Lankantis Normandijoje, neužsukti į Etretą būtų didžiausia klaida. Tai – viena iš vaizdingiausių Prancūzijos pakrančių, traukianti turistus kaip magnetas, dar kitaip vadinama Etretat skardžiu. Jos ilgis apie 120 km, uolų aukštis čia siekia iki 100 m. Vienas iš gražiausių šioje pakrantėje esančių gamtos paminklų – uola „Drambliukas“. Ji turi savo oficialų pavadinimą – Falaised‘Aval uola. „Drambliuko“ vardas prigijo todėl, kad ja besigrožint daugelis mato dramblį, įkišusį savo straublį į vandenį.
Visai šalia jos iš vandens kyšo smaili uola, atsiskyrusi nuo pakrantės, vadinama adata (Aiguilled’Etretat). Apie šią 77 metrų aukščio smailę nuo seno pasakojamos legendos. Sakoma, kad ten paslėptas lobis, prie kurio veda slaptas takas. Vandeniui nuslūgus, gal ir būtų galima paieškoti slaptaviečių, tik kažin ar rastume brangenybių: legendos yra legendos, o didžiausias lobis – nuostabi Etratato pakrantė. Kuo toliau keliauji nuo pliažo, tuo ji darosi įspūdingesnė. Etretato miestelis ir paplūdimys įrėmintas batų uolų, ant kurių taip ir norisi kuo greičiau užkopti.
Pakilimas į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria vandenyno, miestelio, uolų panorama – pats įspūdingiausias momentas. Kuo aukščiau kyli, tuo gražesni vaizdai išnyra. Matai didingas vandenyno platumas, uolų baltumas rėžia akį, miestelis ramiai snaudžia prigludęs prie akmenuotos pakrantės. Rodos, eitum tomis uolomis iki pasaulio krašto – nematyti pabaigos, kuo toliau, tuo jos vis gražesnės, vis įspūdingesnės.
Nors laiko turime labai mažai, nusileidę nuo uolų, trumpam nuklystame prie vandenyno. Vanduo šaltas, bangos nenuspėjamos ir… akmenys, akmenys, akmenys… Jeigu pas mus, Lietuvoje, Baltijos krantas smėlėtas, tai Etratate – kiaušinio dydžio akmenys: ir didesni, ir mažesni. Vos dirstelėjus paplūdimio pusėn nustebau, kaip galima ant jų gulėti ir degintis saulėje. Bet kai pati išsitiesiau paaiškėjo, jog nieko nuostabiau negali būti: vandenyno nugludinti akmenys visai neaštrūs, jie prisiderina prie tavo kūno linijų, pasislenka, o tarp jų atsiradusiuose tarpeliuose švelniai šiurena vėjelis, glostydamas pasilepinti nusprendusį kūną.
Smagus užsiėmimas – laimės akmenukų paieškos: savotiškas žaidimas, bet kartu ir nepaprastai puikus masažas pavargusioms keliautojo pėdoms. Kad surastum laimę nešančią vertybę, reikia nemažai pastangų, pavaikščiojimo akmenuota pakrante, kurią laikas nuo laiko netikėtai trumpai akimirkai užlieja šaltos vandenyno bangelės. Laimės akmenukai – tai tokie, vandenyno kiaurai pergręžti, turintys skylutes, į krantą išmesti rieduliukai. Surandi tokį – kabink ant virvutės ir turėsi natūralų suvenyrinį pakabutį iš šio nuostabaus paplūdimio. Radau kelis. O ar atneš laimę – nežinau, sužinosiu ateityje. Bet kad buvau Etratate – jau esu laiminga. Pasiėmiau kelis tokius akmenėlius su savimi, parsivežiau namo kaip prisiminimą.
Kiek tolėliau, paėjėjus pakrante, yra vietos, kur tarp akmenukų ir vandenyno augmenijos gyvena moliuskai (gal potvynio išplauti į tą akmenuotą krantą, o gal tai jų nuolatiniai namai). Ten vietiniai gyventojai juos gaudo samteliais. Radome jų ir mes. Tik nerinkome. Kam mums jie, lai gyvena savo gyvenimą tarp akmenėlių.
Pasivaikščiojimui vaizdinga Lamanšo sąsiaurio pakrante, besigėrint vandenyno atodūsių suformuotomis uolomis, reikėtų skirti bent jau visą dieną. Kelių valandų tikrai mažai. Savo grožiu jos įkvėpė ne vieną menininką, kurie nuostabaus grožio uolų vaizdus nutapė paveiksluose, apdainavo eilėse.
O laikas tirpo. Autobusas jau nekantriai laukė, turėjome keliauti toliau. Oi, kaip nesinorėjo palikti šio gamtos stebuklo. Išvykome su viltimi – kada nors sugrįžti… ilgesniam laikui.
Nuotraukos autorės ir Raimondos Jurčenkienės
Ačiū! Ne tik informacija, bet ir jausmas! Užkrėtė noru tai pamatyti savo akimis!