Ne vienu metu žydai įsitvirtino Užnemunėje: jie pirmiau gavo teisę prekiauti bažnytkaimiuose, išsimėčiusiuose aplink Marijampolę. Pirmieji žydai į Marijampolę atsikraustė maždaug XVIII amžiaus viduryje. Visi kiti pasakojimai apie žydų sinagogas, čia stovėjusias XVII amžiuje, tėra faktais neparemti mėginimai „pasendinti“ žydų kūrimosi mieste istoriją.
1758 metais, įtvirtinant marijonams vienuoliams dovanotas žemes, buvo prašoma, kad kai kurie Staropolės prekeiviai (reikia suprasti – žydai) liautųsi dirbę ir prekiavę sekmadieniais, nes tai trukdo katalikams eiti į bažnyčią. Kurį laiką (bent iki 1782 metų) žydai turėjo gyventi tik Staropolėje, t.y. dešiniajame Jevonio krante. Vienuolių marijonų žemėse žydai negalėjo kurtis.
1764 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas priėmė sprendimą atlikti pirmą visuotinį valstybės žydų surašymą. Yra išlikę nemažai Sūduvos gyventojų žydų šio surašymo dokumentų ir dabar jie saugomi Vilniuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve. Istorikas Rimvydas Urbanavičius aptiko 1765 metų dokumentus, kuriuose kalbama ir apie Marijampolės žydus. Mieste tuomet gyveno 47 žydų šeimos, iš viso 292 žmonės (152 vyriškos ir 140 moteriškos lyties asmenų).Taigi, vidutinis šeimos dydis buvo 6,21 žmogaus. Neabejotina, jog ne visi gyventojai panoro būti suregistruoti, todėl realus žydų ar kitos tautybės „pasislėpusių“ gyventojų skaičius yra bent ketvirtadaliu didesnis. Nesurašinėdavo ir mažamečių vaikų (iki vienų ar dvejų metų).
Marijampolės priekahaliui priklausė ir devyni kaimai, įsikūrę dešiniajame Šešupės krante:Gudinė, Igliškis, Nartas, Netičkampis, Patašinė, Puskelniai, Surgučiai, Šlavančiai, Trakiškiai; devynioje šeimose gyveno 55 žmonės (27 vyrai, 28 moterys). Kiek vėliau visame priekahalyje, įėjusiam į Kalvarijos kahalą, registruotos 56 šeimos, jose buvo 347 žmonės. Išaugus žydų skaičiui ir jų finansiniam pajėgumui, buvo galima statyti maldos namus ir mokyklą. Taip Marijampolėje nutiko apie 1780 metus.
1782 metais Marijampolėje gyveno apie 500 gyventojų. Šiame gyventojų surašyme žydams buvo priskirtos 57 šeimos. Įdomu pažymėti, kad Turgaus aikštėje gyveno tik žydų tautybės žmonės; iš viso 26 šeimos. Žinant sąlyginį šeimos vidurkį, galima teigti, kad pagrindinėjė keturkampio plano miesto aikštėje gyveno apie 160 žydų. Tiesa, negalime pasakyti, kodėl Kauno gatvėje, vedančioje į žydų kapines ir į maždaug tuo metu jau pastatytą sinagogą, gyveno tik dvi žydų šeimos. Galbūt jiems nepatiko katalikų kapinių kaimynystė (maždaug – dabartinė Kultūros centro automobilių stovėjimo aikštelė) ir nepatvarūs Girštupio krantai? Neaišku, kodėl 1784 metais Marijampolėje tesurašytos tik 29 žydų šeimos, t.y. gerokai mažiau negu prieš dvejus metus.
XVIII a. pabaigoje vietos žydai turėjo tik vardus arba pravardes (jas suteikdavo surašinėtojai). Vėliau įvairiais valstybės dekretais, įsakais pradėta reikalauti žydus priimti pavardes. Istorikas Rimvydas Urbanavičius rašo, kad Prūsijos valdžia 1797 m. balandžio 17 d. reglamentu įpareigojo žydus turėti pavardes, bet teigiamo rezultato, matyt, nebuvo pasiekta, nes po daugiau nei 20 metų jau Lenkijos Karalystėje panašus įsakas priimtas 1821 m. kovo 27 d. ir jis įpareigojo per šešis mėnesius žydus, neturinčius pavardžių, jas priimti.
Dažnai žydų pavardės yra kilusios nuo užsiėmimo, kuriuo jie vertėsi, pvz. Cygelskis (plytininkas), Fišeris ar Fišelovičius (žvejys), Gliazeris (stiklius), Hendelmanas ar Handlianskis (prekybininkas), Kučeris (vežikas), Rabinavičius (rabinas), Zlotnickis (prekeivis auksu). Prigydavo jiems ir miestų, miestelių ar kaimų pavadinimai. Žydų, dabar turinčių Baraginskio, Degutskio, Marijampolskio, Nartovičiaus, Pašešupskio, Pilvinskio, Potašinskio, Puskielnianskio, Tarpuckio pavardes, protėviai gyveno Sūduvoje.
1795 – 1800 metais Naujosios Rytų Prūsijos provincijos sudarytame kariniame Marijampolės miesto žemėlapyje pažymėta ir specialiu prierašu patvirtinta žydų sinagoga; ji stovėjoKauno kelio rytinėje pusėje, ant Grįžtupio upelio dešiniojo kranto (maždaug toje vietoje, kur dabar yra Kauno gatvės namai Nr.14 ir 16). Taigi, yra labai tikėtina, kad šis pastatas iškilo po 1780 metų, t.y. kai susiformavo kahalas. Iki tų metų judėjams dvasines ir edukacines paslaugas teikė Kalvarijos rabinas.
Kai kurie žmonės, rašantys apie XVIII amžiaus Marijampolės sinagogą, teigia, kad ji priklausė baroko stiliui, bet šito fakto patvirtinti niekas negali. Žinant, kad ji buvo medinė, o mediena sunkiai „pasidavė“ banguojančioms baroko linijoms, sunku patikėti, kad nelabai turtinga ir jauna žydų bendruomenė būtų galėjusi statytis prabangius maldos namus. Nors Tarpučių ir Mokolų kaime 1794 metais gyveno neką mažiau žydų negu Marijampolėje (347 žydai), tačiau kairiojo Šešupės kranto kaimai priklausė kitai, t.y. Vilkaviškio seniūnijai ir negalėjo būti tiesiogiai sietini su Marijampolės kahalu. Tai patvirtina ir Vilkaviškio žydų paliudijimai apie tai, kad dabartinės Marijampolės žydai, gyvenę kairiajame Šešupės krante, 1794 metais privalėjo lankytis ne Marijampolės, o Vilkaviškio sinagogoje. Vadinasi, tuomet Marijampolėje jau stovėjo žydų maldos namai.
Tame pačiame žemėlapyje matome ir žydų kapines, buvusias tarp kelio į Degučių kaimą ir Šešupės. Jų keturkampis sklypas, esantis Šaulių gatvėje, dabar yra saugomas valstybės, tačiau antkapių jau seniai neliko (paskutiniai sunaikinti apie 1965 metus, kasant įvairias trasas). Kai 1906 metais iš JAV į Marijampolę atsikėlė rašytojo Vytauto Montvilos šeima, tai įsikūrė namelyje (tiesa, atkeltame iš kaimo), prie pat pietrytinio kapinių kampo; rašytojas prisiminė, kad jau tuomet žydai čia nebuvo laidojami ir net jų artimieji retai lankėsi. Kapinėms prigijo „magylų“ vardas.
O mūrinė sinagoga Kauno gatvės pradžioje, t.y. pačiame miesto centre (dabar A. Basanavičiaus aikštės ir Kauno gatvės kampas), iškilo kiek vėliau: 1828 m. miesto plane ji pažymėta. Tiesa, tai dar nereiškia, kad plane užfiksuoti sinagogos kontūrai patvirtina tuo metu čia buvusio pastato faktą. Sinagoga priskiriama romantizmo stiliui. Žydų maldos namai tuomet buvo statomi ištisais kompleksais. Vienas iš komplekso statinių buvo laikomas vasariniu, o kitas – žieminiu; neretai toliau nuo gatvės stovėjęs namas buvo panaudojamas ir kaip judėjų raštų studijų vieta. Statiniams buvo pritaikyti aukščio reikalavimai, kad jie nenustelbtų krikščioniškųjų maldos namų ir nedominuotų tam tikrame kvartale, todėl nuo centrinės miesto aikštės sinagogą „dengė“ kitas dviaukštis statinys. 1861 m. surentė medinę tvorą, skyrusią sinagogą nuo Kauno gatvės. Kadangi medinis komplekso pastatas, stovėjęs kiemo šiaurės rytuose, jau buvo prastos būklės, tai pagal 1890 m. V. Rybarskio projektą netrukus iškilo kitas mūrinis „laiptuotos“ formos statinys, aukštesnis už pietvakarinį; jis užfiksuotas nuotraukose.
Apie 1834 metus miesto turgaus aikštėje iškilo statinys, kuriame turėjo įsikurti burmistratas. Deja, matyt, dėl lėšų stokos vienaaukštis ilgas pastatas neįgavo reprezentacinės paskirties ir jį nusipirko keliolika žydų prekeivių. Šis „ilgakromis“ (dar „langkromis“) tapo savotišku miesto žydų traukos centru, kuriame jie aptardavo įvairias aktualijas.
1857 m. architektas Karolis Kaminskis suprojektavo ir kitus žydų maldos namus, iki 1870 m. tikrai pastatytus Policijos gatvėje (dabar P. Butlerienės g.5). XIX a. 10 dešimtmečio pradžioje vyko šio statinio remonto darbai, per kuriuos, atrodo, iškilo ir kai kurie priestatai (į šiaurę nuo sinagogos). Taip šis ir žiemą šildomas kompleksas įgijo istorizmo stiliaus formas. Maždaug tuo metu susiformavo ir Žydų skersgatvis, jungęs dabartines Laisvės ir Ūkininkų gatves (jo šiaurinį fragmentą galima dar įžvelgti). Pro senesnės sinagogos rytinę pusę ėjo Sinagogos gatvė (dabar –A. Valaičio). XX a. pradžioje jau veikė ir naujosios žydų kapinės, įkurtos už miesto ribos (dabar Vilkaviškio g. pietinė pusė; fragmentas išliko ir saugomas valstybės).
Įdomu pasekti ir žydų tautybės žmonių skaičiaus augimą ir jo santykį su kitais miesto gyventojais. „Karinėjė – statistinėje Augustavo gubernijos 1850 m. suvestinėje“, sudarytoje Generalinio štabo, pateikiama tam tikra miesto charakteristika. Tuomet Marijampolėje gyveno 281 vyras ir 320 moterų, išpažįstančių krikščionybę. Žydų būta gerokai daugiau: 1212 vyrų ir 1160 moterų.1861 m. iš 3718 miesto gyventojų net 3015 buvo žydai. 1890 m. mieste gyveno 6797 žmonės; iš jų 5109 – žydai. Panaši tendencija užfiksuota 1897 m. gyventojų surašymo duomenyse.
Carų valdymo metais žydai įsitvirtino Marijampolės versle ir šių pozicijų neužleido. Broliai Krukovskiai 1864 m. Lauko gatvėje pastatė raudonų plytų mūrinį garinį malūną, ilgai buvusį didžiausia miesto įmone (nugriautą 2005 metais). 1873 m. Šv. Margaritos ligoninei vadovavo žydas gydytojas Cezaris Ibianskis. Didesnių parduotuvių ar kavinių savininkais buvo šie miesto žydai: Šmuila Ginzburgas (pastatęs, bet vėliau pardavęs vadinamąjį „Žagrės“ pastatą), M. Varšavskis (turėjo viešbutį miesto centre), Chaimas Želichovskis, Abelis Pivovarskis.
Carizmo metais Marijampolėje gimė, nors čia ryškesnio pėdsako ir nepaliko, kitur įvairiomis veiklomis išgarsėję žydai: žurnalistas Samuelis Peltinas, chirurgas Orko Soloveičikas, literatūros kritikas Avelis Starcevas, fotografas Izis Bidermanas.
XX a. pradžioje A. Akuševičiui priklausiusioje spaustuvėje dirbo apie penketą darbininkų, kurie spausdino tik afišas ir blankus. Spaustuvė veikė iki 1940 m. 1909 m. iš Kalvarijos į spaustuvę atsikėlė stambus verslininkas A. Stoklickis. Miesto fotografijos „tėvu” buvo Moisiejus Buhalteris, ateljė įkūręs 1890 metais, o kūrybos ir verslo viršūnę pasiekęs XX a. pirmajame dešimtmetyje. Tiesa, pirmasis miesto fotografas buvo ne jis, o žydas Leonas Anšeras, nufotografavęs dar gimnazijoje besimokiusį Joną Basanavičių.
Deja, likus keleriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios į „Pažadėtąją žemę” ėmė keltis ir Marijampolės žydai. Neturime statistikos duomenų, patvirtinančių tokios emigracijos dydžių. Karo metais keliasdešimt miesto žydų buvo paimta į Rusijos armiją, o šimtai jų patys pasitraukė ir į Rusijos gilumą, ir į kitas valstybes. Žydų skaičius bendrame Marijampolės gyventojų skaičiuje šiek tiek sumažėjo, bet šios tautybės žmonės ir toliau išliko viena ryškiausia miesto tautinės sanklodos spektro spalva.
Benjaminas MAŠALAITIS
Istorinėje nuotrakoje – Žydų sinagogų kompleksas Kauno gatvėje.
