Nerašyta išmintis, paremta tik gyvenimu, skelbia: kuo daugiau žmogui likimas skiria išbandymų, tuo labiau tas žmogus suvokia gyvenimo vertę, išmoksta jį mylėti besąlygiškai – tokį, koks jis tą akimirką yra: nepriekaištaujant, nesiskundžiant, o tik su dideliu dėkingumu, meile sutinkant ir palydint kiekvieną dieną. Gyvenimo meilė paprastai eina koja kojon su gebėjimu save realizuoti – tuomet kiekviena akimirka yra prasminga.
Marijampolietė-vilnietė Aldona KATILIENĖ (g. 1949 m.), daugeliui pažįstama kaip įvairiausių renginių fotografė, optimizmo kupina moteris, kuriai niekaip neprilipinsi etiketės „senjorė“, savo energija, pozityviu požiūriu yra tikras gyvenimo meilės pavyzdys, nors likimas jai negailėjo išties sunkių smūgių. Save realizuojanti pačioje įvairiausioje veikloje ji tvirtai gali pasakyti: gyventi išties yra įdomu!
Iš Marijampolės – į Vilnių
Aldona Katilienė – grynakraujė marijampolietė (tėtis – nuo Buktos, mama – nuo Šunskų). Baigusi P. Armino vidurinę mokyklą (besimokant jos „arkliukai“ buvo matematika, piešimas, braižyba, o mokytojas Lankininkas išmokė ir lietuvių kalbos, taip pat buvo lengvaatletė, fotografavo, žaidė šachmatais), Aldona išvažiavo į Vilnių, ten Statybos technikume baigė pramoninę ir civilinę statybą, Vilniuje dirbo Vilniaus statybos valdybos gamybos skyriuje inžiniere (po 8 metų perėjo dirbti į Statybos ministerijos skaičiavimo centrą ir dirbo ten iki pat Nepriklausomybės atkūrimo), o į Marijampolę – jau tik į svečius – važinėjo traukiniais. Išdirbusi 5 metus, jaunoji inžinierė tęsia mokslus: įstoja į tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto vakarinį skyrių studijuoti statybos ekonomikos ir sėkmingai jį baigia.
Aldona aktyvi nuo mažumės, taigi ir Vilniuje gyvenimas virte verda: darbas, teatrai, parodos, o darbo „užklasinėje“ veikloje visada buvo kultūrinės veiklos organizatorė.
Lemtinga pažintis – sėkminga santuoka
Aldoną, sulaukusią 29 metų amžiaus, likimas suveda su svarbiausiu vyru jos gyvenime. Bendrakursė, ištekėjusi už sportininko, tą įsimintiną vasario 2 d. pakviečia draugę į svečius. O ten – vyriškis: išvaizdus, vertas dėmesio, nors ir gerokai vyresnis. Nurengia jai paltą, priklaupia ir lyg tarp kitko prataria: „Šita mano žmona bus…“ Žodžiai pasirodo pranašiški. Zigmas Katilius (1928–2008), bokso treneris, pirmasis bokso treneris su aukštuoju išsilavinimu (buvo baigęs KKI), treniruoti pradėjęs Vilniuje (pirmasis pirmojo olimpinio čempiono Dano Pozniako treneris), o vėliau persikelia į Kauną, ten, įkūręs bokso sporto mokyklą, buvęs jos direktoriumi, vėl grįžta į Vilnių, Aldoną veda praėjus pusantrų metų po pažinties. Tarp sutuoktinių – 20 metų skirtumas, bet tik iš pradžių moteris jaučia didoką metų skirtumą. Pora išgyveno 30 metų, po 25 bendro gyvenimo metų jis atgulė ant patalo: 75 m. sulaukusiam žmogui smogė insultas, mirė po 5 metų (2008 m.). Vyras – karjeros žmogus, būdamas Lietuvos bokso federacijos prezidentas išėjo į pensiją. „25 metus už vyro – kaip už mūro, kaip karalienė buvau, – sako Aldona. – Savo tėvų per 18 metų nemačiau susipykusių, per 30 metų su vyru taip pat nebuvome susipykę.“
Išbandymų sūkuryje
Nepriklausomybės pradžia – atleidimai iš darbų, firmų kūrimasis. Aldoną irgi atleido iš ilgametės darbovietės, tuomet ji įsidarbino vienoj firmoj, kitoj… 1989-ieji tampa savotišku lūžiu – prasideda platesni žingsniai į pasaulį: tais pačiais metais su mama vyksta į Australiją, o 1991 m. – į JAV. Ši kelionė ypač brangi: jai giminaičiai padovanoja labai gerą fotoaparatą. Aldonai, fotografavusiai nuo mokyklos laikų, tai naujo etapo pradžia. Prisimena: kol neturėjo naujojo fotoaparato, nesilankydavo vyro „medžioklės plotuose“ – bokso renginiuose, o po kelionės į JAV viskas pasikeitė: ji pradėjo su vyru važinėti po komandiruotes, fotografuoti, fotografuoti… (dabar jau sukauptas labai didelis istorinių sporto nuotraukų archyvas).
O paskui – išbandymai. Vyrui smogia insultas, ją iš darbo atleidžia likus 10 mėnesių iki pensijos. Kai vyras sunkiai suserga, ji sužino ir apie savo ligą (pavojingą, klastingą…), bet nesuabejoja, jog pasveiks. „Nesakau, kad buvo sunku – buvo nelengva, – teigia Aldona, atsigręždama į praeitį. – Būtent taip pabaigiau gyvenimo universitetą: nebuvo „negaliu“, buvo tik „kaip?“ O tas „kaip?“ privertė viską, ką įmanoma, išparduoti, butą pasikeisti, mat tokio ligonio slaugai pirmiausiai reikėjo pinigų…
„Nemačiau savo raukšlių, kol vyras ant patalo gulėjo, pamačiau tik po to, kai jis mirė“, – vėliau sakys Aldona. Matė, kaip gyvenimo žmogus vis labiau silpsta (kasmet ligoninės, reabilitacijos), bet niekada nebuvo palikusi mintis kovoti dėl jo išgyvenimo: iš visos širdies, dedant visas pastangas – taip, kaip gali tik mylinti moteris.
Artėjant jo 80 -mečio jubiliejui, Aldona į LR Kūno kultūros ir sporto departamentą nuėjo su parodos pasiūlymu vyro jubiliejaus garbei surengti foto parodą 2008 m. gruodžio mėn. Pasiūlymas palaimintas. Parodą (50 nuotraukų iš vyro gyvenimo su iškiliais sporto žmonėmis) sukabino sporto departamente lapkričio mėn. 29 d., penktadienį, o pirmadienį, gruodžio 2 d., – iškilmingas jos atidarymas. Bet sekmadienį Z. Katiliui pasidaro labai blogai, greitoji pagalba, ligoninė… Pirmadienį 10 val. ligoninėje jis miršta, o 12 val. iškilmingai atidaroma pirmoji A. Katilienės autorinė paroda, kur susirinkusiai bokso visuomenei ir ne tik liūdną žinią praneša pati autorė…
Lyg įjungus penktąją pavarą…
Toliau viskas vyksta lyg įjungus penktąją pavarą: 2009–10–08 – Aldonos fotoparoda Ričardo Tamulio atminimui Kaune, taip pat – Tarptautinis I-asis Z. Katiliaus vardo bokso turnyras Marijampolėje, 2009–10–10 Aldona dalyvauja „Forum palace“ vykusiame grupės fotografų „FotosąjūdisXX7“ foto konkurse „LT 1000“ (per žmones: šeimą, gimines, per vyrą, jo klasės ir studijų draugus, per savo supratimo prizmę ir matymo kampą stengiasi atskleisti Lietuvos tūkstantmetį – būtent todėl įvertinta žiūrovų prizu), 2009–10–24 Tauragėje tarptautinio dvikovinių sporto šakų turnyras „THE ring fighters“ – ten Aldona pelno Tauragės bokso ir kikbokso sporto klubo padėkos raštą. 2009-11-20 – 12-05 A. Katilienė su kitais fotomenininkais dalyvauja fotoparodoje „FotosąjūdisXX7“ Vilniaus savivaldybėje, vėliau ir Marijampolės kultūros centre, Druskininkuose (sanatorija „Eglė“). 2010-03-17 – 04-03 personalinė Aldonos dokumentinės sporto kronikos fotoparoda Marijampolės kultūros centre. Galima vardinti ir vardinti, o iš įsimintiniausių parodų – „Žymių sportininkų gyvenimo akimirkos“ Kaune, Birštone, Panevėžyje, Prienuose (čia už entuziazmą Aldonai – padėka), paroda, skirta Zigmo Katiliaus atminimui, „Lietuvos bokso ąžuolai“Lietuvos sporto muziejuje Kaune.
„Užuot verkusi kamputyje, einu į viešumą, saugau savo vyro šviesų atminimą, – sako A. Katilienė, įkūrusi Zigmo Katiliaus vardo fondą, – džiaugiuosi, kad su juo turėjau galimybę dalyvauti sportinio gyvenimo įvykiuose, fiksuoti man brangius žmones. Myliu Lietuvą, gimtąją Marijampolę, nuo studijų dienų iki dabar mylimą Vilnių, nes čia gyvenu… Visi tampame stipresni, kai turime į ką atsiremti, o aš turėjau VYRĄ…“
„Dar šiandien jį slaugyčiau, nei gyvenu su faktu, kad jo neturiu…“ – sako Aldona, neslepianti, jog po vyro mirties negalėjusi būti namuose – tyla buvusi nepakeliama. O šiek tiek vėliau – operacija (2008 m.), balansavimas tarp gyvenimo ir iš-gyvenimo… Tuo sunkiu laikotarpiu aplankė sapnas, kuriame ji su vyru (jau mirusiu) parduotuvėje, išsirenka naują kostiumėlį… Tai, kaip išsiaiškins ji vėliau, – posūkis į naują gyvenimą, lėkimas stačia galva į nežinomybę, tačiau vertą visko!
Į žmones – su fotoaparatu rankose ir… meile
„Esu žingeidi, matyt, esu nepataisoma optimistė, – sako Aldona, – visą gyvenimą stengiuosi mokytis (be Statybos technikumo ir Vilniaus statybos inžinerinio instituto baigimo, dar išėjau ir gyvenimo universitetus: penkerius metus slaugydama vyrą, gulintį ant patalo po patirto insulto, bei Marijampolėje slaugydama savo 92 metų Mamytę paskutiniuosius trejus jos gyvenimo metus)“.
Aldonos, kaip organizatorės, gebėjimai organizuojant renginius pasireiškia ir vėliau. Štai 2010 m. – ąžuolų sodinimo šventėje jos iniciatyva – Zigmo Katiliaus fondo vardu – „Neregėtos Lietuvos“ Tūkstantmečio ąžuolyne Kėdainių rajone pasodinta 40 ąžuolų bokso didžiavyriams, įteikiant vardinius Pažymėjimus Lietuvos sporto muziejuje Kaune. Buvo taip pat Zigmo Katiliaus vardo bokso turnyrų viena iš organizatorių 5 metus, Algirdo Šociko atminimui fotoparoda – jo vardo XIV bokso turnyre Kauno sporto halėje. Prisidėjo prie „Laisvės kelio“: vyro vardas, įamžintas (vardinė plyta) skulptūroje „Laisvės kelias“ Vilniuje, tapo istorijos dalimi.
A. Katilienė dalyvauja Vilniaus miesto Pilaitės bendruomenės bei Pilaitės liaudies teatro veikloje, lanko Trečiojo amžiaus universitetą Vilniuje ir Marijampolėje (kol slaugė Mamytę), dalyvauja Vilniaus olimpiečių, Kauno bokso veteranų susitikimuose, sporto varžybose (ypač bokso), turnyruose, mačuose visoje Lietuvoje, rašo straipsnelius į interneto portalus, pamėgusi socialinį tinklalapį FB, plečia akiratį žiniomis ir bendravimu su įdomiais žmonėmis. Mėgsta poeziją (dalyvauja poetų susitikimuose), keliauti, domina dvasiniai dalykai, pilna svajonių, o didžiausia gyvenimo dovana – bendravimas su žmonėmis. „Yra dalykų, – sako Aldona, – kurie su laiku įgauna tokių prasmių, apie kurias net neįtarei esant. Ir tai nėra kažkokie stebuklai. Tai yra gyvas atviras bendravimas su žmonėmis. Tuo žaviuosi ir einu į žmones…Visada stengiuosi naudotis posakiu – elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.“
Visur fotografuoja ir fotografuoju… „Galbūt iki puikios kokybės dar nepriartėjau, – sako Aldona, – bet turiu savo žiūrėjimo ir matymo kampą… Man – fotografija yra vienas iš raiškos būdų, kuriais galiu mėgautis. Tai, kas kažkada vyko praeityje, fotografijoje atgyja dabartyje. Galbūt ne taip tiesiogiai, tačiau nepaneigiamai.“
„Be meilės nieko nėra, – atskleidžia Aldona didžiausią savo gyvenimo išmintį. – Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni.“
Laima GRIGAITYTĖ
Aldonos Katilienės asmeninio archyvo nuotraukos.
Prabėgo gyvenimo sūkuryje nepastebimai pora metų … Priminė visažinis FB’as … Skaitau ir lyg tai ne apie mane, nes rodos, gyvenu paprastą gyvenimą, o čia Jūs, Laima, taip gražiai parašėte. Dėkoju už Jūsų gerą žodį, betarpiškumą <3 Sėkmių visokiausių, dideliausių Jūsų veikloje.
Labai giliai man įstrigęs pasakymas:
"To ką praradome mes negalime išgelbėti,
bet galim išgelbėti ir saugoti tai, ką turime" Benas Lyris
Tikra tiesa – ši moteris tiesiog spinduliuoja meile ir grožiu. Teko tik kelias minutes pabendrauti, ir to užteko suprasti tai.
Įdomi ir elegantiška moteris. Nemačiau jos liūdnos. Labai atvira bendravimui. Ir turi apie daug ką savo nuomonę. Jūsų kelyje dar daug įdomių susitikimų.
Nieko nepridursi – tai Žmogus, spėjantis visur viską pamatyti, užfiksuoti. Tarp Vilniaus ir Marijampolės – nuolat, kiek teko pastebėti. Pasirodo, dar ir kitais maršrutais jos šviesos ieškojimai driekiasi. Smagu žinoti, kad yra tokių žmonių!
Ačiū, Laima, už gražius žodžius <3 Man buvo netikėta, kad pastebėjote ir atkreipėte dėmesį į visur ir visada fotografuojančią, pakvietėte pasikalbėti prie kavos puodelio. Kava buvo labai skani 🙂 Malonu su Jumis bendrauti, nes matau ir jaučiu, kad dirbate iš širdies ir su meile, skaitau jūsų straipsnius, vertinu "Mūsų savaitę"