Tas gyvenimo virsmas… Čia dar tik supaisi nerūpestingos vaikystės sūpuoklėse, o jau žiūri – anūkėliai jose krykštauja… Rodos, nepastebimai nušarmojo sidabru plaukai, ir atkeliavo ruduo ne vien tik gamton, bet ir širdin…
Bet gal kaip tik dabar stipriai pajunti tą gamtos kitimą, tą trapų laikinumą šioje žemėje ir imi viską kitaip vertinti… Supranti, kad gal gana vien tik skubėti, kad reikia stabtelti, surasti nors minutėlę laiko pasigrožėti gamtos sukurtu menu, nes kitąkart gali to grožio ir neišvysti – gamtoje nuolat viskas kinta!
Štai žvelgi, kaip ore iš lėto leidžiasi gelsvas, rausvas, rudas ir dar žalias klevo lapas… Vienas, antras, ir… nejučia pajunti, kaip šiugždini po kojomis jau įvairiaspalvį lapų kilimą… O medžiai lieka pliki ir pasiruošę žiemos miegui.
Bet mums dar tik ruduo…Tad pamokime ranka išskrendantiems paukščiams, širdyje palinkėdami kitąmet vėl sugrįžti ir džiuginti visus savo įstabiomis trelėmis.
Pabraidykime rytais po tirštą rūką… Juk tuomet nematysime ne vietoj išmestos šiukšlės ar kažkuo nepatenkintų veidų, piktų akių žvilgsnio. Neužklius akis ir už parke ant suolelio ankstų rytą snaudžiančio „praeivio“ ir ne vietoj paliktų mūsų numylėtinių šunelių „kvepiančių“ pėdsakų… Visos negandos ir rūpestėliai tarsi ištirpsta baltame rūke. Šviesu ir gera širdyje tampa.
Praeinu parke pro ant suolelio linksmai besišnekučiuojančią porelę. Juk jiems gal visai nė motais tas ruduo – juk dar tik jaunystė jų širdyse, bet ir jie nepajus, kaip rudens voratinkliai įsivels ir į jų plaukus…
…Tas gyvenimo laikinumas lydi mus kiekviename žingsnyje, valandoje, minutėje, sekundėje…
…O kaip mes laukiame Bobų vasaros, kad dar nors dienelę paglamonėtų mus šilti saulės spinduliai ar tiesiog apsiraizgytume nuo galvos iki kojų voratinkliais. Ir kokių tik jų nėra! Puikūs meno kūrėjai tie mūsų voriukai… O jei dar nepatingėsime lig suartų dirvonų nueiti, pamatysime ilgas voratinklių gijas vilnijant per dirvonus. O jei dar ir saulėlydžio sulauksime, išvysime nusidriekusį ilgą sidabrinį gijų taką. Tik gėrėkis ir gėrėkis tokiu reginiu…
Tad ir džiaukimės kiekviena mums duota akimirka, gyvenkime taip, kad į mūsų širdis atbildėjęs gyvenimo rudenėlis sušvistų visomis vaivorykštės spalvomis.
Irena TAMULYNIENĖ
Autorės nuotraukos.