„(…) jei važiuodami keliu iš Kauno į Marijampolę pamatysite nuorodą „Miglų kaimas – 6 km“, būtinai pasukite – jūsų laukia nuostabus fėjų pasaulis“, – toks palinkėjimas nuskambėjo pernai prieš pat Kalėdas pasirodžiusios Marijampolės krašto kūrėjos Editos Lei knygos „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ skaitytojams.
„Leidėjai, į mano namus kviesdami skaitytoją ieškoti fėjų pasaulio, pajuokavo, – sako knygos, žavinčios ne tik savo turiniu, bet ir forma, mat joje grožis eina koja kojon su išmintimi: ji yra iliustruota pačios Editos meniškai sukurto Miglų slėnio ir jo gyventojų nuotraukomis (tokiu būdu iliustruota knyga kol kas vienintelė Lietuvoje), autorė, – tačiau skaitytojai, matyt, perskaitę knygą, jokių juokų neįžvelgė ir patraukė ieškoti nurodyto fėjų pasaulio“.
Edita neslepia, jog knygos pasaulis – lėlės, jų „gyvenamoji“ aplinka – ypač mažuosius skaitytojus nuolat traukia, o atvykusiems reikia „gyvų įrodymų“ to, ką ji regėję knygoje. Štai tuo tikslu neseniai Editos ir Arūno sodyboje, esančioje miške (Sasnavos sen., Marijampolės sav.) duris atvėrė Fėjų buveinė. Pastatas, tarnavęs kaip pavėsinė, anksčiau – kaip kluonas, šiuo metu tarnauja kaip „gyva“ knygos „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ istorija: čia jos personažai savo gyvenamojoje aplinkoje nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Fėjų buveinė alsuoja ne tik žmogaus rankų sukurtu stebuklu: čia dvelkia gerąja magija, alsuoja paslaptimi, čia viską apgaubusi jaukių namų aura. Didžioji intriga: Fėjų buveinėje – ir antrosios Editos knygos apie fėjas, pasirodysiančios jau šį rudenį, „gyvenimas“.
Taip atrodo pasakų knygos apie fėjas antros dalies kūrimas.
https://youtu.be/c0tIOUCJ2wI
Didžiulio populiarumo susilaukusi knyga „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ turi griežtą kompoziciją. Mieste gyvenančią šeimą, kurią sudaro tėvai ir du jų vaikai, ištinka bankrotas, tačiau čia pat ir viltis: palikimas – didelis namas atokiame Miglų kaime, atiteksiantis šeimai su viena sąlyga: jei jie ten praleisią visą vasarą. Prie prabangos, patogumų įpratusiems miestiečiams tai – didelis išbandymas, tačiau būtent šios permainos atveria duris į kitą pasaulį, kupiną magijos, stebuklų, esantį toli nuo vartotojiškos gyvenimo sampratos. Šis nuostabus pasaulis, žinoma, atsiveria vaikams, o jo istorijos bei personažai alsuoja išmintimi, kurios labai dažnai trūksta būtent suaugusiųjų pasauliui. Knygoje veiksmas trunka tą vienintelę išbandymų vasarą, per kurią palikimas atitenka šeimai, grįžtančiai vėl į miestą. Tiesa, Miglų slėnis, kaip minėta, jau apsigyveno vaikų širdyse ir jie nuo stebuklingojo pasaulio jau neatsitraukia laukdami knygos tęsinio.
Knygos idėja, pasak jos autorės, kilo iš noro savo kuriamoms autorinėms lėlėms (šį pasaulį Edita atrado prieš šešerius metus) rasti kitą nišą. Kaip sakė Edita, kiekvienas knygos veikėjas turi prototipą. Čia būna tokia seka: pirmiausiai gimsta lėlė, kuri atsineša istoriją, tai reiškia, jog kurdama lėlę autorė kuria ir su ja susijusią istoriją, o lėlės charakteriui savybes „paskolina“ realūs žmonės.
O štai kaip susikuria personažo namai, suaugusiems neturėtų būti kažkas naujo, nes visa tai jūs kiekvienas esate daręs. Tereikia prisiminti, kai būdamos mergaitės dėliojom lėlių baldus, tiesėm kilimus, gaminom maistą iš smėlio ir gėlių žiedų. O berniukai tam tikromis eilėmis dėliojo kareivėlius arba tiesė automobiliukams kelius: tiesiog ištisos trasos su kliūtimis ir tiltais smėlio dėžėje susikurdavo. Tai štai, prisiminę kaip tada žaisdavot, nesunkiai suprasite, kaip kūrėsi ši knyga.
„Ar jūs girdite fėjas ir ką jos kalba ?“ – kartą Editos paklausė fėjų pasaulio išvysti atvykusi mergaitė. „Reikia išlikti žmogumi, kuris būtų neužgniaužęs savyje vaiko, kad būtų pasiruošęs atsakyti į tokius klausimus, – sako menininkė, – juk negaliu meluoti! Ir nemeluosiu: girdžiu aš tas fėjas ir kitus padarus. Tiesa, paaiškinti tai ne taip paprasta: tai pojūčiai, kurie vėliau virsta žodžiais ir personažais. Bet dabar turiu nuostabią galimybę visa tai perteikti knygoje. Klauskite apie bet kokį mano personažą, ir aš išvardysiu jo charakterio savybes ir papasakosiu gyvenimo istoriją nuo pat gimimo iki mirties. Mano lėlės – tokios pat asmenybės kaip bet kokio romano ar filmo herojai. Juos įgarsinti ir parodyti – viena medalio pusė, tačiau juos sukurti – gana sunkus ir ilgas procesas. Reikia daug visko mokėti, domėtis įvairiomis technikomis ir eksperimentuoti. Todėl po ilgų dienų ir naktų, kol juos sukuriu, galiu sau leisti žaisti. Man reikia pamatyti, kaip jie atrodo vienoje ar kitoje aplinkoje, todėl vartausi pievose, lendu po krūmais ir lipu į medžius. Man patinka miniatiūriniai kambariai ir nameliai – vaizduotėje visai nesunkiai pati juose apsigyvenu. Atrodo, net jaučiu tų namų kvapą, slepiuosi už spintos – iš tikrųjų esu pasakoje. M.A. Neksė kartą pasakė: ,,Nėra pasakų geresnių už tas, kurias sukuria pats gyvenimas“. Man labai pasisekė, kad būtent taip ir atsitiko. Dabar jau nieko nenoriu keisti, nes jaučiu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti, esu savimi. Kai atvykusi mažoji giminaitė pasakė: „Edita, lipkit iš medžio!“, atsakiau: „Geriau tu lipk pas mane!“ Žinau, kad kažkada ateis toks laikas, kai neįlipsiu į medį, neperplauksiu savo tvenkinio ir nepavysiu šešiamečio, o dabar tai galiu daryti ir darysiu. Kartais man norisi šūkauti, bėgti, kvatoti ir žaisti, o aplinkiniai pataria „susiimti“. Bet kuo toliau, tuo labiau nenoriu jų klausyti!“
Laima GRIGAITYTĖ
Editos Lei asmeninio archyvo nuotraukos.
Labai smagu, jeigu ši vieta taps dar vienu mažųjų traukos objektu mūsų krašte, nes viskas yra labai gerai, kas kuo toliau nuo beprasmybės, pykčio, smurto… O Editos lėlės lankytojams – tikiu – teikia tik geras emocijas! Reikia SKRAIDINTI šią žinią!