Tai, ką išgirdau iš „geradarių“ gyvūnų globėjų, buvo… ne tik kad sveiku protu nesuvokiama, tai buvo mirtinas smūgis mano tikėjimui, kad kažkur, šioje besivaidijančių politikų, žudikų, prievartautojų, vagių ir smulkių vagišių privisusioje žemėje, yra gerumo, nesavanaudiškumo ir atjautos oazė, ten, kur ir pats mažiausias, silpniausias bus išgelbėtas, priglaustas…
Po vėjuotos nakties išaušo saulėtas sekmadienio rytas… Kaip ir kiekvieną savaitgalio rytą dviratuku dardėjau savo įprasta trasa keliu „Kazlų Rūda–Bagotoji“. Tai labiau ne sportas, o atgaiva sielai, ypač dabar, kai prieš kelis mėnesius trenkusi kraupi tėčio ligos žinia išmušė mane iš įprasto gyvenimo ritmo… Mindama pedalus, iš galvos išbarstau juodas mintis, tarsi įkvepiu gamtos energijos. Viskas būtų tiesiog tobula, jeigu ne tie ant kelio gulintys sutraiškytų gyvūnų kūnai. Ežiukai, žalčiukai, paukščiukai, kiškiukai… – retai pasitaiko tokia diena, kad nerasčiau naujos auto aukos.
…Tą dieną ant kelio gulėjo paukštukas – ant šoniuko, kojelės ištiestos, sparneliai atmesti, tik galvelė nebuvo padėta ant grindinio. „Gyvas!“ – pamaniau. Sustojau. Mažylis svirduliuodamas pamėgino bėgti, bet vis griuvo ant šono. Paėmiau. Negalėjau palikti kankintis…
…Taigi jau daugiau nei savaitė, kai turime naują gyventoją, ir taip jau gavosi, kad, nesulaukus jokios pagalbos iš specialistų, gydymo teko imtis patiems.
Lietuvos gyvūnų globėjų asociacija (Šv. Gertrūdos g. 46, Kaunas) penkias dienas telefonu, kurio nr. (8 655) 70058, su manimi derinusi paukščiuko laikymo, maitinimo ir atvežimo į Kauną sąlygas, galiausiai jį pasmerkė myriop…
Tiesiog nebegaliu tylėti. Nurodytu telefono nr. skambinau 7 kartus (strazduką radau antrąjį birželio sekmadienį). Pirmiausiai gavau nurodymus negirdyti paukščiuko, ir, jeigu kitą dieną bus atsigavęs, paleisti į laisvę, o jeigu ne – būtinai jiems paskambinti ir susitarti dėl paukščiuko paėmimo.
Paukščiukas atsigavo, tačiau dešinysis sparnelis taip ir liko palaidas, todėl vėl paskambinau gyvūnų gelbėtojams. Sakė, kad visi ekipažai užimti ir niekas negali atvažiuoti, liepė duoti sliekų ir musių lervų bei paskambinti rytoj. Skambinau. Vėl niekas negali atvažiuoti. Pasiūliau pati atvežti iki Kauno, nes kaip tik trečiadienį turėjome vežti tėtį į chemoterapiją. Gerai. Sutarėme, kad atsivešiu paukštį iki ligoninės ir, kai būsiu vietoje, jiems paskambinsiu, jie privažiuos ir paims nelaimėlį.
Skambinu. Niekas nieko nežino, niekas neužregistruota… Vėl pasakoju visą istoriją nuo pradžių: kaip radau, kaip skambinau jau 5 kartus, kaip susitarėme, kad šiandien atsivešiu… Kadangi pasakiau, kad būsime ligoninėje apie 3 val., pažadėjo perskambinti, kai paaiškės, ar turės jie kuo atvažiuoti ir paimti paukščiuką, ar mums patiems po chemijos seanso teks jį gabenti per visą Kauną…. Nepaskambino… Po trijų valandų skambinu pati… „Pirmą kartą girdžiu apie kažkokį strazdą, pas mus niekas neužregistruota, jūs turbūt ne šituo telefonu tarėtės!“ – aiškina man. Netekau žado: juk 7 kartą tuo pačiu numeriu skambinu; ir rinkti jo mobiliajame nereikia – tik paspausti ant to paties numerio…
„Meskite tą strazdą katėms! Jos irgi nori ėsti – gamta žiauri! ūsų visi ekipažai užimti, niekas tikrai nevažiuos dėl to strazdo!“ – man šaukia. Sakau: „Gal patys atvežtume?..“ „Kam čia jį vežioti? Jei atvešite – vis tiek mes jį užmigdysime!“ – per telefoną įsakmiu balsu rėkia Lietuvos gyvūnų globėjų asociacijos atstovė.
Ir visa tai po to, kai 5 dienas man buvo aiškinama, kaip elgtis su sužalotu paukščiuku, kad tik jam nepakenčiau: kokioje dėžutėje jį laikyti ir kokioje vežti… Ir kad labai reikia (dėl to sužeisto sparnelio), kad jis pas juos patektų… Taigi ačiū Dievui, kad nepateko…
…Pribintavome išnarintą sparniuką ir tikimės, kad Čikis (toks jo vardas) dar galės skraidyti… O šiaip jis linksmas ir guvus, straksi po kambarius, lesa braškes, trešnes, mėlynes ir kačių konservus. Beje, jam jau ir uodegytė pradėjo augti!
Bet nerimas ima dėl prieš kokius 9 metus šitai asociacijai perduotam prisitrenkusiam gandrui su dviem sulūžusiai kojos pirštais… Pas mus jis jau ir žuvis rijo. Iki šiol džiaugiausi, kad išgelbėjau nabagą. Dabar net nežinau…
Inga RAIŽYTĖ
Autorės nuotraukos.
P.S. Lietuvos gyvūnų globėjų asociacijos (Šv. Gertrūdos g. 46, Kaunas) pagrindinis veiklos tikslas, skelbiamas interneto svetainėje, – ginti naminius ir laukinius gyvūnus nuo žiauraus elgesio, ieškoti būdų ir priemonių gyvūnų gerovei užtikrinti, suteikti pirmąją pagalbą sužeistiems šunims, katėms, laukiniams gyvūnams ir paukščiams. Vadinasi, tik skambūs ir tušti žodžiai pinigėliams privilioti…
Pinigus Nuaras operatyviai susirenka, bet akivaizdu, kad neapsidirba, tiksliau apsidirba ir prisidirba iki ausų, bet vistiek reikalauja pinigų. Kodėl nenutraukiamas šios įmonės finansavimas iš valstybės lėšų, jeigu yra pažeistos sutarties sąlygos? Už pažeidimus ir sutarties nesilaikymą atsako pasirasiusieji, t.y. Nuaras ir administracijos direktorius. Tokiu atveju sutartys turi būti nutrauktos bei atimta licencija užsiimti tokia veikla.
Gustaičiai + pinigai.
Aplinkos ministerija moka didelius pinigus,sudaryta sutartis su gustaičio GGA. Gyvūnai Alytuje konclageryje. Klaipedoje voljere uždaryti keli šunys apdrąskė vieną šunį. Jau net žmonnės žino ,kad tas vargšelis užmigdytas. Gustaitis asfaltu tempė šunį ,kuris irgi buvo užmigdytas.o kiek dar galima rašyti be galo. Veterinarijos specialustai visa tai suoranta, yra sakę ,,tai verslas iš gyvūnų …
nieksai pinigautojai ir besieliai