„Negaliu tylėti, – neslėpdama ašarų prieš penkerius metus kalbėjo į redakciją atėjusi pagyvenusi čigonė, lydima jaunos mergaitės – anūkės. – Žinau, kad jo jau neprikelsiu, tačiau tegu kiti žmonės pasimoko iš mano nelaimės…“ Tolesnis moters pasakojimas laiką atsuko į 2012 m. paskutinio pavasario mėnesio pradžią…
2012 m. gegužės pradžioje Marijampolės smalsuolių dėmesį patraukė išskirtinė laidotuvių eisena: žirgais kinkytas vežimaitis, kurį iš abiejų pusių lydėjo šaunūs raiteliai, lėtai judėjo į senąsias miesto kapines. Taip iškilmingai į paskutinę kelionę buvo palydimas čigonų baronas 54 metų amžiaus sulaukęs Stepas Marcinkevičius, miręs tų pačių metų gegužės 7 dieną (vyro kapavietę jau beveik penkerius metus puošia išskirtinis paminklas). Su namuose mirusio vyro netektimi sunkiai susitaikanti velionio našlė Alma Marcinkevičienė, pačiam didžiausiam skausmui atlėgus, atėjusi į redakciją, pateikė prielaidą, jog jos vyras buvo… nužudytas. Tiesa, anot moters, tai nebuvęs kažkoks smurto proveržis, brutalios jėgos panaudojimas: čigonų baroną Anapilin esą išvijo medikės, atlikusios išblaivinimo procedūrą lašinėmis, neatsakingumas…
Po beveik penkerius metus besitęsiančio teismų maratono šių metų balandžio mėnesį paskelbtas nuosprendis A. Marcinkevičienės prielaidą tarsi paneigė: nepakako įrodymų, jog per nelegalią išblaivinimo procedūrą mirusio čigonų barono gyvybė užgeso dėl slaugytojos kaltės.
Mirė išblaivinimo procedūros metu
Narto kaime (Marijampolės sav.) įregistravęs ūkį, Stepas Marcinkevičius, kaip stereotipiškai ir turėtų būti, vertėsi arkliais. Pasak velionio našlės, vyras, turėjęs bėdų dėl kepenų, kasos veiklos, vis dėlto nevengė taurelės. Rūpindamasi vyro sveikata, A. Marcinkevičienė ne kartą kvietusi į namus medikę, kad pastatytų lašines, taip vyrą išblaivytų, išvalytų jo organizmą nuo alkoholio. Po šių procedūrų (vienas toks vizitas, anot našlės, kainuodavęs 200 litų), pasak A. Marcinkevičienės, Stepas ne tik išblaivėdavo, bet ir išties geriau pasijausdavo: pažvalėdavo, atsirasdavo jėgų, galėdavo dirbti (reikalų čigonų baronui visada buvo per akis: reikėjo ne tik arkliais rūpintis, tekdavo spręsti ir kitų čigonų bendruomenės narių problemas).
Lemtingoji 2012 metų gegužės 7 – oji, rodės, nė kuo neišsiskirianti diena. Tiesa, Stepas iš vakaro buvo padauginęs, o ryte, kankinamas pagirių, užsivertė dar ir stiklinaitę degtinės. Žmona iškvietė tą pačią medikę, kuri pagelbėdavusi ir anksčiau panašiais atvejais, kad lašinėmis vyrą išblaivintų. „Seselė atėjo apie 12.30 val., – pasakojo A. Marcinkevičienė. – Stepas, jos raginamas eiti į kambarį, esantį namo viršutiniame aukšte, procedūrai priešinosi, aiškiai šįkart jos nenorėjo. „Jei nenori mirti, einam,“ – sakiusi jam seselė, kol šis pagaliau pakluso. Praėjus penkiolikai minučių, negeros nuojautos vedina, užlipau į kambarį, kuriame buvo atliekama procedūra. Tai, ką pamačiau, mane pribloškė: Stepas prašo ištraukti lašinę, kraujas bėga… Jis čigoniškai keikiasi, o seselė laiko jo rankas…“ A. Marcinkevičienė teigia tai išvydusi puolė šaukti dukters. Skubiai buvo ir greitoji pagalba iškviesta. Deja, nieko Stepui jau nebuvo galima padėti – vyras mirė tiesiog išblaivinimo procedūros metu.
Artimieji kaltina medikę
Netekties skausmas, rūpinimasis laidotuvėmis, pasak A. Marcinkevičienės, nepaliko jokių minčių, tad tik praėjus šiek tiek laiko artimieji ėmė mąstyti apie S. Marcinkevičiaus mirties aplinkybes. Įtarimą sukėlė dvi tuščios ampulės diazepamo, rastos kambaryje, kuriame mirė čigonų baronas. „Galgi šie raminamieji, suleisti išblaivinimo procedūros metu, ir sukėlė mirtį?“ – įtarimais dalijosi artimieji, prisiminę, kaip seselė esą kalbėjusi, jog suleidusi dvi ampules, kad Stepas užmigtų, o šis niekaip neužmigęs.
Pasak A. Marcinkevičienės, oficiali vyro mirties priežastis – širdies sustojimas (artimieji tikina, jog S. Marcinkevičiaus širdis buvusi sveika). Našlė teigianti lavonas nebuvo skrostas, tik audinių mėginiai tyrimams paimti. Dėl S. Marcinkevičiaus mirties fakto Marijampolės PK vyko tyrimas, tačiau velionio našlė nuo pat pradžių buvo įsitikinusi, jog seselės neatsakingumas atėmė iš artimųjų brangų žmogų. „Bent ji į laidotuves būtų atėjusi, užuojautą pareiškusi, – liejo apmaudą A. Marcinkevičienė, – jei jau tokia nekalta. Mes Stepo nesusigrąžinsime, tačiau norėčiau visus žmones įspėti: saugokitės!“ A. Marcinkevičienė teigusi, jog dėl „tiesos išaiškinimo“ eisianti iki galo, pasiryšianti, jei reikės, netgi vyro palaikų ekshumacijai (to teismams vis dėlto nereikėjo).
Netinkamu laiku netinkamoje vietoje?
Bendrosios praktikos slaugytoja Laima Šiugždinienė, turinti ne vieną dešimtmetį tokio darbo patirties, į kurios asmenį dėl netikėtos S. Marcinkevičiaus mirties buvo nusitaikę velionio artimieji, visus priekaištus ir kaltinimus kategoriškai neigė nuo pat pradžių. „Nesuleidau nieko, kas galėtų išprovokuoti mirtį, o lašinės sulašinimas dar niekam nebuvo mirties priežastis“, – sakė medikė. Visi šie kaltinimai, pasak L. Šiugždinienės, visiškai nepagrįsti – net teismo medicinos ekspertai nenustatė nieko, kas galėtų sukelti įtarimą. „Ne kartą esu gelbėjusi tą vyrą iš bėdos, – sakiusi L. Šiugždinienė, – tad ir tąkart viską dariau kaip įprastai. Tiesiog netinkamu laiku netinkamoje vietoje atsidūriau…“ Medikė neneigė leidusi diazepamą, lengvą raminamąjį medikamentą, kuris tokioje situacijoje esą tikrai nekenksmingas (kaip tik – padeda žmogui nurimti): nei širdies darbą stabdo, nei smegenis paralyžuoja. Viskas procedūros metu buvo kaip įprastai, tačiau netikėtai pablogėjusi S. Marcinkevičiaus būklė buvo vienas iš tų nenumatytų atvejų, kai jau nieko negalima padaryti. Pati seselė iš pradžių puolusi gaivinti staiga gyvybę prarandantį pacientą, vėliau – ir greitosios pagalbos medikai, tačiau visos pastangos buvo bevaisės.
Esą nepagrįstus S. Marcinkevičiaus artimųjų kaltinimus L. Šiugždinienė priėmusi kaip šmeižtą, netgi šantažą. Velionio našlė esą medikę netiesiogiai reketavusi: užuominomis reikalavusi pinigų, aiškindama, jog laidotuvės daug kainavusios, davusi suprasti, jog nebus nei korespondentų, nei teismų, jei bus „susitarta“…
Kriminalas neįžvelgtas, bet…
Ir pirminiais duomenimis, ir po penkerius metus trukusio teismų maratono šiuo atveju kriminalo įtarti nebuvę pagrindo. Tą patį patvirtinęs ir Marijampolės teismo medicinos ekspertas R. Valiukas, S. Marcinkevičiaus mirties priežastimi nurodydamas širdies ligą.
Štai čia tarsi galima būtų dėti tašką: žinoma, mirusio žmogaus neprikelsi, tačiau nusikaltimo nėra, iš velionio artimųjų nuskambėję kaltinimai medikei nepagrįsti… Vis dėlto yra mažytis „bet“. „Mūsų savaitės“ kalbinta bendrosios praktikos gydytoja Danguolė Skurkienė teigė, jog nuolatinės išblaivinimo lašinėmis procedūros pacientui, kuris tarp reguliarių išgėrimų neprisižiūri savo širdies (medikas, atliekantis išblaivinimo procedūrą, gali nepastebėti užleisto širdies nepakankamumo), nėra jau tokios nekaltos – tai nėra labai saugu. „Alkoholis sutrikdo kraujo elektrolitų apykaitą, subtilią vandens ir mikroelementų, kraujo druskų, medžiagų apykaitą ir hormonines funkcijas, sukelia nereguliarų širdies plakimą, nepakankamumą, – aiškino D. Skurkienė. – Taigi, esant tokiems sutrikimams, skysčių perteklius, lašinant lašines, situaciją gali ne tik pagerinti (išblaivinti), bet ir dar labiau pabloginti. “ Kitaip tariant, priežastis, jog įvyksta tokio pobūdžio staigūs tragiški atvejai, pirmiausia – nesaikingas alkoholio vartojimas. Tokia išvada nelinkusi patikėti A. Marcinkevičienė liko prie savo įsitikinimų, kuriuos laikas bei tolesni įvykusio fakto tyrimai, deja, paneigė.
Laima GRIGAITYTĖ
Redakcijos archyvo nuotraukos.
