Iš amžių glūdumos paveldėta moralė ar gyvenu kaip noriu (nors nežinau, ko ir kaip noriu)?Informacijos gausa, prasilenkianti su veikla (žinau, bet nieko nedarau), ir visuotinė abejingumo, vangumo būsena – toks šiuolaikinės visuomenės apibūdinimas.
Apie tai kalba Bronė GUDAITYTĖ, filosofijos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, radijo laidų vedėja, dvasinės ekologijos propaguotoja. Dėstytoja, ypač mylima ir gerbiama studentų, VDU tradiciniuose bendruomenės rinkimuose ne kartą laimėjusi „Metų širdies“ apdovanojimą.
Šiuolaikinis žmogus – be moralinio stuburo
„Šiais laikais trūksta moralinio stuburo“, – sako filosofė. „Moralinis“, anot B. Gudaitytės, žymi mūsų elgesį, o „doros veidas“ reiškia, jog žmogus yra laisvas elgtis, rinktis pagal savo valią (dora – tų dalykų taikymas). Rinktis žmogus privalo visada, o pasirinkęs – kažką ir padaryti. „Jei nesirenkame nieko, netampame žmonėmis“, – akcentuoja filosofė.
Šiuolaikinis žmogus „užmigdomas“: jam įteigiama, jos jis esąs laisvas gyventi nesirinkdamas, mat už jį pasirenka TV laidos, tam tikros knygos, reklama… Bet tokia laisvė yra pelėkautai, mat ji nėra siejama su sąžine. Į pasąmonę įteigtas siekinys: „Ne gyvenk, o norėk!“ žmogų paverčia robotu, kurio gyvenimą pavaduoja televizija, kitos medijos, reklama. Prancūzų rašytojas Frederikas Beigbederis, pagavęs šiuolaikinio žmogaus egzistencijos akligatvį, teigia, jog reklama žmogui pasako, ko norėti. Supraskime: šiuolaikinis žmogus pats jau negeba net norėti, netgi tam jam reikalinga pagalba iš šalies! Ir visa tai – nauja tvarka.
„Nauja tvarka“ madinga, – sako B. Gudaitytė, – bet ji ardo tai, kas sukurta Dievo, o kai ardoma Dievo sukurta tvarka, į gerą visa tai neišeina. Kai Dievą pakeičia autoritetas (pvz., Stalinas), suardoma moralė.“ Suardytos moralės padarinius filosofė grindžia faktais – skirtingais laikotarpiais direktorių įvardytų problemų mokyklose analize. Žengiame į sudėtingą XX amžių. Mokiniai nepaklusnūs (sugriautas įsakymas „Gerbk tėvą ir motiną“ ateina ir į mokyklą) – konstatuoja direktoriai. Po 30 metų: stipri mokinių nepagarba vienas kitam (muštynės, patyčios ir kt.). Šiais laikais realybė dar baisesnė: išprievartavimai, narkotikai, abortai, baimė, kad vaikai mokyklose nebūtų nužudyti, kad patys ten nenusižudytų…
Kultūra, alsuojanti mirties dvasia
Jonas Paulius II (1920–2005) teigęs: „Šiuolaikinė kultūra alsuoja mirties dvasia.“ Ir išties: XX a. – rojus, kaip manoma buvo, bet tas amžius – žudymo amžius. „Šiuolaikinė JAV kultūra rodo, kad slibinas atgijęs. Vakarų kultūra turi slibino antspaudą – žudyti, – sako B. Gudaitytė. – Velnias pažada rojų, bet veda į mirtį.“ Kas atsitinka, kai paniekinamas Dievas? Lieka blogis, arba – velnias, kurio politika nuožmi: gyvenimas „rojuje“, o paskui – baimė. Lieka pinigų troškimas, nuspalvinęs viską. Pinigai garantuoja laimę? Truputėlis tyrimų: JAV moterų malonumas – apsipirkinėjimas, rodantis, jog valdo godumas, o ne seksualinė trauka, taigi šeimoje nelieka net kūniškų instinktų…
Į aukštesnį tikslą – su pagrindiniu vidiniu įrankiu – valia
„Pasaulis gali atsistatyti tik pripažindamas moralę, – teigia B. Gudaitytė. – Moralinis pagrindas orientuotas į amžinybę. Jei mūsų pasirinkimai dera su amžinybės keliu, jie geri.“
Bet amžinoji tiesa, pasak Dekarto, nėra pažįstama. Tad lieka laikinosios tiesos. Bet… Žmogaus laikinosios tiesos turi derėti su amžinosiomis. „Jei kas prasilenkia su dešimčia Dievo įsakymų, prasilenkia su moraliniu pasirinkimu“, – sako filosofė, akcentuodama žmogaus moralinį pagrindą. Be moralinio pagrindo žmogus nėra žmogus, o tik protingas gyvulys. Gyvūnus valdo instinktai, o žmogus turi laisvą valią rinktis.
„Valia – įrankis, reguliuojantis tai, ką atrandu savyje“, – teigia B. Gudaitytė. Kai to įrankio nėra, žmogus nėra laisvas, jį valdo vadinamosios reptilinės smegenys, kūno poreikiai. O štai laisvas žmogus žino, jog gali pakentėti, laisvai valdyti reptilines smegenis.
„Kur rasiu džiaugsmą, ramybę – jutiminiuose ar dvasiniuose dalykuose? Ar įniršį ir geismą pats valdysiu, ar būsiu viso to pats valdomas?“ – retoriškai klausia filosofė. Išvada paprasta: žmogus viską pripažįsta, bet turi būti aukščiau. Dar daugiau: viso gyvenimo tikslas turi būti aukštesnis už tai, kas praeina.
Informacija su minuso ženklu
Pasak filosofės, šiais laikais klesti informacijos gausa su minuso ženklu: tu viską žinok. Deja, tos žinios nepritaikomos. „Neužtenka žinoti, reikia tas žinias pritaikyti, – sako B. Gudaitytė. – Žinojimas prasilenkia su gyvenimu – mes „užmigdyti“. Nėra raumenų daryti. Mes žinome, kas yra teisinga, bet nieko nenorime daryti.“ Abejingumas, vangumas tampa dominuojančia būsena, mūsų kultūros dalimi, netgi gyvename taip, kad nieko nereikėtų daryti, nors nė vienoje pasaulio kultūroje nesakoma, kad baimė, ištižimas yra gerai – visos kultūros orientuotos į absoliučias vertybes: grožį, tiesą, gėrį. O tos absoliučios vertybės siekiamos tik veikiant. „Nieko nedarydamas, nieko ir nepadarysi, – reziumuoja filosofė. – Mano tyla pritaria blogiui, mano kalbėjimas turi būti veikla.“
Nuotraukoje – Bronė Gudaitytė.
