pakeliui pašventinusi dvi naujai pastatytas skulptūras. Skulptūras-stogastulpius šiam takui kūrė šalyje ir už jos ribų žinomi Prienų rajono tautodailininkai: Rimantė Butkuvė, Tomas Stambrauskas, Algimantas Sakalauskas ir žymus liaudies meistras iš Garliavos Adolfas Teresius. Muziejaus sodelyje vykusią šventinę popietę vedė Lietuvos poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė, o jai talkino ir su publika gražiai bendravo, dainavo solistas Liudas Mikalauskas su Egidijum Bavikinu. Renginį vainikavo Apaštališkojo nuncijaus kalba. Jį žavėjo šio krašto papročiai, tradicijos ir kūryba. Savo identitetą, tradicijas, istoriją liepė branginti, saugoti ir nieko nekeisti, nes pasauliui tik savo išskirtinumu galime būti įdomūs ir tuo patrauklūs. Renginio vedėja kraštietė Aldona Ruseckaitė žodį suteikė Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies parapijos (Vilkaviškio vyskupija) klebonui kun. Ričardui Kmitui, Seimo nariui Andriui Palioniui, Prienų rajono savivaldybės vicemerui Algiui Marcinkevičiui, kurie padėkojo renginio organizatoriams, muziejininkei Marijai Danguolei Lincevičienei, Prienų krašto muziejaus direktorei Lolitai Batutienei ir visiems kitiems, susirinkusiems paminėti Šilavoto Davatkyno muziejaus dešimtmečio. Renginys baigėsi bendromis atsineštinėmis vaišėmis.
Šiavoto Davatkynas – muziejus buvo įkurtas 2007 m. 1895 m. čia apsigyveno 14 moterėlių ir daugiau nei 100-metį veikė neformalus moterų vienuolynas. Lietuviškos spaudos draudimo metais čia buvo slepiami lietuviški raštai, knygos, vietiniai buvo mokomi rašto, amatų, vaikai slapta buvo ruošiami Pirmajai komunijai. Beje, čia buvo suteikiamas prieglobstis tiems, kuriems jo reikėjo, o likimo nuskriaustieji čia visuomet atrasdavo užuojautą ir pagalbą. Tikėjimas Aukščiausiojo palaiminimu, tautiškumas, dorovingumas, pagarba ir meilė savo kraštui buvo esminiai principai, kurių moterėlės laikėsi. 1999 metais mirus paskutiniajai davatkėlei Davatkyną paveldėjo Marija Danguolė Lincevičienė (Dabrišiūtė). Visa Lincevičių šeima namelius lig šiol prižiūri ir puoselėja, o čia vis dar jaučiamas davatkėlių buvimas, dvelkiantis meile, tikėjimu, ramybe. Pastaraisiais metais čia vyksta menininkų plenerai, „Poezijos pavasario“, „Muziejų nakties“, „Muziejų kelio“ renginiai, spektakliai, knygų pristatymai, bendruomenės susitikimai. Davatkynas jau tapęs žymiausiu kultūriniu ir turistiniu centru Prienų rajone.
Autorės nuotraukos.
