Vertybių ugdymas
Taip, doros, ugdymo programų yra. Nuo darželinukų iki gimnazijų absolventų. Perskaičiau – daug gražių ir prasmingų tekstų. Kalbėjausi su mokytojais. Mačiau jų ironiškas šypsenas ir atlaidžius paaiškinimus: „Esmė juk ne čia, esmė – paruošti mokinius egzaminams“. Suprantama, doros ugdyme egzaminų nėra ir būti negali, nes dora – tai ne žinios. Deja, doros ugdymas mokyklose dažniausiai pateikiamas kaip žinios, kaip elgesio taisyklės.
Dorovinis ugdymas mokyklose turėtų būti pirmaeilis ir svarbiausias iš visų kitų egzaminais vertinamų dalykų. Nes, pasikartosiu, bendražmogiškomis vertybėmis subrandintas jaunas žmogus neišvengiamai savo individualių gabumų ir galimybių erdvėje pasirinks savo būsimą specialybę. Tuo tarpu maksimaliai žiniomis aprūpintas specialistas be subrandinto bendražmogiškomis vertybėmis dvasinio skeleto visaverčiu sąžinės balsu besivadovaujančiu žmogumi tapti negalės, nes dvasinė branda nėra žinios, kurias ir pavėluotai būtų galima įsisavinti. Iki 20 metų (psichologai patikslins) dvasiškai nesusiformavęs žmogus ateityje gali būti reguliuojamas arba tramdomas tik įstatymų numatytomis bausmėmis, kurios dažniausiai dar labiau luošina tikrų vertybių skalę, ir jis dar labiau įsitvirtina sau nusikalstamas „vertybes“.
Tačiau deklaruoti dorovinio ugdymo pirmaeiliškumą mokyklose dar maža. Reikia Mokytojų, kurie tą pirmaeiliškumą įgyvendintų. Ir ne atskirų dorovinio ugdymo Mokytojų, bet visų mokyklose esančių mokytojų tapsmo Mokytojais.
Taip, gerbiami skaitytojai, pastebiu Jūsų ironiją – straipsnio autorius vėl nuklydo į idealizmo lankas. Taip, nuklydau, kad akcentuočiau tą nelemtą užburtą ratą! Kol iš šeimų neišeis tikromis vertybėmis nešini vaikai, mokyklose nesant Mokytojams, Mokytojams iš didžiosios raidės, nebus subrandintos jaunų žmonių dvasinės vertybės, aukštosios mokyklos, paklusdamos gamybos–vartojimo–turėjimo dėsniui, ruoš būsimus bedvasius specialistus (rašau sutirštindamas spalvas, nes yra išimčių, nors jų mažai), kurie kurs šeimas, eis dirbti į mokyklas mokytojais ir atsainiai dėstys mokyklų programose esančią trečiaeilę discipliną – dorovinį ugdymą – tikro visuomenės atgimimo nebus. Aš tuo neabejoju, bet sutinku, gal egzistuoja kitas, geresnis visuomenės atgimimo kelias. Pasiūlykite jį, jei jis jums žinomas!
Žinios ir Nežinomybė
Taip, specialistai mums reikalingi, bet tai turi būti Žmogus-specialistas, o ne Specialistas-žmogus. Ir žinios reikalingos, jau nekalbant apie specifines žinias atskiroms specialybėms. Žinios reikalingos absoliučiai kiekvienam augančiam jaunam protui. Tik per žiniomis suartą dirvą, tik per tokį rugių lauką galima nueiti iki Nežinomybės bedugnės. Yra nežinojimas ir Nežinomybė. Nežinojimas – tai, ko aš nežinau, bet kitiems tai žinoma. Tai besimokančio nežinojimas. Toks nežinojimas skatina pažinimą, bet tik tada, kai naujas pažinimo šuolis tau teikia didelį vidinį pasitenkinimą, ypač kai tą nežinojimo slenkstį peržengi savo jėgomis, savo pastangomis. Ne kartą, vesdamas ekskursijas Etnokosmologijos muziejuje, esu siūlęs moksleiviams: „Kodėl jūs leidžiate dėti jums į burną mokytojų sukramtytą maistą – žinias? Juk vadovėliai parašyti ne genijams, o normaliems jauniems protams – jums. Todėl siūlau: rytoj sugrįžę iš pamokų paskutinį kartą paruoškite jums užduotas pamokas. Ir tai iš tiesų tegu būna paskutinis kartas, daugiau niekada neberuoškite mokytojų užduočių (juokas, džiaugsmas, plojimai!). Bet aš dar ne viską pasakiau. Po to atsiverskite kitą vadovėlio puslapį – tai, ko jums niekas sukramtyto į burną nedėjo. Prie naujo puslapio – tarsi alpinistas prie stataus uolėto kalno. Jam niekas nepadės, jis vienas, savo jėgomis, žingsnis po žingsnio, plikomis rankomis, tiksliau įtemptais pirštų raumenimis laikydamasis už uolų atbrailų ir tik kojų pirštais remdamasis ant tų pačių uolų atbrailų kyla į viršų. Tai sunku, tai labai sunku ir pavojinga(!), bet jis pats pasirinko šį maršrutą, maršrutą vedantį aukštyn, aukštyn į viršūnę. Ir pagaliau – viršūnė! Koks tai nuostabus jausmas savo jėgomis pasiekti viršūnę! Atsivertę kitą vadovėlio puslapį jūs galite pajausti tą patį nuostabų alpinisto kopimo į pažinimo viršukalnę džiaugsmą. Štai ką jums siūlau sakydamas, kad rytoj paskutinį kartą paruoštumėt mokytojų užduotis. Būkit dviem, trimis, dešimčia puslapių pirmiau to, ko mokomasi klasėje. Bus sunku? Be abejo, bus. Gal net labai sunku, bet viršukalnės džiaugsmas atperka viską. Parašykite man, kaip sekėsi jums, išdrįsusiems eiti šiuo keliu.“
Negavau nė vieno atsakymo. Nereikėtų daryti kategoriškų išvadų, bet tenka pripažinti, kad dauguma moksleivių pažinimo keliu ne eina, bet yra varomi. O pastoviai varomas ir ujamas arklys savanoriškai ir su džiaugsmu vežimo vežti tikrai nepradės.
Taip, čia dar viena šiandieninės pedagogikos bėda – beatodairiškas žinių krovimas į moksleivių galvas ir to pasėkoje – moksleivių abejingumas ir konfrontacija. Žinių perdavimas turėtų būti abipusiai malonus, kai moksleivyje yra subrandinta pažinimo motyvacija, pažinimo džiaugsmas. O tokia motyvacija yra bendražmogiškų vertybių dalis, įgimto ir paskatinto (bet ne prievarta ir ujimu nuslopinto) smalsumo, noro sužinoti, pažinti.
Bet sugrįžkime prie Nežinomybės – tai, ko nėra jokiose enciklopedijose, tai, ko niekas Žemėje dar nežino, nė vienas Nobelio premijos laureatas – pažinimo ir mokslo pirmųjų linijų apkasai, už kurių plyti Nežinomybės erdvės, talpinančios naujus dėsnius, naują pasaulio supratimą, naujus pažinimo klodus, naujas galimybes.
Pasiekti Nežinomybę, pajusti jos dvelksmą, patirti jos didybę – tai tarsi Selindžerio bedugnė rugiuose. Tikro Mokytojo tikslas būtų atvesti savo mokinius prie tos bedugnės, susikabinti rankomis ir atsargiai prie jos priartėjus, pažvelgti į jos gelmę: „Štai, mielieji, mes vadovėlių, dėsnių, formulių ir faktų pagalba perėjome per ištyrinėtą mus supančio pasaulio dalį ir priėjome prie tos dalies ribos. Dabar jūs žvelgiate į tai, ko dar niekas pasaulyje nežino – Nežinomybės pasaulis atsiveria prieš jus – savo intelektu, savo darbais, savo pastangomis, savo kūryba jūs galite į jį įžengti – tai nuostabus nepakartojamas, sukrečiantis pažinimo jausmas. Jeigu tas jausmas jus pasiekė, jeigu ta Nežinomybės nuostaba jus sukrėtė, tai sukrėtė visam gyvenimui – žinios, žinojimas, pažinimas tampa neatskiriama jūsų asmenybės dalimi. Bet tik per žiniomis suvešėjusį lauką eidamas gali pasiekti Nežinomybę – kito kelio prie šios bedugnės rugiuose nėra.“
Tai stipri mokymosi ir pažinimo motyvacija, tik reikia sugebėti ją pateikti jaunam žmogui, sugebėti pateikti kaip nuostabų ir nesibaigiantį gyvenimo nuotykį. Paaiškinti, kad net neįžengus į Nežinomybės erdvę galima su ja, su Nežinomybe, bendrauti. Tas bendravimas – tai klausimai į Nežinomybę. Klausimai be atsakymų, bet su įspūdingu iš begalinių Nežinomybės tolių atsklidusiu tavo klausimų aidu. Tas aidas – taip pat visam gyvenimui.
Deja, kalbant apie klausimus mokyklose, realybė kita. Klausimus užduoda mokytojai, o mokiniai 12 metų yra kalami prie atsakymų kryžiaus – iš jų reikalaujami tik atsakymai – jie turi žinoti, mokėti, atsiminti. Taip per tuos 12 metų juose užmušamas tas gyvas vaikystės smalsumas – klausimų lavina tėvams, klausimų lavina sau ir mokytojams. Ar kada nors kurioje nors mokykloje po užduotos pamokos kitą dieną mokiniai bus vertinami ne pagal atsakymus – ką išmoko, ką atsimena, bet pagal klausimus, kuriuos pagimdė išmokta pamoka, pagal klausimus, kurie veda į kitą vadovėlio puslapį, į geidžiamą, tikrą pažinimą?
Drįstu teigti, kad klausimai, gimstantys tavyje, yra daug kartų svarbesni už atsakymus. Atsakymus galima rasti vadovėliuose, enciklopedijose, o klausimai, vedantys į pažinimą, gali gimti tik tavo širdyje ar galvoje. Žmogus, gyvenantis nesibaigiančių, nuolatinių klausimų erdvėje, yra gyva, siekianti ir kurianti asmenybė. Žmogus be klausimų, net ir labai daug žinantis, yra geriausiu atveju tik geras specialistas. Žinoma, aš kalbu apie Mokytojo aukštąjį pilotažą, bet mokytojas niekada netaps Mokytoju, nesiekdamas aukštojo pilotažo. Aš neturiu recepto, kaip šiandieninius mokytojus pakeisti Mokytojais, kaip jauni tėvai galėtų tapti Tėčiu ir Mama, bet esu giliai įsitikinęs, kad tą užburtą ratą: šeima – darželis – mokykla – gatvė – Internetas ir televizija – retkarčiais bažnyčia ir vėl šeima – darželis… – reikia iš esmės renovuoti, gydyti. O vaistas, deja, tik vienas – bendražmogiškos vertybės, sąžinės dirvoje išaugintos.
Žinoma, bet kokia kita to vaisto diegimo forma yra sveikintina, tačiau tikrų pokyčių galima tikėtis tik tada, kai ši gydymo procedūra taps pirmaeiliu konstitucijoje įtvirtintu valstybės uždaviniu: „Lietuvos respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją.“
(Bus daugiau)
Gunaras KAKARAS
